Užvenčio dvarininko ir malūnininko palikuonys
Tamsių plaukų aukštas vyras – Steponas Levickis. Sako, kad ne giminė garsiam Lietuvos akordeonininkui Martynui Levickiui.
Stepionas yra tas, kuris prie mikrofono festivalio dalyviams ir žiūrovams tarė pirmuosius lietuviškus žodžius: „Turime atsakyti už savo kalbą. Galvoju angliškai, o tada sudėlioju lietuviškai. Mes visi nežinome, ar teisingai kalbame.“
Galvoju angliškai, o tada sudėlioju lietuviškai. Mes visi nežinome, ar teisingai kalbame.
Stepono mama kilusi iš Užvenčio. Tiksliau tariant – iš Užvenčio dvaro, kurį dabar valdo ir nuostabiai tvarko Knyzelių šeima. O tėvas – iš Garliavos.
Steponas meistriškai groja pačių ansambliečių pasigamintu keistuoju instrumentu – barškančia lazda su alaus kamšteliais. Ilgai visi galvojo, kokį pavadinimą šiam sugalvoti. Pavadino iš senolių girdėtu žodžiu, kurio reikšmės iki šiol nesuprato, – gatunkas.
Skamba kiek aborigeniškai, tačiau tai senas lietuviškas žodis, reiškiantis žmogaus būdą, charakterį. Kartais šis žodis būdavo vartojamas norint pasakyti „veislė“.
Kai aš atvykau į Lietuvą pirmą kartą, Užventį ir dvarą pamačiau lygiai tokį, kaip man pasakojo močiutė.
Steponas, kaip ir daugelis šio ansamblio narių, į Lietuvą pirmą kartą atvyko 1994-aisiais – į Pasaulio lietuvių dainų šventę.
Vyro mama, Dana Levickienė, daugelį metų vadovavo Melburno lietuvių dainų ansambliui, kuris gyvuoja iki šiol.
Gabrielės Staugaitytės Zdanienės šaknys taip pat Užventyje. Jos senelis čia buvo dvaro malūnininku. Močiutė pasakojo, kad jis mirė dar Lietuvoje – pabėgti nespėjo: „Kai aš atvykau į Lietuvą pirmą kartą, Užventį ir dvarą pamačiau lygiai tokį, kaip man pasakojo močiutė. “
Paradoksas – porą metų vyresnį Gabrielės brolį močiutė ir tėvai griežtai mokino lietuviškai, tačiau tai pakenkė – vaikui buvo sunku bendrauti su kiemo draugais. Tėvai metė tokią taktiką. Gabrielė jau pati traukė iš tėvų ir močiutės lietuviškus žodžius vieną po kito. Dabar ji kalba žymiai geriau už brolį.
Gabrielė yra „Pamestos klumpės“ vadovė. Ansamblį sukūrė bendraminčių pulkas. Visi norėjo dainuoti ne tik liūdnas dainas, kurios skamba senjorų ansamblyje. Šokti ne tik baletą primenančius tautinius šokius.
„Kažkas pakito Melburno lietuvių bendruomenėje. Mes susibūrėme, nes mus džiugina liaudiška daina ir šokis. Suprantame, kad skiriamės nuo autentiškų Lietuvos ansamblių. Kitaip negali būti, juk mes Australijos lietuviai“, – karštai aiškina Gabrielė.
