-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti
2022 01 23

B.Šetkus apie savo knygą „Lietuviai svetimųjų karuose“: buvome mėtomi ir vėtomi

Benediktas Šetkus – tai žmogus, kurio gyvenimas neatsiejamas nuo istorijos ir švietimo. Be to, kad ilgą laiką dėstė studentams bei šiuo metu dirba Nacionalinėje švietimo agentūroje (NŠA), jis yra išleidęs keletą leidinių moksleiviams. Pokalbio metu aptarėme jo knygą „Lietuviai svetimųjų karuose: bendražygiai ir priešai. Amžininkų liudijimai“, meilę istorijai ir švietimo padėtį Lietuvoje.
Benediktas Šetkus
Benediktas Šetkus / Asmeninio archyvo nuotr.

Mokykla, universitetas, NŠA

– Jūs dirbate Nacionalinėje švietimo agentūroje ir užimate analitiko pareigas. Kodėl įsitraukėte į šią veiklą?

– Pagal specialybę esu istorijos mokytojas, tad darbo kelią pradėjau įvairiose mokyklose. Turėdamas kelerių metų praktiką mokykloje, pradėjau dirbti Lietuvos edukologijos universitete, kurį vėliau prijungė prie Vytauto Didžiojo universiteto. Kadangi, galima sakyti, visą gyvenimą mano veikla – susijusi su švietimu, renkantis darbo vietą, NŠA – kaip artimiausias profilis.

– Paliečiant švietimą, iš karto kyla klausimas, kokios – pagrindinės jo spragos Lietuvoje?

Valstybinių egzaminų kartelė yra pernelyg menka – reikalavimai mokiniams keliami vis mažesni.

– Paminėsiu vieną faktą. EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija), į kurią Lietuva įstojo 2018 metais, yra atlikusi tyrimą – 45 proc. Lietuvos pedagogų jaučia profesinį nuovargį. Netgi tokia dalis žmonių pasakė, jog norėtų mesti mokytojo darbą per penkerių metų laikotarpį.

Kadangi daugelį metų dėsčiau studentams, norintiems tapti mokytojais, galiu pasakyti, jog pažinojau itin motyvuotų ir gabių žmonių, tačiau matau, kaip gausi jų dalis palieka mokytojo darbą ir dėl atlyginimo, ir dėl atmosferos, ir dėl karjeros – tai lemia daugybė dalykų. Žodžiu, mokytojų nuovargis – didžiulė problema.

Aišku, mano supratimu, valstybinių egzaminų kartelė yra pernelyg menka – reikalavimai mokiniams keliami vis mažesni. Dėl to moksleivių žinios – blogesnės.

Pagalvokime, už ką rašomas pažymys. Jei mokinys atsako į 80 proc. užduoties, jis gauna aštuonis, jei tai padaro puikiai – dešimt. Maždaug tokia yra logika ir, sakykim, daugelis mokytojų ja vadovaujasi.

Dabar atkreipkime dėmesį į valstybinius brandos egzaminus. Norint išlaikyti istorijos egzaminą, užtenka surinkti 16 taškų. Vadinasi, surinkęs 16 proc. užduoties taškų, mokinys išlaiko egzaminą. Na, toks reikalavimas yra per žemas.

Pavyzdžiui, Rusijoje kartelė yra kur kas didesnė. 2021 metų duomenimis, mokinys, norėdamas išlaikyti istorijos egzaminą, ten turėjo surinkti 35 proc. Jeigu Lietuvoje kriterijai būtų tokie kaip Rusijoje, ko gero, trečdalis (ar net daugiau) abiturientų neišlaikytų, tarkim, istorijos egzamino. Dėl to kiltų milžiniškas skandalas.

Kelti kartelę

– O kaip yra su standartizuotais testais, parodančiais mokinių pažangumo lygį?

– Pavyzdžiui, Kazachstane veikia Nazarbajevo intelektinės mokyklos, kuriose tokio tipo testai atliekami kas 6 savaites. Tai – prestižinės mokymo įstaigos, į kurias patenkama atsižvelgiant į mokymosi rezultatus. Tokiose mokyklose mokosi itin gabūs vaikai, kurie gali būti ir iš pačių skurdžiausių šeimų, kadangi juos išlaiko valstybė.

