„Ar pilietiškumas yra savaime suprantamas dalykas? Juk visi esame piliečiai. Tačiau ar visi jaučiame atsakomybę už bendrą gėrį ir gebame kritiškai vertinti politikų sprendimus?“ – klausimus kėlė diskusijos moderatorė, žurnalistė Indrė Makaraitytė.
Pasak seimo nario Mindaugo Lingės, pilietiškumas pirmiausia pasireiškia veiksmais – bendruomeniškumu, savanoryste, gebėjimu susitelkti krizės akivaizdoje. Tačiau jis pabrėžė, kad tikroji pažangos formulė yra tokia:
„Kai visuomenė tampa sotesnė savo naudai, bet alkanesnė ir neabejingesnė viešajam gėriui – tai tampa varikliu į progresyvią pilietinę visuomenę.“
Viktorija Čmilytė-Nielsen akcentavo, kad pilietiškumas – tai rūpinimasis bendrais reikalais, išeinantis už asmeninių ribų. Politikai, anot jos, turi būti ne tik visuomenės veidrodis, bet ir kelrodis.
„Du pavojingi kraštutinumai – kai politikai vadovaujasi tik populiaria nuomone arba kai ignoruoja visuomenės balsą. Svarbu rasti pusiausvyrą.“
Diskusijoje paliestos ir žmogaus teisių temos – partnerystės įteisinimas, politinės lyderystės stoka, sprendimų priėmimo atsakomybė. Linas Kukuraitis kalbėjo apie prarandamą ryšį tarp piliečių ir valdžios:
„Kai 50 proc. visuomenės neateina balsuoti, tai ženklas, kad jaučiamas atsiskyrimas nuo valstybės. Be socialinio teisingumo, be kompetencijos spręsti krizes, neįmanoma kurti stiprios demokratijos,“ – sakė seimo narys.
Diskusijoje buvo analizuojamos ir geopolitinės realijos, Rusijos grėsmės poveikis visuomenės nuotaikoms. Pasak Viktorijos Čmilytės-Nielsen, tyrimai rodo, kad Lietuva yra viena mažiausiai poliarizuotų valstybių Europoje, o tai – vertybė, kurią būtina saugoti.
„Su kitaminčiais privalu kalbėti. Net ir pikčiausiai nusiteikę žmonės, turėdami galimybę būti išgirsti, sušvelnina savo pozicijas.“
Diskusija atskleidė, kad pilietiškumui reikia ne tik deklaracijų, bet realių veiksmų – nuo mokesčių teisingumo, socialinės atskirties mažinimo iki sprendimų skaidrumo, nuo empatijos krizės akivaizdoje iki gebėjimo kalbėtis net ir sudėtingiausiomis temomis.