Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 11d. 15:56

Baltijos kelią tyręs istorikas V.Sirutavičius: tokio dalyko daugiau nebepakartosi

Vladas Sirutavičius
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Vladas Sirutavičius

„Mes tuo metu labiau buvome paprasti žmonės, nei istorikai“, – Baltijos kelio įvykius prisimena istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Vladas Sirutavičius. Jis yra vienas iš nedaugelio, Baltijos kelią tyrinėjusių moksliškai. Kaip pats prisimena, šis įvykis buvo puikus pavyzdys to, kas yra tikra tauta.

V.Sirutavičius yra humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas, Lietuvos Istorijos instituto (LII) vyresnysis mokslo darbuotojas. 2008-aisiais kartu su kolega, istoriku Česlovu Laurinavičiumi jis parašė knygą „Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki Kovo 11-osios“, kurioje nemažai dėmesio skyrė ir Baltijos keliui. Knygoje šiam įvykiui dedikuotas vienas skyrius. Istorikai jį sudarė daugiausiai iš archyvinės mežiagos bei žmonių liudijimų.

„Narsios pelytės“

Istorikų duetas Baltijos kelio įvykius aprašė itin plačiai. Knygoje jie pasakoja, kad jau 1989-ųjų rugpjūčio pradžioje JAV dienraštyje The Washington Post pasirodė žinomo žurnalisto Davido Remnicko straipsnis apie Lietuvą ir Sąjūdį. Šis aprašė Sąjūdį kiek ironiškai, lygino lietuvius su narsiomis pelytėmis, riaumojančiomis priešais Kremlių.

Žmonės ir patys Sąjūdžio lyderiai tikėjo, kad nepriklausomybės atkūrimas tampa pasiekiamas ranka.

Tačiau istorikai pastebi, kad tais metais, artėjant 50-osioms Molotovo-Ribbentropo pakto metinėms, jau mažai kas vadovavosi formaliomis Sąjūdžio programomis – žmonės ir patys Sąjūdžio lyderiai tikėjo, kad nepriklausomybės atkūrimas tampa pasiekiamas ranka.

Baltijos kelias
Baltijos kelias

V.Sirutavičius ir Č.Laurinavičius rašo, kad Sąjūdžio viduje kildavo ir intrigų. Lietuvos komunistų partija (LKP) buvo kaltinama neapibrėžtumu, iš jos buvo reikalaujama aiškių idėjų. Nuosaikiuosius parėmė ir V.Landsbergis, sakydamas, kad „savo kategoriškomis formuluotėmis mes galime ne tik atsidurti aklavietėje, bet ir oponentus įvaryti į kampą“.

Knygoje teigiama, kad prieš pat Baltijos kelią įvykęs LKP ir Sąjūdžio lyderių susitikimas nepasižymėjo draugiškumu, o LKP atstovai demonstravo susirūpinimą dėl didėjančios grėsmės iš Sąjungos.

Žymusis V.Landsbergio interviu

Istorikai rašo, kad artėjant rugpjūčio 23 dienai buvo galima nujausti, kad iš Sąjungos tikrai nebus jokių reikšmingų prisipažinimų ar atgailos – nauji politiniai sprendimai Lietuvai nežadėjo nieko gero.

Rugpjūčio 20 dieną tame pačiame The Washington Post pasirodė V.Landsbergio interviu, kuris buvo pavadintas „Lietuvos laisvės manifestu“. Jame 1940 metų įvykiai buvo aiškiai apibrėžti kaip okupacija, ir išreikštas noras, kad slapti protokolai būtų paskelbti negaliojančiais.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Vytautas Landsbergis
Luko Balandžio / 15min nuotr./Vytautas Landsbergis

Interviu V.Landsbergis teigė: „Sąjūdis tiki, kad Lietuva tebeturi sovietinių respublikų teisę atsiskirti, tačiau to klausimo dabar nekelia, kadangi negrindžia Lietuvos apsisprendimo teisės sovietų konstitucija.“

Profesorius paminėjo ir Lietuvos rusus, apibūdindamas juos kaip „nepriklausančius inteligentijai“ ir „įtakojamus rusiško mesianizmo idėjų“. Pasak V.Sirutavičiaus, šią V.Landsbergio kalbą turėjo pastebėti ir Vašingtone, ir Maskvoje.