Tai – nuolatinė praktika. Kol mokytojai nemato realių mokinių rezultatų, tol jie negali priimti sprendimo, ko mokyti. Taip išryškėja moksleivių spragos, kurias matant galima siekti geresnių rezultatų.

Dar prieškario Lietuvoje, pereinant iš vienos klasės į kitą, būdavo laikomi egzaminai. Kadangi dabar reikalavimai neretai yra minimalūs, didelė mokinių dalis tuo naudojasi – laiko egzaminą neįdėdami didelių pastangų, tikėdamiesi kaip nors jį išlaikyti ir įgyti brandos atestatą.

Asmeninio archyvo nuotr./Benediktas Šetkus (iš kairės) su žemiečiu, buvusiu politiniu kaliniu, Laisvės premijos laureatu Albinu Kentra
Asmeninio archyvo nuotr./Benediktas Šetkus (iš kairės) su žemiečiu, buvusiu politiniu kaliniu, Laisvės premijos laureatu Albinu Kentra

– Tad, norint pasiekti geresnių mokinių rezultatų, vienas efektyviausių būdų – kelti kartelę?

– Na, ji turėtų būti didesnė. Dabar daug kas gali studijuoti universitete, kadangi kartelė – itin žema. Dėl to mokiniui iškyla mintis „kam mokytis, jei vis tiek įstosiu“. Tai – savęs susinaikinimas.

Žinoma, neatmetu ir to, kad yra švietimo politikos spragų, susijusių su programa, vadovėliais (kai kuriuose iš jų pateikta medžiaga ne pati svarbiausia, neretai perkrauta faktais; stinga užduočių, skirtų ugdyti kritinį mąstymą). Be to, yra ir taip, kad kai kurie mokytojai kelia pernelyg didelius reikalavimus.

Grįžtant prie egzaminų temos, verta prisiminti, kad 2020 metais daugiau nei 30 proc. abiturientų neišlaikė valstybinio matematikos brandos egzamino. Tai rodo, jog visgi kažkas negerai: arba mokykla neatlieka savo funkcijos, arba užduotys yra per sunkios. Gali būti, jog žmonės, sudarę užduotis, yra iš universiteto, atitrūkę nuo mokyklų realybės. Juk kasmet skirtingi asmenys sudaro egzamino užduotis.

Šeimos istorijų įtaka

– Pereikime prie istorijos.Ar nuo pat jaunų dienų ja susidomėjote?

– Na, mano šeima, ypač tėvas, kuris buvo pergyvenęs karus bei gyvenęs A.Smetonos valdymo laikais, mėgo pasakoti apie praeitį. Be to, turėjau antitarybinius istorijos mokytojus. Tai taip pat paliko pėdsaką.

Aplink gausu istorijos. Aš ją jaučiau.

Vienas mano istorijos mokytojas buvo kalėjęs lageryje už trispalvės iškėlimą Stalino laikais, kai buvo gimnazistas, o kita istorijos mokytoja buvo patekusi į KGB akiratį, tačiau mes, mokiniai, nežinojome, už ką.

Tikriausiai, kai atsivėrė galimybė skaityti užsienyje leistus darbus, susidomėjimas istorija padidėjo dar labiau. Man būnant studentu, visa tai slypėjo po užraktu.

Galiu pasidalyti viena istorija. Kai pardavė mano uošvių namą, iš jo pasiėmiau kažkiek knygų, nežiūrėdamas į jų vidų. Pernai užtikau propagandinę sovietmečio knygą. Atverčiu ją ir knygos viduje randu įklijuotą maldaknygę. Tad akivaizdu, kaip žmonės bijojo tuometinės valdžios ir priešinosi ateizmo politikai.

– Tad įvairios šeimos istorijos paskatino domėtis šiuo mokslu?

– Aš manau, kad tai turėjo įtakos. Mano šeima, ko gero, kaip ir kiekviena, turi nemažai istorinės patirties. Mano senelis, mamos tėvas, mirė primuštas stribų, močiutė – tremtinė, tėvo brolis – politinis kalinys, 1945 metais areštuotas už Lietuvos laisvės armijos rėmimą ir ištremtas į lagerį. Be to, įdomu tai, kad „Lituanicos“ pilotas Stasys Girėnas – giminaitis tiek iš mamos, tiek iš tėvo pusės.

