Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 5d. 10:21

Artūras Kazlauskas: Sekmadienio Evangelija. Krikščionybės raktas

Kun. Artūras Kazlauskas
Asm. arch. / Kun. Artūras Kazlauskas

“Anuomet Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip. Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.

Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Tie atsakė: „Ne“. Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis.

Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“. Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat ir žuvies. Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.

Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius“. Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“. Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis.

Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori“.

Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“ (Jn 21, 1-19).

Krikščionybės raktas

Velykų Evangelijos rodo mums Jėzaus mokinių patirtis. Ši ištrauka taip pat. Bet ne vien Petro ir Jono. Kiekvieno kiekvieno laikmečio Jėzaus mokinio. Čia kalbama būtent apie mus, apie mūsų būdą prieiti prie tikėjimo, apie mūsų susitikimą su Prisikėlusiuoju, apie klausimus, formuluojamus labai asmeniškai, apie nuolat skambantį kvietimą.

Nebegalime susitikti žemiško Jėzaus. Nebegalime nei jo matyti, liesti, girdėti balsą. Tačiau turime galimybę jį asmeniškai ir autentiškai patirti. Ir tai ne sapnas. Ne iliuzija.

Turime galimybę jį asmeniškai ir autentiškai patirti. Ir tai ne sapnas. Ne iliuzija.

Tikėjimo patirtyje išlieka galingas gundymas grįžti atgal. Situacija, nupasakota šios Evangelijos ištraukos pradžioje, liudija būtent tai. Apaštalai vėl Galilėjoje. Vėl prie įprastų darbų. Tačiau išgyvena deginantį nusivylimą: po visos nakties triūso reikia sugrįžti tuščiomis, neturint ko valgyti.

Čia – tikėjimo krizių, įvairiais amžiais įvairiausiais būdais palietusių krikščionių bendruomenes, vaizdas. Visada išliks gundymas grįžti atgal. Tarsi pereiti prie praeities gyvenimo formų ir būdų užtikrintų saugumą ir vaisingumą. Rizikuojama pasitikint vien savo jėgomis ir ištekliais.

Ant kranto, kurį visada pasiekiame po visų mūsų bandymų nesėkmių, visada bus Jėzus. Jėzus, kuris nurodys vietą kur žvejoti (kuriuo keliu eiti, kad pasisektų). Jėzus, kuris ruošia valgį išalkusiems tuščiomis rankomis. Jie atsineš, aišku, ir savo triūso vaisius, bet jis jau paruošęs stalą savo dovanomis.

Tai - kiekvieno tikinčiojo patirties paveikslas. Patirties, vingiuojančios per savo netinkamumą, per nelauktus vaisius, per „malonę“, per įsipareigojimą.

O tada mus pasiekia prašymas. Tas pats, kurį išgirsta Petras: „Ar myli mane?“ (suprask: „ar nori man gero?“). Petras juk nepamiršo tris kartus išsigynęs, jis negali pamiršti savo baimės, savo bailumo, savo išdavystės bandymo valandą. Jėzus neklausia: „Ar gailiesi? Ar pažadi daugiau taip nedaryti?“ Jėzus duoda galimybę Petrui eiti naują kelio atkarpą, palikti už nugaros visą tai kas gėdinga. Šitaip grąžinamas pasitikėjimas. Neieškoma tobulo bendradarbio, aukštumoje visose situacijose, nepajudinamo ir tvirto. Prašoma vien meilės.

Mylėti reiškia jį sekti.

Būtent šita meilė yra visa ko raktas. Viso krikščioniškumo raktas. Be jos viskas gali pasirodyti keista, neįmanoma, tiesiog perdėta ir neįgyvendinama krikščionybėje. Ir tai tiesa. Tik tada, kai gaus šios meilės patvirtinimą, Jėzus tars Petrui: „Sek paskui mane“. Mylėti reiškia jį sekti. Bet pradėti sekti išdrįsime tik suvokę savo meilę jam.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min