Konferenciją, kurioje prisimenamas demokratinių judėjimų sukūrimas 1988 metais ir aptariama jų įtaka nepriklausomybės atgavimo procesams bei dvišaliai santykiai šiandien, surengė Seimo tarpparlamentinių ryšių su Armėnija grupė, Lietuvos armėnų bendrija ir „Forumas Lietuva-Armėnija“.
Joje dalyvauja būrys Lietuvos ir Armėnijos parlamentarų, Lietuvos armėnų bendruomenės, akademinės ir pilietinės visuomenės atstovai.
Pranešėjai renginyje tvirtino, kad lietuvių ir armėnų balsai prieš ketvirtį amžiaus, siekiant valstybingumo, skambėjo vieningai. Tai nebuvęs atsitiktinis dalykas, tvirtino Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Armėnijos Respublika grupės pirmininkė Dangutė Mikutienė, – mūsų tautas vienijo istoriniai, kultūriniai ir religiniai ryšiai.
Vėliau joms teko praeiti sudėtingą valstybių kūrimo laikotarpį. Tiesa, sėkmingą Armėnijos vystymąsi esą stabdo dabartinė geopolitinė aplinka, todėl D.Mikutienė paragino Jerevaną aktyviau bendradarbiauti su Europos Sąjungos šalimis.
Seimo narys Algis Kašėta savo ruožtu priminė tragišką Armėnijos istorijos puslapį – 1988-ųjų žemės drebėjimą, po kurio lietuviai nedvejodami ėmė padėti armėnams atstatyti sugriautą šalį, rinko drabužius ir kitus reikalingus daiktus.
Anot parlamentaro, Armėnijos kelias į nepriklausomybę buvo glaudžiai susijęs su Kalnų Karabachu – judėjimas už Arcacho (taip regionas nuo seno vadinamas šioje šalyje) grąžinimą suvienijo armėnus.
 |
| Konferencijos akimirka |
Konfliktas su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho įsiplieskė dar prieš Sovietų Sąjungos žlugimą. Įtampa tarp šalių tvyrojo ilgus metus – regionas buvo vienas iš užslopintų konfliktų Sovietų Sąjungoje.
Armėnijos ambasadorius Ara Aivazianas nesutarimus dėl Kalnų Karabacho pavadino klasikine problema – dilema tarp tautų apsisprendimo teisės ir teritorinio vientisumo principo.
„Azerbaidžanui tai yra ambicijų klausimas, o mums, armėnams, – gyvenimo ir mirties klausimas“, – kalbėjo diplomatas.
Nepriklausomybės nepripažįsta net Jerevanas
Dar 1923 m. Azerbaidžane įkurtoje Kalnų Karabacho autonominėje srityje su sostine Chankendy (dabar – Stepanakertas) didžiumą gyventojų sudarė armėnai.
1988 m. pradžioje, kai srities taryba nusprendė prisijungti prie Armėnijos, o tam netrukus pritarė čia gyvenantys armėnai, kilo ginkluotas konfliktas. SSRS Aukščiausioji Taryba atsisakė regioną perduoti Armėnijai.
Po kelių mėnesių Kalnų Karabacho apskrities taryba vis tiek paskelbė pasitraukianti iš Azerbaidžano sudėties. 1991 m. buvo įkurta Kalnų Karabacho Respublika (vėliau pervadinta į Kalnų Karabacho Armėnijos Respubliką) ir paskelbta nepriklausomybė. Tų pačių metų pabaigoje Azerbaidžanas panaikino regiono autonomiją.
Netrukus surengtame referendume Kalnų Karabacho gyventojai pasisakė už nepriklausomos respublikos sukūrimą, o 1992 metų pradžioje buvo paskelbta nepriklausomybė nuo Azerbaidžano.
Užsitęsusi kruvina kovą su Armėnija pareikalavo 35 tūkst. žmonių gyvybių, mažiausiai milijonas tapo pabėgėliais.
1994 m. šalys pasirašė susitarimą nutraukti ugnį. Kalnų Karabachas pasiskelbė nepriklausoma respublika, bet jos nepripažino nė viena pasaulio valstybė, įskaitant Armėniją.
Prieš daugiau nei dešimtmetį Europos Taryba, priimdama Armėniją ir Azerbaidžaną, išreiškė viltį, kad konfliktas dėl Kalnų Karabacho bus išspręstas. Tačiau įvairūs abiejų valstybių bandymai ieškoti išeities taip ir nedavė teigiamo rezultato, nes kiekviena pusė turi savo planų ir viliasi gauti kuo didesnių dividendų.
