15min apžvelgė visas aštuonias prezidentės kalbas ir pateikia po vieną citatą, kuri apibrėžia tų metų jos kalbos pagrindinius akcentus.
2010 m. – apie ekonominės krizės metu pamirštą žmogų
„Priėjome tašką, kuriame reikia esminio lūžio. Lietuva jau subrendo permainoms. Pakviesiu įkvėpti pilietinės valios ir politinės drąsos. Ir pripažinti: įstrigome, nes – praradome kryptį. Prirašę dešimtis tomų strategijų ir programų, kuriose puikuojasi šimtai kilnių prioritetų, pametėme svarbiausiąjį. Paniekinome vienintelį veiksmų vertinimo matą. PAMIRŠOME ŽMOGŲ.“
2011 m. – apie švietimo svarbą
„Svarbiu ateities uždaviniu laikau švietimo humanizavimą – švietimo sistema turi ne tik suteikti žinių, bet būti jautri kiekvienam žmogui, kiekvieno individualiems gebėjimams, išugdyti savivertės, bendruomeniškumo, pasididžiavimo savo šalimi jausmus. Kiekvienas Lietuvos pilietis turi jaustis vertingas ir galintis save realizuoti.“
2012 m. – apie būtinybę susitarti
„Esame ties mūsų šaliai ir vaikų ateičiai lemtingais sprendimais. Todėl šiandien būtina susitarti dėl svarbiausių darbų. Nes būtent sutarimo stoka neleidžia mums spartesniu žingsniu eiti į priekį. Tiksliau, išsiveržti iš uždaro nebaigtų darbų rato, kuriame metai iš metų sukamės, eikvodami energiją, laiką ir pinigus.“
2013 m. – apie tapimą valstybės šeimininkais
„Visose srityse jau užaugo talentingų ir pilietiškų kūrėjų karta. Turime įžvalgių ekonomistų, atsakingų verslininkų ir politikų. Inovatyvių mokslininkų ir ūkininkų, pilietiškų žurnalistų ir mokytojų. Tikrai yra kam kurti skaidrią, saugią ir modernią valstybę. Todėl šiandien būtent ir noriu pakviesti mus visus tapti tikrais savo valstybės šeimininkais.“
2014 m. – apie laisvės trapumą
„Pastarosiomis dienomis žodžiai Laisvė, Nepriklausomybė, Suverenitetas, teritorinis vientisumas ir Taika įgavo naują vertę. Daugiau nei pusę amžiaus taikiai sugyvenusi Europa – ir už tai gavusi Nobelio premiją – vėl susidūrė su agresija. Karas ir okupacija tapo nebe istoriniais terminais vadovėliuose, o realia grėsme Europos žemyne. Išgyvendami tai, kas vyksta Ukrainoje, dar kartą įsitikinome, kokia trapi yra laisvė.“
2015 m. – apie pareigą ginti Tėvynę
„Pareiga ar patogus gyvenimas – spręsdami šią dilemą pamažu į šauktinius registruojasi savanoriai – lietuviai, rusai, lenkai ir kitos tautybės, gyvenančios Lietuvoje. Jau dabar turime arti 2 tūkstančių savanorių. Iki rudens jų bus tiek, kad gal ir nereikės privalomojo šaukimo, ir niekam verkti taip pat. Klausimas, ką galiu padaryti, kad mano valstybė būtų stipresnė ir saugesnė – šiandien kiekvieno širdyje.“
2016 m. – apie trypčiojimą vietoje
„Valstybė praranda strateginę kryptį – daugelyje sričių trypčiojame vietoje ir skęstame vienadienėje rutinoje. Ateities Lietuvai, strateginiams sprendimams ar išbaigtoms struktūrinėms reformoms skiriama vis mažiau laiko ir energijos. Mūsų nepaleidžia nomenklatūrinių priklausomybių liūnas. O besimurkdant korupcinėje klampynėje prarandamas gebėjimas mąstyti ir veikti valstybiškai.“
2017 m. – apie reformų imitaciją ir tarnavimą koncernams
„Panašu į reformos imitaciją. Neapibrėžtumas ir chaosas, koks yra dabar, pasmerkia reformą jai net neprasidėjus. Politinės valios stoka dėl gyvybiškai svarbių sprendimų ir murkdymasis smulkmenose tampa rimta problema. Bebaimius sprendimus gali daryti tik laisva, nesusisaisčiusi ranka. Kai ją vedžioja nematomi interesai, net ir vieno direktoriaus pakeitimas tampa sudėtingesnis nei visa šimtmečio kultūrinė programa. Tarnavimas valstybei ir tuo pačiu metu koncernui irgi kai kam atrodė visiškai suderinami dalykai, kol atsirado valios nenumarinti tyrimo ir priimti sprendimą.“
