-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2021 06 29

Asmeninės patirtys atskleidžia: kitokių žmonių bijome tol, kol nepažįstame

Prieš porą metų atlikta apklausa parodė, kad tik 3 proc. Lietuvos gyventojų sutiktų, jog jų kaimynystėje įsikurtų globos namai, kuriuose gyventų žmonės su intelekto ar psichosocialine negalia. Specialistai teigia, kad to priežastis – klaidinančios išankstinės nuostatos ir vyraujantys stereotipai apie žmones su negalia. Tačiau pastebima, kad sėkminga tiesioginė patirtis pakeičia žmonių požiūrį.
Draugystė su kaimynais labai svarbi žmonėms su intelekto ir psichosocialine negalia
Žmonėms su intelekto ir psichosocialine negalia labai svarbi draugystė / 123RF.com nuotr.

Kaip viskas keičiasi kaimynystėje įsikūrus žmonėms su negalia ir pradėjus bendrauti su jais, pasakoja ir 15min pašnekovai. Jie dalijasi asmeniška patirtimi apie santykius su kaimynais ir visos bendruomenės nariais – grupinio gyvenimo namų gyventojais.

Moko tolerancijos ir atjautos

Mozūriškių kaime Vilniaus rajone įsikūrusi katalikiška bendruomenė „Lobių dirbtuvės“ integruoja į gyvenimą ir darbą žmones, turinčius intelekto ar psichosocialinę negalią. Kaime veikiančiose socialinėse dirbtuvėse jie iš medžio gamina ir parduoda baldus, suvenyrus bei kitus dirbinius.

Šalia šių dirbtuvių gyvenanti Janinos šeima naujuosius kaimynus iš karto priėmė šiltai. „Pradžioje tik iš tolo matydavome, kad jie atvažiuoja darbuotis į dirbtuves. Paskui – kad tvarko aplinką, organizuoja šventes. Tačiau, kai gyveni šalia, neįmanoma nesusidurti akis į akį. Mūsų kieme stovi kryžius. Man ravint ar tvarkant gėles atėjo kaimynystėje įsikūrę bičiuliai pasikalbėti: paklausė, koks čia kryžius, kodėl jis čia stovi? Gražiai su jais sutariame, draugaujame. Esame gavę dovanų jų pačių pagamintų dirbinių. Kai turėjau vištų, aš jiems kiaušinių įdėdavau“, – apie gražią draugystę su kaimynystėje veikiančių socialinių dirbtuvių dalyviais pasakojo Janina.

Pasak jos, tokie kaimynai aplinkinius išmoko tolerancijos ir atjautos. „Pamenu, kartą važiavau į namus iš Vilniaus autobusu. Tarp keleivių buvo ir viena mergaitė, kurią matydavau dirbtuvėse. Bevažiuojant jai, matyt, pasidarė bloga – paprašė vairuotojo sustoti. Arti nebuvo stotelės, todėl jis sustojo šalikelėje. Kol ta mergaitė buvo lauke (išėjo atsigauti), visi autobuso viduje (vairuotojas ir kiti keleiviai) ramiai laukėme, nebuvo jokių dviprasmiškų kalbų. Tada, pamenu, pajutau, kažkokį bendrumą, pasididžiavimą, kad„va, pagaliau priimame visus“, – pasakojo moteris.

Tada, pamenu, pajutau, kažkokį bendrumą, pasididžiavimą, kad va, pagaliau priimame visus.

Jos nuomone, teigiamą požiūrį į žmones su intelekto ar psichosocialine negalia skatina ir tai, kad jie yra matomi: tiek kaimynystėje, tiek ir kitur – mieste, šventėse, talkose, galiausiai – žiniasklaidoje. Be to, į gera keičiasi ir pačių žmonių su negalia galimybės. Pavyzdžiui, jie gali gyventi ne internatus primenančiose institucijose, bet savo namuose.

„Aš manau, jog labai gerai, kad jie gali gyventi grupinio gyvenimo namuose, kur gyventojų nedaug, tad atsiranda daugiau bendravimo tarpusavyje. Ten jie gyvena normalesnį gyvenimą – tokį, kaip ir dauguma mūsų“, – savo nuomonę išsakė pašnekovė.

