Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Baudimo kultūra: iš ko rinktis be kalėjimų?

KTU studentų vizitas į Panevėžio pataisos namus
Jūratės Baltušnikienės nuotr. / Panevėžio pataisos namai
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Lietuvą kalinių skaičiumi, tenkančiu 10 tūkst. gyventojų, Europoje lenkia tik Rusija ir Baltarusija. Per dieną vienam kaliniui skiriama beveik 50 litų, per metus – 160,1 mln. „Mūsų kultūroje kol kas sunku suvokti, kad daugeliu nusikalstamo elgesio atvejų užtenka kalbėtis, įvertinti tai, kas buvo, ir susitarti, kaip viską ištaisyti, vertinti nusikalstamą elgesį kaip konfliktą, kurį galima civilizuotai ir daug efektyviau išspręsti nei tai daro teisėsauga“, – sako teisininkas Gintautas Sakalauskas.

Tuo metu 30-metis Vilius (tikrieji vardas ir pavardė redakcijai žinomi – LRT.lt), dalį paauglystės praleidęs nepilnamečių pataisos kolonijoje, o paskui dar porai metų nubaustas už ginkluotą apiplėšimą, sako, kad kalėjimas neperauklėja žmonių, o dažnai išėjusieji tampa dar žiauresni nei buvo iki tol.

„Kalėjimas nėra perauklėjimo įstaiga. Kad ten išgyventum, turi pritapti, galbūt net tapti žiauresniu nei iš tiesų esi. Todėl kartais kaliniai netgi konkuruoja, kas žiauresnis, kas piktesnis“, – tvirtina prieš dešimtmetį iš įkalinimo įstaigos išėjęs vyras.

Kalėjimas nėra perauklėjimo įstaiga. Kad ten išgyventum, turi pritapti, galbūt net tapti žiauresniu nei iš tiesų esi.

Anot jo, realios kalinių integracijos nėra – nėra specialistų, kurie žmogui padėtų atrasti kelią į savirealizaciją ir suvokti, ką nori veikti gyvenime: „Manau, kad visi nori pakeisti gyvenimą, tik daugelis nesako, nes bijo būti nesuprasti kitų. Jie tiesiog nežino, kaip tai reikėtų daryti, arba galvoja, kad negali nieko pakeisti, nes yra tik vienas gyvenimo būdas.“

Paties Viliaus kalėjimo kamera neperauklėjo – išėjęs į laisvę ėmėsi tos pačios veiklos, kaip ir prieš patekdamas už grotų. Jis turėjo 6 klasių išsilavinimą ir sako nė negalvojęs apie darbininko gyvenimą iš minimalios algos, nes vogti atrodė lengviau.

„Išėjęs iš kalėjimo negrįžau į gyvenimą – pakliuvau į tą patį bachūrų įsitikinimų pasaulį, vėl pradėjau bachūrauti. Aš kitokio gyvenimo nepažinojau – buvau pripratęs taip gyventi. Yra lochai, ir esam mes – tie, kurie juos tokiais paverčia“, – prisimena vidurinę mokyklą šiemet baigęs pašnekovas.

Reuters/Scanpix nuotr./Antrankiai
Reuters/Scanpix nuotr./Antrankiai

Visą jauno vyro gyvenimo istoriją aukštyn kojomis apvertė gydytojų diagnozė – dėl narkotikų vartojimo Viliui reikėjo amputuoti galūnę. Pasak pašnekovo, tuo metu jis suprato, kad reanimacijos palata – jo asmeninis dugnas.

„Susimąsčiau, kad per savo vertinimus, įsitikinimus likau vienui vienas. Man nieko nenupjovė, ir, kai pasveikau, pradėjau ieškoti pagalbos – atsidūriau Pranciškonų vienuolyne. Pradžia buvo sunki, turėjau kelias dešimtis tūkstančių litų skolos, bet kažkaip pavyko, – tiesiog reikėjo laiko“, – LRT.lt teigia dabar neįgaliųjų asistentu dirbantis Vilius.

Žmogžudžiai užkemša kalėjimus

Tarptautinio kalėjimų studijų centro (ICPS) duomenimis, Lietuva Europoje užima trečią vietą pagal kalinių skaičių, tenkantį 10 000 gyventojų. Mus lenkia tik Rusija ir Baltarusija.

Informavimo apie organizuotą nusikalstamumą ir korupciją projektas (Organised Crime and Corruption Reporting Project – OCCRP) pateikė 12 šalių duomenis apie ten įkalintus asmenis 2013 m. Daugiausia nuteistųjų Lietuvos kalėjimuose sėdi dėl žmogžudysčių (20,5 proc.). Paskui rikiuojasi vagystės (17 proc.), prekyba narkotikais (9,8 proc.), seksualiniai (5,1 proc.) ir finansiniai (5,1 proc.) nusikaltimai.

Kai kuriose Europos šalyse už tą patį nusikaltimą skiriamos dienos, mėnesiai, o Lietuvoje – metai.

Kalėjimų departamento duomenimis, bendras nusikalstamumas Lietuvoje, palyginus su Europa, nėra labai didelis, tačiau nužudymų skaičius 100 tūkst. gyventojų 6 kartus viršija ES vidurkį. Už žmogžudystes kalintieji dėl savo ilgų bausmių užkemša kalėjimus ir sudaro apie penktadalį bendros izoliuotųjų populiacijos.

Taip pat prisideda ir ilgos bausmės: kai kuriose Europos šalyse už tą patį nusikaltimą skiriamos dienos, mėnesiai, o Lietuvoje – metai. Lietuvos teisės instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. G.Sakalauskas sako, kad skirtingų šalių baudžiamuosiuose kodeksuose bausmės, pavyzdžiui, už plėšimus ar sukčiavimą labai panašios. Skirtumas tas, kad užsienio teismai dažniausiai taiko minimalias bausmes, o Lietuvos – nuo vidutiniškų iki maksimalių. Čia, pasak specialisto, ir atsiskleidžia baudimo kultūra.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Pasivaikščiojimas po Lukiškių kalėjimą
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Pasivaikščiojimas po Lukiškių kalėjimą

Jei didelės bausmės padėtų, viskas būtų labai paprasta

Anot G.Sakalausko, galvoti, kad kalinių skaičių labiausiai lemia nusikalstamumo lygis, būtų netikslu, mat yra šalių, kuriose registruotas nusikalstamumas yra didelis, tačiau kalinių yra santykinai mažai. Izoliuotųjų skaičius taip pat priklauso nuo baudžiamosios politikos, bausmių skyrimo taisyklių, ypač – pakartotinai nusikaltusiems asmenims ir baudimo kultūros.

„Laisvės atėmimo bausmė vis dar taikoma per dažnai, bet svarbiausia – labai ilgam laikui. Lietuvoje, nepaisant minėto labai ryškaus mažėjimo pastarąjį dešimtmetį, vis dar užregistruojama santykinai daug sunkių smurtinių nusikaltimų, tai turi tam tikros įtakos dideliam kalinių skaičiui. Tačiau nužudymų absoliutus skaičius nėra didelis – maždaug 200. Ir tiek pat sunkių sveikatos sutrikdymų kasmet, kai per metus iš viso naujai įkalinama 3–4 tūkst. asmenų, taigi didžioji dalis – tikrai ne už sunkiausius smurtinius nusikaltimus“, – nurodo teisininkas.

Jis pastebi, kad dažnam gali kilti mintis, kad kai kuriose šalyse nusikalstamumas yra mažesnis dėl to, kad daug nusižengusiųjų yra uždaromi. Jei viskas būtų taip paprasta, sako G.Sakalauskas, reikėtų įkalinti dažnai ir ilgam: „Lietuvoje tik 10–15 proc. nusikaltėlių yra kaltinami ne pirmą kartą, nors žiniasklaidoje dažnai formuojama nuomonė, kad nusikalsta vien tik buvę kaliniai. Tokių atvejų taip pat būna, bet jie nėra tipiniai, tiesiog apie juos daug daugiau rašoma.“

Atlikdami nusikaltimus žmonės apie pasekmes negalvoja, o tie, kurie susimąsto, mano, kad bausmės išvengs.

Teisininkas teigia, kad bausmės baimė elgesiui didelės įtakos nedaro – atlikdami nusikaltimus žmonės apie pasekmes negalvoja, o tie, kurie susimąsto, mano, kad bausmės išvengs. Įkalinimas neturi tapti kerštu – tai tik socialinių santykių normalizavimo priemonė, kuri turėtų būti kiek įmanoma trumpesnė.

Dėl ekonominės krizės ieškojo atpirkimo ožių

Kalėjimų departamentas teigia, kad kalinių skaičiui tiesioginę įtaką darė ir ekonominė krizė. LRT.lt portalui pateiktame atsakyme rašoma, kad nedarbo šuolis padidino nusikalstamumo lygį ir tuo pat metu – kalinių skaičių. Tačiau G.Sakalauskas tokią teoriją neigia: „Blogėjant ekonominėms sąlygoms, net ir nedaugėjant nusikaltimų, didėja kalinių skaičius. Kai kas sakytų: viskas aišku – gyventi darosi sunkiau, tai dalis siekia pakliūti į kalėjimą. Tokia nuomonė yra stereotipinė ir nieko bendra su realybe neturi.“

Teisininkas paaiškina, kad tokių, kurie savanoriškai veržiasi į kalėjimą dėl lovos, šilto maisto ir pastogės, yra vienetai. G.Sakalauskas, įvardindamas kalinių skaičiaus didėjimo priežastį, sako, kad, kilus ekonominiams sunkumams, sąmoningai ar nesąmoningai yra baudžiama griežčiau nei įprastai: „Ieškoma „atpirkimo ožių“ arba įsivaizduojama, kad ekonominių sąlygų blogėjimas lems didesnį nusikalstamumą, todėl reikia reaguoti griežčiau.“

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Teisme
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Teisme

Probacija suveikė priešingai?

Dėl 2012-aisiais įsigaliojusios naujos lygtinio paleidimo tvarkos laisvės atėmimo įstaigose buvo įkurta 14 komisijų, kurių nariai (pusė iš jų – visuomenės atstovai) nagrinėja prašymus paleisti anksčiau laiko.

Nuo 2012 m. liepos iki 2014 m. birželio komisijos rinkosi į 766 posėdžius, kuriuose išnagrinėjo 6792 nuteistųjų prašymus dėl jų lygtinio paleidimo. Komisijos nutarė lygtinai paleisti 56 proc. (3802) prašiusiųjų. Tačiau tai nereiškia, kad tiek ir buvo paleista, nes galutinį sprendimą priima teismai, kurie per šį laikotarpį į laisvę paleido 2109 nuteistuosius.

G.Sakalauskas pastebi, kad šis lygtinis paleidimas po naujo Probacijos įstatymo įsigaliojimo pritaikomas rečiau, nors turėtų būti atvirkščiai. Tokiu atveju probacija yra regresyvi, nes teismai lygtinį paleidimą vertina kaip nuolaidą kaliniui, o ne kaip svarbų jo integracijos etapą.

Lygtinis paleidimas po naujo Probacijos įstatymo įsigaliojimo pritaikomas rečiau, nors turėtų būti atvirkščiai.

„Gali būti, kad taikymas stringa, kol įsitvirtina stabili praktika. Taip pat dar pusės komisijų sprendimų nepatvirtina teismas – tai labai regresyvi praktika, kuri, spėčiau, formuojasi dėl kritikos viešoje erdvėje baimės, stereotipinių nuostatų nuteistųjų atžvilgiu ir kriminologinių žinių trūkumo, taip pat dėl įstatyme ne iki galo apibrėžto teismo vaidmens tvirtinant komisijos sprendimą“, – mano Lietuvos teisės instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas.