Kaip viskas įvyko?

Istorikai svarsto, kad iki šiol neaišku, iš kur atėjo gyvosios grandinės idėja. Manoma, kad ši mintis galėjo kilti Baltijos asamblėjos metu Taline, kiti sakė, kad gyvos grandinės jau prieš tai buvo praktikuojamos Amerikoje. Sakoma, kad Baltijos žmonių grandinei stebėti JAV ir Kinija net buvo sutelkusios savo satelitus.

Preliminariais skaičiavimais, Baltijos kelyje dalyvavo 200 tūkst. estų, 250 tūkst. latvių ir iki pusės milijono lietuvių. Vien iš Kauno, teigiama, į gyvąją grandinę jungėsi apie 100 tūkst. žmonių.

Sakoma, kad Baltijos žmonių grandinei stebėti JAV ir Kinija net buvo sutelkusios savo satelitus.

V.Sirutavičius ir Č.Laurinavičius rašo, kad tarp LKP ir Sąjūdžio lyderių vyko atkakli kova, o pats Baltijos kelias buvo rengiamas tik Sąjūdžio iniciatyva. LKP lyderiai, pasak istorikų, galimai net nedalyvavo Baltijos kelyje, nes bijojo represijų.

Požiūriai Maskvoje skyrėsi

Maskva daugiausiai dėmesio skyrė būtent Lietuvai, nes ši gausiausiai dalyvavo Baltijos kelyje. Taip pat tuo metu lietuviai rinko parašus dėl sovietinės armijos išvedimo.

Tačiau rugpjūčio 23 dieną „Pravdoje“ buvo išspausdintas tekstas „Tiktai faktai“, kuriame akivaizdžiai buvo stengtasi pademonstruoti sovietiniam skaitytojui, kad procesai Lietuvoje darėsi visiškai nebepriimtini.

Kitas laikraštis „Izvestijos“ apie Lietuvą rašė gerokai objektyviau, todėl istorikai daro prielaidą, kad Maskvos valdžios sluoksniuse požiūris į Baltijos valstybes gana stipriai skyrėsi. Kaip vėliau teigė V.Sirutavičius, ir dabar iki galo neaišku, kokios diskusijos iš tikrųjų vyko Maskvoje.

Baltijos kelias: Algimantas Steponavičius
Baltijos kelias: Algimantas Steponavičius

Vis dėlto, V.Sirutavičius ir Č.Laurinavičius knygoje teigia, kad Maskvoje po Baltijos kelio iš tikrųjų nebuvo taip grėsmingai nusiteikta, kaip stengtasi sudaryti įspūdį. Be to, bet kokius „karštus“ Maskvos planus Lietuvos atžvilgiu turėjo „atšaldyti“ rugpjūčio 28 d. JAV prezidento G.Busho pasakyta kalba, kurioje jis tikino, kad M.Gorbačiovas turėtų parodyti daugiau supratimo Baltijos respublikų atžvilgiu.

Rugsėjo 14-ąją Europos Parlamentas pasveikino faktą, „kad milijonas Baltijos valstybių gyventojų išreiškė savo protestą prieš slaptuosius susitarimus“.

Zino Kazėno-Zikos nuotr./Baltijos kelias
Zino Kazėno-Zikos nuotr./Baltijos kelias

Kaip Jūs pats prisimenate Baltijos kelio dieną?

– 1989 metais aš dar tik pradėjau dirbti Istorijos institute, todėl buvau toks „pusiau luptas, pusiau skustas“ istorikas. Atsimenu, kad į Baltijos kelią važiavome kartu su draugais, jų mašina, ir kažkur visi sustojom. Gerai pamenu, kad tą dieną žmonės buvo labai draugiški, matėm praskrendančius lėktuvus, mums po kojomis iš jų krito gėlės.

Ar kaip nors specialiai ruošėtės šiam įvykiui?

– Iš tikrųjų nesiruošėm, net sumuštinių nesusitepėm. Bet čia buvo toks dalykas, kad reikia. Niekas tavęs neverčia, bet pats supranti, kad reikia. Žmonės labai taikiai patys viską reguliavo, beveik nereikėjo milicijos pagalbos. Šie tik žvalgėsi, išsigandę to didžiulio srauto, bet žmonės kažkaip patys vieni kitus praleidinėjo.

Ryškiausiai ir pamenu tą bendrumą, žmonių vienybę, supratimą vienas kitam. Man įsirėžė ta žmogiškoji pusė, ne politinė – tas didelis solidarumo jausmas.

Vieni įsivaizduoja, kad tauta yra tiesiog bendruomenė, kad mes apie ją sprendžiam iš kažkokių darbų, kultūros, o Baltijos kelias buvo tai, kada tu iš tikrųjų galėjai pamatyti, kas yra tauta. Nors buvo ginčijamasi dėl to, kiek Baltijos kelyje neva dalyvavo ar nedalyvavo lietuvių, bet tiek lietuviai, tiek latviai ir estai parodė, kad mes esame stiprios tautos. Žmonės be jokių didelių politinių subtilybių puikiai suprato, kas jie tokie, ir ko jie nori.

Baltijos kelias buvo tai, kada tu iš tikrųjų galėjai pamatyti, kas yra tauta.

Ar Jūs, kaip istorikas, tada numanėte, kad Baltijos kelias padės pagrindus nepriklausomai Lietuvai?

– Dabar mes visi suprantame, ką Baltijos kelias mums reiškia, bet tuo metu mes tiesiog sekėme įvykius, žiūrėjome, kaip kiti į tai reaguoja, tai ta reikšmė ir svarba dar tik formavosi. Tuo metu viskas dar buvo pakankamai ūkanota. Žinoma, mums, kaip istorikams, buvo įdomu, kas čia bus toliau, mes nemažai tarpusavyje diskutavome, kuo viskas baigsis, kokia bus Maskvos reakcija, bet tik tiek.

Kokios tuo metu buvo kitų istorikų, Jūsų kolegų, įžvalgos?

– Mes tuo metu labiau buvome paprasti žmonės, nei istorikai. Tiesiog patys lyginome, diskutavome – vis tik tai buvo ryškus nesmurtinio pasipriešinimo ir vadavimosi pavyzdys.

Aš nežinau, ar daug kas tuo metu suprato, ką reiškia priešintis ne smurtu, ką tai parodo ir kaip tai charakterizuoja tą bendruomenę, kuri savo tikslų siekia taikiais būdais. Čia yra tokia mūsų kraštų kultūros ypatybė. Tačiau čia labai svarbus ir kontekstas, nes tuo metu tokie fundamentalūs politiniai, geopolitiniai pokyčiai irgi vyko taikiai. Mes patekome į tą kontekstą, o dabar tas kontekstas jau yra kitoks, smurtas yra lyg savaime suprantamas dalykas ir visuomenė jį pakankamai lengvai toleruoja. O tada buvo kitaip.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vladas Sirutavičius
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vladas Sirutavičius

Jūs su istoriku Č.Laurinavičiumi esate vieni iš nedaugelio istorikų, moksliškai aprašiusių ir skyrusių dėmesio Baltijos keliui. Kodėl šis įvykis mokslininkų taip menkai tiriamas?

– Baltijos kelias yra svarbus įvykis, bet ne mažiau svarbus yra ir kontekstas, kuris jį apgaubė. Mes daugiausiai gilinomės būtent į jį, į tai, kas vyko per tą dešimtmetį nuo 1980 metų iki 1990-ųjų. Žinoma, Baltijos kelias yra be galo reikšmingas to dešimtmečio epizodas.