Bendros šventės suartina

Dotnuviškė Sondra puikiai prisimena, kai kaimynystėje esančiame sklype įsikūrė Dotnuvos grupinio gyvenimo namai. Juose apsigyvenę pirmieji gyventojai – 9 vyrai ir moterys su intelekto ir psichosocialine negalia – jai buvo šiek tiek pažįstami, kadangi keletą metų ji dirbo Kėdainių socialinės globos namuose Šlapaberžėje. Būtent šioje globos įstaigoje anksčiau gyveno Dotnuvos grupinio gyvenimo namų gyventojai.

„Kai dirbau, dažnai juos matydavau – vis įkišdavo nosį į mano kabinetą, praeidami į tame pačiame pastate vykusius pynimo užsiėmimus. Todėl pažinojau juos ir neturėjau jokių išankstinių nuostatų, kaip čia bus, kai jie įsikurs šalia mano namų“, – pasakojo pašnekovė.

Tačiau Sondra neslėpė, kad visai kitaip jautėsi jos vyras. „Iš pradžių jis į kaimynus žiūrėjo nepatikliai. Tai – natūralu, kai nesi susidūręs, o tik girdėjęs įvairių kalbų. Tačiau netrukus pamatė, kad naujų namų gyventojai labai mandagūs, bet neįkyrūs – priėjus arčiau pasisveikina, tačiau tikrai nėra taip, kad mojuotų iš toli, aktyviai ieškotų bendravimo. Gyvendami šalia matome, kad jie labai motyvuoti. Iš tiesų net nejaučiame, kad turime kažkokius kitokius kaimynus“, – kalbėjo pašnekovė.

Gražius santykius palaikyti padeda bendros šventės, kurioms grupinio gyvenimo namų gyventojai nuoširdžiai ruošiasi ir pakviečia kaimynus. Tiesa, dėl karantino šiemet negalėjo vykti tradicinė Kaimynų diena. Tačiau, štai per Šeimos dieną Sondra sako sulaukusi iš kaimynų skanios dovanos.

„Gavau jų pačių keptų keksiukų. Pasveikino, priminė, kad jie save laiko šeima. Aš savo ruožtu pasidalinau ir savo kepiniais – apsikeitėme ir skanėstais, ir sveikinimais“, – pasakojo moteris, neslėpusi, kad jai tokie dalykai labai malonūs ir stiprina draugiškus santykius tarp kaimynų.

Kaimynė tapo darbuotoja

Tauragiškės Gražinos istorija – puikus pavyzdys, kaip pasikeičia požiūris į žmones su negalia atsiradus galimybei juos artimiau pažinti.

„Vietinėje spaudoje perskaičiusi straipsnį, kad mūsų gatvėje esančiame name bus įkurti Tauragės grupinio gyvenimo namai, pajutau nerimą“, – neslėpė moteris. Anot jo, labiausiai gąsdino nežinia – iki tol ji nebuvo susidūrusi su intelekto ar psichosocialinę negalią turinčiais žmonėmis. „Dabar suprantu, kad tuomet man tiesiog trūko informacijos, kokia tai bus įstaiga, kokie žmonės joje gyvens ir panašiai“, – žvelgdama į praeitį konstatavo pašnekovė.

Tuo metu jos pačios gyvenime vyko pokyčiai: ilgus metus buhaltere dirbusi Gražina neteko darbo. Ką veiks toliau, nežinojo. Tačiau likimas viską sudėliojo taip, kad neilgai trukus moteris įsidarbino socialinės darbuotojos padėjėja jau minėtuose kaimynystėje įkurtuose Tauragės grupinio gyvenimo namuose.

„Prieš pradėdama dirbti kartu su kitais darbuotojais apsilankiau keliuose kituose grupinio gyvenimo namuose. Nemeluosiu – iš pradžių dvejojau, ar išmoksiu bendrauti su gyventojais, ar tinkamai atliksiu savo pareigas, – prisipažino Gražina. – Tačiau vos pradėjusi dirbti supratau, kad šis darbas – mano pašaukimas. Galima sakyti, kad čia aš atradau save. Labai greitai suvokiau, kad nerimavau be reikalo, kad visos baimės – iš nežinojimo. Kai pabendrauji, pamatai savo akimis, supranti, kad visi esame žmonės, kuriems reikia to paties: meilės, bendravimo, draugystės.“

Pajutusi, kad darbas jai patinka, bet kartais pritrūksta specifinių šios profesijos žinių, Gražina pradėjo studijuoti socialinį darbą. Kitąmet, tikisi, sėkmingai baigs mokslus Kauno kolegijos Tauragės skyriuje.