Kalėjimų departamentas tokią tvarką vadina „dvigubu filtru“, dėl kurio veikimo lygtinis paleidimas pritaikomas 28 proc. nuteistųjų, kai 2008–2010 m. tokių buvo apie 50 proc.

Tačiau G.Sakalauskas mato ir teigiamų pokyčių, pavyzdžiui, probacijos darbuotojų priežiūros nutraukimą anksčiau laiko (anksčiau to padaryti nebuvo galima). Taip pat, jo teigimu, dabar daugiau dėmesio skiriama pagalbai, ne kontrolei.

123rf.com nuotr./Apykojė
123rf.com nuotr./Apykojė

Kaip bausti be grotų?

G. Sakalauskas pabrėžia, kad svarbu suvokti, jog kalėjimas laužo žmones ir daug kainuoja, o kalinių skaičius yra ne nusikalstamumo padarinys, o mūsų pačių pasirinkimas, nes laisvės atėmimo bausmė turėtų būti paskutinė ir išskirtinė priemonė.

„Tyrimais seniai nustatyta, tai pabrėžia ir tarptautiniai kalinimo standartai, kad įkalinimas yra žalinga, nors tam tikrais atvejais ir neišvengiama priemonė. Studijų rezultatai rodo, kad lygtinai paleistas, specialistų prižiūrimas asmuo į gyvenimą grįš sėkmingiau, nei atlikęs visą bausmę“, – tvirtina G.Sakalauskas.

Mūsų kultūroje kol kas sunku suvokti, kad daugeliu nusikalstamo elgesio atvejų užtenka kalbėtis, įvertinti tai, kas buvo, ir susitarti, kaip viską ištaisyti.

Kitas pavyzdys, kurį pateikia teisininkas, – mediacija baudžiamosiose bylose. Toks procesas Europos Sąjungoje nėra taikomas tik Lietuvoje, nors kai kuriose šalyse egzistuoja ir pusę amžiaus. Mediacija – procesas, kurio metu nusikaltimo auka ir kaltininkas savanoriškumo pagrindais susitinka pokalbiams, dalyvaujant atitinkamą išsilavinimą turinčiam tarpininkui. Susitikimų metu pusės kalbasi ir tariasi dėl žalos atlyginimo. Tokį susitarimą patvirtina prokuratūra arba teismas, ir baudžiamasis procesas nutraukiamas.

„Mūsų kultūroje kol kas sunku suvokti, kad daugeliu nusikalstamo elgesio atvejų užtenka kalbėtis, įvertinti tai, kas buvo, ir susitarti, kaip viską ištaisyti, vertinti nusikalstamą elgesį kaip konfliktą, kurį galima civilizuotai ir daug efektyviau išspręsti nei tai daro teisėsauga. Mediacija turi privalumą abiem šalims – ji yra daug asmeniškesnė ir neformalesnė nei teisminis procesas, o valstybė sutaupo labai daug lėšų. Moderatoriaus užduotis yra tarpininkauti ir neleisti piktnaudžiauti nė vienai iš šalių“, – nurodo G.Sakalauskas.

Įkalinimą taip pat galėtų pakeisti viešieji darbai. Toks atlygis už nusikaltimus yra skiriamas ir dabar, tačiau Lietuva neturi reikiamos infrastruktūros. O tai lemia ir tai, kad nevyriausybinės organizacijos šioje sferoje nėra laikomos lygiavertėmis partnerėmis, nėra jų finansavimo mechanizmo.

„Pavyzdžiui, Šiaurės Rytų Vokietijoje pamačius, kad labai daug nesumokėtų baudų pakeičiama įkalinimu ir vietoj to galėtų būti taikomi viešieji darbai, per kelis metus buvo sukurtas ir išplėtotas nevyriausybinių organizacijų tinklas, kuris sudarė galimybę atidirbti viešuosius darbus ir sumažinti kalinių skaičių. Vokietijoje be nevyriausybinių organizacijų lygiaverčio dalyvavimo sugriūtų visa sistema“, – pavyzdį pateikia G.Sakalauskas.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min