Dėl tyrimų, tai jų, skirtų būtent Baltijos keliui, tikrai nėra daug, bet, pavyzdžiui, neseniai su manimi susisiekė jauna mergina, mokinė, kuri ketina visą vasarą rašyti darbą apie Baltijos kelią. Manau gerai, kad mokiniams duoda tokias užduotis, jie daug sužinos, įsimins naujas pavardes, patys šį įvykį pažins. Tokiame lygmenyje tai yra labai geros iniciatyvos.

Niekas nežino, kiek dar reikia parašyti, kad jau užtektų. Gal kada nors ir atsiras kažkas, kuris sukurs naują pasakojimą, ir moksliniu požiūriu jis bus labai įdomus.

Vieno kelio mano atminčiai ir gyvenimui užteko, ir tokio dalyko daugiau nebepakartosi.

Ar šiandien pastebite Baltijos kelio aktualumą galbūt ir tarp jaunų žmonių, kurie patys tuo metu dar net nebuvo gimę?

– Kadangi esu „moksliukas“, norėčiau remtis tyrimais ir tuo, kas yra apčiuopiama. Todėl net nežinau, ar tas žmonių, ypač jaunų, susidomėjimas vis dar yra. Štai mano minėtas pavyzdys apie merginą, rašančią Baltijos kelio tema, labai mane džiugina. Žinoma, kasmet vyksta visokios akcijos, kai Baltijos kelią bando vėl atgaivinti ar kaip nors kitaip paminėti, bet prisipažinsiu – aš jose nedalyvauju. Tiesiog manau, kad to vieno kelio mano atminčiai ir gyvenimui užteko, ir tokio dalyko daugiau nebepakartosi.

Jūsų knygoje Lietuvos istorija. Sąjūdis yra skyrius, skirtas specialiai Baltijos keliui. Ar galite papasakoti apie jo rašymo procesą?

– Šią knygą rašė ne sociologai ar politiniai veikėjai, o istorikai. Mes (su istoriku Č.Laurinavičiumi – 15min) domėjomės, kaip vyko tas sudėtingas politinis, socialinis procesas, ta transformacija. Kartu į viską žiūrėjome daug plačiau – nuo 1980 metų pabaigos iki pat 1990 metų kovo. Mes aiškinomės tuometinių politinių jėgų susidūrimą, kas skatino įtampą, koks buvo tarptautinis kontekstas, kaip į situaciją reagavo Vakarų šalys.

Ir, tiesą sakant, buvome pirmieji, kurie apie tą tarptautinį kontekstą prakalbome ir į jį atkreipėme dėmesį. Rėmėmės daugybe medžiagos, kurią reikėjo ne tik surinkti, bet ir kritiškai įvertinti. O rinkome ją ir iš prieinamų archyvų, ir spaudos, atsiminimų, interviu su tais žmonėmis, kurie Baltijos kelyje dalyvavo. Iš viso to išaudėme tokį audinį – pasakojimą, kaip įvyko šis visas vadavimosi procesas. Tai buvo labai didelis darbas...

Baltijos kelias
Baltijos kelias

O ar yra dar kas nors apie Baltijos kelią nepasakyta, neatrasta?

– Mes ne į visus archyvus esame patekę, todėl dar labai įdomu būtų sužinoti, kaip tuo metu į visą šį sujudimą ir Baltijos kelią reagavo įvairios Sovietų sąjungos struktūros. Iš įvairių pareiškimų ar pranešimų, kuriuos yra tekę matyti, panašu, kad tam tikrų prieštaravimų ir nevieningo požiūrio tikrai buvo ir ten.

Pavyzdžiui, kai kurie M.Gorbačiovo patarėjai jam sakė, kad Baltijos kelias yra puiki proga tiesiog „paleisti tuos pabaltijiečius“, siūlė taip ir padaryti, bet, matyt, nugalėjo ta kita, konservatyvioji pusė. Todėl būtų labai įdomu patekti ir į tuos archyvus, kurie yra Rusijoje. Deja, jei norėtum į juos įžengti ir ramiai ten dirbti, Lietuvos santykiai su Rusija turėtų būti, sakykime, bent jau normalūs.

Komentarai: 25

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera
Parašykite atsiliepimą apie 15min