Grupinio gyvenimo namai man tapo ta vieta, kur aš galiu geriausiai save atskleisti.

„Jie – kaip vaikai, kuriems visą gyvenimą reikės meilės ir rūpesčio“

Grupinio gyvenimo namuose socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai yra tarsi vyresnieji šeimos nariai, padedantys mokytis savarankiškai gyventi kitiems šeimos nariams – žmonėms su negalia.

„Kai tik pradėjau dirbti, man pasakė, kad dirbsiu su vaikais. Tai turbūt tiksliausias mano girdėtas apibūdinimas. Nors grupinio gyvenimo namų gyventojai – suaugę, tačiau iš tiesų jie visada liks vaikai, kuriems pirmiausia reikia nuolatinės meilės ir rūpesčio. Tą ir stengiamės duoti. Taip pat palydėti į kuo savarankiškesnį gyvenimą: paskatinti, padrąsinti, pamokyti, patarti. Juk kai kurie vėliau įsikuria apsaugotame būste ir gyvena vieni“, – kalbėjo pašnekovė.

Kasdien bendraudama su žmonėmis, turinčiais negalią, ji pastebi, kad jiems svarbiausia turėti galimybę laisvai bendrauti su aplinkiniais. „Pas mus dar įprasta, kad šeimos, turinčios vaikus ar artimuosius su negalia, užsidaro savo namuose, slepiasi nuo aplinkinių. Taip neturėtų būti. Nereikia jaustis nepatogiai ar to gėdytis“, – savo nuomonę išsakė Gražina.

Anot jos, pagal savo galimybes grupinio gyvenimo namų gyventojai gali puikiai įsilieti į bendruomenę. Pavyzdžiui, Adakave juos puikiai žino ir apie juos atsiliepia kaip apie sąžiningus ir atkaklius darbininkus, galinčius padėti ūkio ir buities darbuose.

„Patys gyventojai vertina kiekvieną progą, kada gali kam nors padėti, padirbėti ir gauti bent simbolinį atlygį. Jie jaučiasi naudingi, didžiuojasi kiekvienu atliktu darbu. Sugrįžę į namus ilgai pasakoja, ką darė, kaip sekėsi. Dėmesys jiems tikrai reikalingas“, – pabrėžė pašnekovė.

Dalindamasi asmenine patirtimi Gražina pasakojo, kad darbas su žmonėmis su negalia jai atvėrė akis: „Sveikata, šeima, vaikai – visa tai mes priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Bet kai pamatai, kiek yra žmonių, kurie gyvena vieni, suvoki skirtumą. Grupinio gyvenimo namų gyventojai ir pažintis su jais leido įvertinti, kiek daug gyvenime turiu!“.

Suprasti akimirksniu

  • Grupinio gyvenimo namai Lietuvoje pradėti steigti 2017-aisiais. Juose gyvena nesavarankiški ar iš dalies savarankiški suaugę ar vaikai, turintys intelekto ar psichosocialinę negalią. Specialistų pagalbos šių namų gyventojams reikia nuolatos. Šiuo metu grupinio gyvenimo namuose apgyvendinta per 200 žmonių su negalia. Dažniausiai šių namų steigėjas yra socialinės globos įstaiga, tačiau tokius namus kuria ir įvairios bendruomenės, pvz., „Kauno Arkos bendruomenė“, „Betzatos bendruomenė“.
  • Apsaugotame būste apsigyvena savarankiškiausi žmonės: jiems sudaroma namų aplinka, specialistų pagalba teikiama minimaliai, t. y. socialiniai darbuotojai su jais nuolat negyvena, tačiau reguliariai palaiko ryšį, pagal poreikį padeda spręsti iškilusias problemas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius