Šiauliuose vykstančio festivalio „Saulės žiedas“ svečiai iš Australijos atsivežė ir keistą instrumentą. Sugalvojo jam pavadinimą – gatunkas. Tas instrumentas – sukta lazda, prie kurios pritvirtinti šimtai alaus kamštelių. Kai daužai į žemę, jis skleidžia garsą lyg šamanų varpeliai.
Dainuoja puikiai, stipriai, aiškiai. Tačiau su akcentu. Bando atsiprašyti už savo netaisyklingą kalbą ir dainų tekstus, tačiau niekam tai nerūpi.
Daugumos šiuolaikinių emigrantų vaikai jau nekalba lietuviškai. O jie – 30-50 metų žmonės – visi gimę Australijoje.
Daugelio jų tėvai – taip pat. Kalbėti lietuviškai dažniausiai mokė močiutės ir seneliai, kurie emigravo į kitą pasaulio pusę karo ir pokario metais. Pokalbis dėl interviu vyko lietuviškai. Nė vienam neprireikė vertėjo.
Tiesa, ne visus paprastus žodžius jie žino. Pavyzdžiui, šiemetinis jų atradimas – „šaunuolis“. Nė viena močiutė Australijoje šio žodžio nevartojo.
Pusiau italai, tačiau širdis – Lietuvoje
Aleksas ir Ieva Provedani – brolis ir sesuo, turbūt vieninteliai ansamblyje turintys nelietuvišką pavardę. Tėvas – tikras italas, tačiau šioje šalyje abu dar nesilankė. Ieva šiek tiek kalba itališkai, o lietuviškai abu puikiai dėsto mintis. Močiutė išmokė.
Visos atostogos – pas bobutę. Ji mokė mus paprastų lietuviškų žodžių ir sakinių: ar nori arbatos, nežiūrėk taip daug televizijos.
Aleksas yra žmogus, kuris visą gyvenimą nori mokytis ko nors naujo. Štai prieš keletą metų draugai ir giminės padovanojo akordeoną. Dabar jis ansambliui „Pamesta klumpė“ juo pritaria.
„Namuose visada kalbėjome angliškai. Tėvas nemokėjo lietuviškai, o mama – nė žodžio itališkai. Visos atostogos – pas bobutę. Mes taip vadinome močiutę. Ji mokė mus paprastų lietuviškų žodžių ir sakinių: ar nori arbatos, nežiūrėk taip daug televizijos, nori pyrago, valgyk daugiau“, – pasakoja Aleksas.
Ieva baigė teisės studijas. Tai pasiekti nebuvo lengva ir ne kiekvienam skirta. Moteris neilgai dirbo šioje srityje: „Galvojau, kad teisė yra pagalba nuskriaustiems. Ne. Tai skubus popierių pildymas ir pinigų prašymas už tai. Nenoriu. Mieliau dirbu su neįgaliais žmonėmis, užsiimu meno terapija. Muzika – mano aistra.“
Užvenčio dvarininko ir malūnininko palikuonys
Tamsių plaukų aukštas vyras – Steponas Levickis. Sako, kad ne giminė garsiam Lietuvos akordeonininkui Martynui Levickiui.
Stepionas yra tas, kuris prie mikrofono festivalio dalyviams ir žiūrovams tarė pirmuosius lietuviškus žodžius: „Turime atsakyti už savo kalbą. Galvoju angliškai, o tada sudėlioju lietuviškai. Mes visi nežinome, ar teisingai kalbame.“
Galvoju angliškai, o tada sudėlioju lietuviškai. Mes visi nežinome, ar teisingai kalbame.
Stepono mama kilusi iš Užvenčio. Tiksliau tariant – iš Užvenčio dvaro, kurį dabar valdo ir nuostabiai tvarko Knyzelių šeima. O tėvas – iš Garliavos.
Steponas meistriškai groja pačių ansambliečių pasigamintu keistuoju instrumentu – barškančia lazda su alaus kamšteliais. Ilgai visi galvojo, kokį pavadinimą šiam sugalvoti. Pavadino iš senolių girdėtu žodžiu, kurio reikšmės iki šiol nesuprato, – gatunkas.
Skamba kiek aborigeniškai, tačiau tai senas lietuviškas žodis, reiškiantis žmogaus būdą, charakterį. Kartais šis žodis būdavo vartojamas norint pasakyti „veislė“.
Kai aš atvykau į Lietuvą pirmą kartą, Užventį ir dvarą pamačiau lygiai tokį, kaip man pasakojo močiutė.
Steponas, kaip ir daugelis šio ansamblio narių, į Lietuvą pirmą kartą atvyko 1994-aisiais – į Pasaulio lietuvių dainų šventę.
Vyro mama, Dana Levickienė, daugelį metų vadovavo Melburno lietuvių dainų ansambliui, kuris gyvuoja iki šiol.
Gabrielės Staugaitytės Zdanienės šaknys taip pat Užventyje. Jos senelis čia buvo dvaro malūnininku. Močiutė pasakojo, kad jis mirė dar Lietuvoje – pabėgti nespėjo: „Kai aš atvykau į Lietuvą pirmą kartą, Užventį ir dvarą pamačiau lygiai tokį, kaip man pasakojo močiutė. “
Paradoksas – porą metų vyresnį Gabrielės brolį močiutė ir tėvai griežtai mokino lietuviškai, tačiau tai pakenkė – vaikui buvo sunku bendrauti su kiemo draugais. Tėvai metė tokią taktiką. Gabrielė jau pati traukė iš tėvų ir močiutės lietuviškus žodžius vieną po kito. Dabar ji kalba žymiai geriau už brolį.
Gabrielė yra „Pamestos klumpės“ vadovė. Ansamblį sukūrė bendraminčių pulkas. Visi norėjo dainuoti ne tik liūdnas dainas, kurios skamba senjorų ansamblyje. Šokti ne tik baletą primenančius tautinius šokius.
„Kažkas pakito Melburno lietuvių bendruomenėje. Mes susibūrėme, nes mus džiugina liaudiška daina ir šokis. Suprantame, kad skiriamės nuo autentiškų Lietuvos ansamblių. Kitaip negali būti, juk mes Australijos lietuviai“, – karštai aiškina Gabrielė.
Plonyčiais likimo siūlais
Jazmina Cininas – tarptautiniu mastu pripažinta grafikė, kurios kūryba neabejotinai susijusi su lietuviška tautosaka, tačiau nėra liaudies menas. Ne tik raštais rašteliais. Jos pagrindinė kūrinių tema – baltų mitų būtybės vilkolakiai.
„Visada pasirenku tą darbą, kuris yra sudėtingesnis. Man patinka krapštytis smulkmenose. Tai matyti ir kūriniuose. Mano darbuose vilkolakis – moteriškos giminės“, – pasakojo menininkė, kurios mama kilusi iš Raseinių, o tėvas – iš Kauno.
Mes jaučiame savo šaknis ir mums tai svarbu.
Lina Tidžytė Skimbirauskienė ir pati žino, kad lietuviškai kalba neblogai. Ji labai stengiasi, kad lietuvišką žodį žinotų ir jos vaikai – 2,5 metų Zigmas ir 8 mėnesių Nerija.
„Turbūt dėl to juos abu dabar atsivežiau į Lietuvą. Noriu, kad jie girdėtų mūsų repeticijas, užaugtų su lietuviška daina. Mes jaučiame savo šaknis ir mums tai svarbu“, – sako moteris.
Audra Šimkutė taip pat turi du šiek tiek vyresnius vaikus. Moteris visai norėtų pagyventi Lietuvoje, tačiau žino, kad tėvas vaikų neišleistų ilgam laikui.
Senelis pamatė močiutės vardą emigravusių žmonių sąrašuose. Surado ją ir apsivedė.
Audra kartais padeda ansamblio nariams surasti trūkstamus lietuviškus žodžius, nes šeimoje buvo kalbama lietuviškai.
Audros seneliai dar prieš emigruodami iš Lietuvos į Vokietiją nebuvo susituokę ir matėsi tik vieną kartą.
Vėliau senelis pamatė močiutės vardą emigravusių žmonių sąrašuose. Surado ją ir apsivedė. Netrukus kartu pakėlė sparnus į Australiją.
Vytautas Antanaitis laiko save tikru žemaičiu. Tėvas – iš Tryškių. Mamos tikslios gimtinės nežino, tačiau tai tikrai Žemaitijoje. Tėvai į Australiją atvyko būdami dar mažyčiais vaikais. Vėliau kažkaip vienas kitą surado.
„Trys broliai esame. Aš Melburne apsivedžiau lietuvaitę. Ji gimė ir užaugo Šilutėje. Atvyko į Australiją su šių laikų emigrantų banga. Smagu būtų pagyventi Lietuvoje – ji labai graži. Negalėčiau palikti Australijos dėl darbo“, – atvirauja žemaitis.
