TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

„Beepart“ kūrybinėse dirbtuvėse save atradusi Indrė: „Savanorystė kitokia, nei aš galvojau“

Indrė Misiulytė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Indrė Misiulytė
Šaltinis: Remiamas turinys
Turinio kontrolė – redakcijos rankose, projekto partneris tik inicijuoja ar palaiko temos viešinimą
0
A A

Kokių tik veiklų per nugyventus 23-ejus metus nebuvo išbandžiusi Indrė Misiulytė – nuo daugeliui jaunimo patrauklaus barmenės, padavėjos ar baristos darbo iki buhalterinės patirties ar architektūros studijų. Nors iš pradžių viskas patikdavo, ilgainiui merginai vis pristigdavo motyvacijos. Kol galiausiai, kaip tikina pati Indrė, polėkio resursai išseko visiškai. Tačiau tada merginos elektroniniame pašte pasirodė laiškas, kuris pakeitė gyvenimą.

Svajojo apie architektūrą

Pirmąją savo svajonių profesiją Indrė prisimena gerai, kažkodėl itin žavėjo interjero dizainerės darbas. Tačiau būdama jau paskutinių klasių moksleivė rimtai profesinių krypčių nesvarsė. Tikslai, pasak pašnekovės, buvo tokie, kaip ir kiekvieno nusistovėjusios visuomenės paauglio: baigti mokyklą, eiti studijuoti, o tada – dirbti.

„11–12 klasėje nusprendžiau krypti architektūros link. Užaugau gražiame, senų medinės architektūros namų apsuptame Žvėryno rajone, manau, tai padarė tam tikrą įtaką mano pasirinkimui. Labai norėjau po mokyklos pasiimti laisvus metus, tačiau įkalbėta mokytis toliau ir nedaryti pertraukos iškart stojau ir įstojau į architektūros studijas“, – nelengvus apsisprendimus baigus mokyklą prisiminė Indrė.

Buvo labai sunku priprasti paišyti dėstytojo nustatytomis taisyklėmis ir nuolat girdėti, kad ne taip laikau pieštuką.

Tada sekė dar vienas nelengvas etapas – architektūros studijos užgesino polėkį bene mėgstamiausiai Indrės veiklai – piešimui. „Buvo labai sunku priprasti paišyti dėstytojo nustatytomis taisyklėmis. Nuolat girdėti, kad ne taip laikau pieštuką. Koks skirtumas, kaip laikai pieštuką, jei rezultatas vis tiek geras? Taigi iki šiol to pieštuko taip ir nepaėmiau“, – atviravo mergina.

Po to Indrė nėrė į pačias įvairiausias darbines veiklas. Kaip ir kiekvienas to meto paauglys manė, kad yra „kieta“ išbandyti barmenės, padavėjos specialybę. Tą nedvejodama ir padarė. „Darbinės patirties įgijau nepaprastai daug ir be galo įvairios. Dirbau klientų aptarnavimo srityje – barista, padavėja, barmenė. Su laiku įgijau ir buhalterinės patirties, daug kur teko susipažinti su sąskaitomis faktūromis ir panašiais dalykai“, – pasakojo mergina, tačiau pripažino, kad atrasti savęs vis nepavykdavo.

Viena iš priežasčių, kaip kalbėjo mergina, palyginti paprasta – nei viename iš šių darbų, ar studijų, praėjus kuriam laikui, nebejautė jokio „kabliuko“. Motyvacija greit išnykdavo, o praradus susidomėjimą ir norą, nei darbai, nei mokslai gerai nesisekė.

Apie savanorystę žinojo mažai

Nenoras ir paprasčiausia motyvacijos stoka Indrei pakišo koją ir ji pasiekė gyvenimo etapą, kurį pati vadina „dugnu“. Nestudijavo, nedirbo, pražiopsodavo apsilankymus darbo biržoje. Kai Indrės kas nors užklausdavo, ką ji veikia gyvenime, neturėdama noro aiškintis, ji tiesiog atsakydavo „ieškau savęs“. Tačiau tada, Indrės teigimu, nutiko tikrai keistas ir galbūt banalus dalykas. Vieną dieną savo elektroninio pašto dėžutėje rado laišką pavadinimu „Kvietimas dalyvauti projekte „Atrask save“.

Nenoras ir paprasčiausia motyvacijos stoka Indrei pakišo koją ir ji pasiekė gyvenimo etapą, kurį pati vadina „dugnu“.

„Ir, ne gana to, šį laišką pasirašė projekto koordinatorė „Indrė M.“. Aš taip pat savo elektroninius laiškus visą laiką pasirašinėju „Indrė M.“ Iš pradžių, pamenu, net juokiausi. Kokie sutapimai! Paskaičiusi laišką iš pradžių pagalvojau, kad tai yra projektas socialinę riziką turinčiam jaunimui. Bet pamaniau, kad taip skeptiškai nežiūrėsiu. Gal tai yra kažkoks man skirtas ženklas?“ – reakciją į gautą kvietimą prisiminė Indrė.

Paklausta, ar prieš tai buvo ką nors girdėjusi apie savanorystę, Indrė teigė, kad jos nuomonė buvo tokia, kaip ir daugelio žmonių – tai tik laiko švaistymas. Prarandi daug laiko, jėgų ir pinigų, bet nieko negauni.

Kitokia, nei galvojo

Nutarusi dalyvauti projekte Indrė susitiko su bendravarde kuratore Indre pasikalbėti apie projektą. „Ji mane supažindino su visai kitokia savanoryste, nei aš įsivaizdavau. Indrė pristatė man projekto veiklas, tikslus ir galimybes. Pasikalbėjus apie mano buvusias veiklas, darbus ir studijas, nusprendėme pasirinkti ką nors panašaus į renginius ir jų organizavimą. Taip pat ji man parodė ir „Beepart“ kūrybines dirbtuves. Jos mane patraukė idėjomis, jų išpildymu ir tęstinumu. Vykdomi renginiai, veiklos, šviesų festivalis „Beepositive“ – ir kodėl aš nieko nebuvau apie tai girdėjusi?!

Nustebino ir patraukė ta nežinomybė. Be abejo, ir galimybė prisidėti prie minėtų vykdomų veiklų. Na, ir gal dar vienas mažas dalykas – nuostabus, įdomus ir kitoks pastatas. Modernus ir paprastas architektūrinis sprendimas. Vis ta architektūra“, – kodėl nusprendė pasirinkti būtent tokią neatlygintos veiklos kryptį, pasakojo Indrė.

Daug kas nuvertina emocijas, tačiau nei vienas iš jų nesupranta, kad viskas prasideda nuo to.

Savanorystės metu mergina gavo užduotį dirbti su šviesų festivaliu „Beepositive“ ir palaikyti kontaktą su kviečiamais užsienio menininkais. „Turėjau gauti jų instaliacijų nuotraukas, pavadinimus, aprašus, rasti patiems jiems apgyvendinimą bei maitinimą. Taip pat, surinktą informaciją talpinti į skaitmeninį žemėlapį, o tą žemėlapį į internetinį puslapį. Įgijau daug komunikacinės ir bendravimo anglų kalba – tiek raštu, tiek žodžiu – patirties“, – apie savanorystės vertę kalbėjo Indrė.

Pašnekovė tikino, kad tai, kiek neatlygintina veikla yra naudinga pačiam žmogui, asmenybei, iš tikrųjų priklauso nuo kiekvieno individualiai. „Manau, savanoriaudamas žmogus tobulėja iš vidaus, augina ir stiprina asmenybę, charakterį, vidinę būseną. Daug kas nuvertina emocijas, tačiau nei vienas iš jų nesupranta, kad viskas nuo to prasideda“, – savo nuomonę dėstė mergina.

Eidama į projektą mergina turėjo tikslą susirasti įdomų ir jai patinkantį darbą, dabar teigia, kad tai išsipildė su kaupu. Šiuo metu Indrė dirba „Beepart“ kūrybinių dirbtuvių koordinatore. Apie tolimesnius profesinius planus Indrė tikina negalvojanti, nes dabar yra susikaupusi ties mažais tikslais ir pasiekimais.

Projekto „Atrask save“ tikslas – mažinti 15 iki 29 m. nedirbančių ir nesimokančių jaunuolių skaičių Lietuvoje. Lietuvos darbo biržos ir Jaunimo reikalų departamento vykdomas projektas finansuojamas Europos socialinio fondo ir Jaunimo užimtumo iniciatyvos lėšomis. Daugiau informacijos apie projektą čia.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min