Asmeninio archyvo nuotr./Benediktas Šetkus nacių aviacijos subombarduotoje Koventrio (Anglija) katedroje
Asmeninio archyvo nuotr./Benediktas Šetkus nacių aviacijos subombarduotoje Koventrio (Anglija) katedroje

Aplink – gausu istorijos. Aš ją jaučiau, kadangi įvykių virtinė sukosi aplink mano artimuosius.

– O kokia yra įsimintiniausia jūsų šeimos istorija?

– Mano senelis, tėvo tėvas, norėdamas užsidirbti, išvyko į JAV ir įsidarbino anglių kasykloje, kur po kelerių metų kilo darbuotojų streikas. Dėl to sustojo darbo veikla ir taip jau sutapo, kad tuo metu, 1904 metais, prasidėjo Rusijos ir Japonijos karas. Senelis, būdamas jaunas vyras, negalvojo apie karo pavojų ir grįžo į Lietuvą, norėdamas pakariauti ir tikėdamasis taip gauti progą pakeliauti po pasaulį.

Senelis norėjo pakliūti į karą, vien dėl jo iš Amerikos grįžęs į Lietuvą.

Netrukus buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę. Iš pradžių kareivius nuvežė į Sevastopolį, vėliau – į Tiflisą (dab. Tbilisis). Prieš patenkant į frontą, reikėjo praeiti paskutinę medicininę komisiją, o jos metu taip pat lietuvis karo medikas mano seneliui pasakė: „Tave, brolau, aš iš karo išsukau.“

Jis, seneliui nežinant, padarė taip, kad jam nereikėtų vykti kariauti į Mandžiūriją, galvodamas, kad daro gerą darbą savo tautiečiui, kuris kaip tik norėjo pakliūti į karą, vien dėl jo iš Amerikos grįžęs į Lietuvą.

– Kalbant apie istorijos reikšmę, kodėl žmogui verta ją pažinti?

– Na, juk mes nuo kitų gyvūnų tuo ir skiriamės, jog domimės savo kilme. Aišku, galima atsakyti tradiciškai, kad istorija – gyvenimo mokytoja. Bet tada kyla klausimas, kodėl žmonės vis tiek daro dideles klaidas, kaip, tarkim, faktinis Baltarusijos lyderis A.Lukašenka, jeigu yra šis mokslas, rodantis, jog vis tiek anksčiau ar vėliau viskas paaiškės.

Visgi manau, kad istorija teikia tam tikrą supratimą, tačiau, žvelgiant iš kitos pusės, tai – turiningas laisvalaikio praleidimas. Sakykim, šiemet teko lankytis Varnos mieste, Bulgarijoje. Jame yra muziejus-parkas, įamžinantis, kur Jogailos sūnus Vladislovas susikovė su turkų sultonu.

Teigiama, kad jis žuvo mūšyje, tačiau yra portugalų kilmės amerikiečio teorija – manoma, kad jisai išliko gyvas ir pasitraukė į Portugaliją. Po kažkurio laiko Vladislovas vedė, jam gimė sūnus, kuris dabar – žinomas kaip Kristupas Kolumbas. Tai priverčia kelti klausimą, ar gali būti, jog Jogaila – Kolumbo senelis.

Tokios teorijos, kaip ši, yra be galo įdomios, ypač kai jos susijusios su mūsų tautą. Pažinti savo šalį ir jos žmones yra be galo svarbu, tad tam ir ėmiausi rengti knygą, pasakojančią apie lietuvių dalyvavimą pasaulio karuose.

19 karų

Asmeninio archyvo nuotr./Knygos viršelis
Asmeninio archyvo nuotr./Knygos viršelis

– Užsiminėte apie savo knygą „Lietuviai svetimųjų karuose: bendražygiai ir priešai. Amžininkų liudijimai“. Papasakokite apie ją.

– Na, knyga apima 19 karų, pradedant JAV nepriklausomybės karu ir baigiant Afganistano karu. Kiekvienas jos skyrius prasideda nuo nuotraukos, įamžinančios, pavyzdžiui, kokį nors paminklą, kurie tarsi primena, kad įvairiuose pasaulio įvykiuose dalyvavo ir lietuviai.

Beveik visuose karuose lietuviai kovojo skirtingose barikadų pusėse.

Kaip knygos pavadinime ir parašyta, norėjau atskleisti, jog beveik visuose karuose lietuviai kovojo skirtingose barikadų pusėse. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metu vieni buvo Sovietų Sąjungos kariuomenės sudėtyje, o kitiems teko kautis už nacistinę Vokietiją.

– O koks buvo knygos rengimo kelias?

– Mintis parengti panašią knygą, ko gero, kilo prieš maždaug 30 metų, tačiau tuomet turėjau tikslą išleisti tokio pobūdžio leidinį, kuris apimtų lietuvių veiklą užsienio kraštuose. Supratęs, kad visko aprėpti nėra įmanoma, ėmiausi karo istorijos.

– Kiek žinau, knygoje daugiausia karo veteranų liudijimų?

– Taip, tarkim, man skaityti autentiką yra kur kas įdomiau nei, pavyzdžiui, istoriko parašytą tekstą. Tad sąmoningai vadovavausi principu ir nekoregavau žmogaus užrašytų atsiminimų, nepaisant to, kad kai kurios publikacijos užrašytos sovietmečiu. Manau, protingas skaitytojas geba suprasti, kas yra tiesa, o kas – melas.

Asmeninio archyvo nuotr./Knyga
Asmeninio archyvo nuotr./Knyga

Aišku, žmonių, dalyvavusių, pavyzdžiui, Napoleono Bonaparto mūšiuose, atsiminimus surasti yra labai sunku. Tokiu atveju teko pasinaudoti tuo, ką kiti yra apie tai rašę.

– Sutiktumėte, kad ši knyga taip pat padeda geriau suprasti karą?

– Taip, juk kas gali suprasti, kaip jaučiasi karys, pavyzdžiui, kariaudamas džiunglėse. Autentika padeda suvokti, ką žmogus matė, jautė, kaip jisai, tarkim, sugyveno su kitais. Tad labai džiaugiuosi, jog turėjau progą pabendrauti su ne vienu karo veteranu. To, ką kalba gyvos lūpos, niekur nesužinosi.

Vienas Afganistano karo dalyvis man papasakojo tokių dalykų, apie kuriuos nė nepagalvodavau. Pavyzdžiui, užsiminė apie tai, kaip prasimanydavo alkoholio, būdamas musulmoniškoje šalyje. Ogi būdavo atskira sistema: lėktuvuose iš SSRS gabendavo degtinę. Ją perduodavo kariniame aerodrome dirbusiems Sovietų Sąjungos kareiviams, o šie ja prekiaudavo.

Asmeninio archyvo nuotr./Knyga
Asmeninio archyvo nuotr./Knyga

– Knygos tikslas ir yra toks, kad suvoktume, jog ir mes, lietuviai, prisidėjome prie daugelio pasaulio įvykių, nors esame maža šalis, ir kartu pajaustume žmonių patirtis?

– Iš esmės taip. Idėja – parodyti mūsų tautos situaciją, kadangi lietuviai įvairiomis aplinkybėmis buvo mėtomi ir vėtomi iš vienos vietos į kitą. Daug kur dalyvaudavo ir taip beprasmiškai žūdavo, kad ir, tarkim, Vietnamo džiunglėse, kur nors Vakarų Europoje, Afrikoje ar net sniegynuose. Toks tas tautos likimas.

Kai kurie iš tiesų norėjo kariauti, tačiau mane krečia šiurpas, kai vieni apie Afganistano kare dalyvavusius lietuvius sako maždaug taip: „Jie tarnavo okupantams.“ O ką jie galėjo padaryti? Žmogų siunčia į karą ir viskas, jis neturi pasirinkimo. Tad bendras knygos tikslas ir yra padėti geriau suprasti savo tautos likimą istoriniu atžvilgiu.

Vilniaus universiteto Jaunųjų žurnalistų draugija (VU JŽD) – moksleivius ir studentus vienijanti iniciatyva, kurios tikslas suburti įvairių žurnalistinių interesų turinčius jaunuolius iš visos Lietuvos ir leisti jiems išpildyti savo kūrybinį potencialą praktikoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius