Ir vis dėlto, jei vaikai, gyvenantys visuomenės paraštėse, prabiltų apie tai, kaip jais rūpinasi valstybė, ką jie išdrįstų pasakyti? Ar jiems jau visiškai nusispjauti, nes į juos nusispjovė kone visi. Tikriausiai problemiško vaiko, gyvenusio asocialioje šeimoje, pabuvojusio tai šen, tai ten, gyvenimas dramos nė iš tolo neprimena. Kol kas sistema jį pasmerkia gyvenimui tyloje ir aklame pyktyje. Tuo tarpu kabinetiniai žmonės kažkur dėlioja pinigus už šių vaikų „gerovę“ ir panašu, kad lėšų paskirstymas kol kas koncentruojasi į inter-eksterjerus, paslėpsiančius kirmijančią sistemą.
Vaikų socializacijos procesas patiria nesėkmę. Kas ne taip?
Anot Všį „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorės Karilės Levickaitės, kalbėdami apie tokias įstaigas, kaip Švėkšnos ir kitus specialiojo ugdymo centrus, mes kalbame apie sunkią situaciją ir įvairius agresijos bei smurto proveržius, apie kuriuos žiniasklaida šiuo metu trimituoja kone kasdien.
Tačiau specialistė siūlo pabandyti žengti dešimt ar dvidešimt žingsnių atgal ir pažiūrėti, kas vaikams, turintiems elgesio sutrikimų, emocinių sunkumų ir socializacijos problemų, buvo pasiūlyta mokykloje – kokios prevencinės programos, ar su jais dirbo psichologai, socialiniai pedagogai.
„Ne, tikriausiai jie buvo pašalinti, buvo imtasi drastiškų priemonių, nes jie buvo sudėtingi. Pažvelgime dar šiek tiek atgal – kokios buvo prevencinės programos pradinėse klasėse, galų gale darželyje, ar jau tuomet kilo sunkumų, ar jie buvo išspręsti. Dar toliau pažvelkime: ar nebuvo šeimų, kurioms reikėjo tėvystės įgūdžių. Vis dėlto tai yra visa sistema – nuo prevencijos iki vadinamosios reabilitacijos. Ir taip išeina, kad sunkus paauglys, turintis socializacijos problemų, keliauja po kažkokias institucijas, kas irgi yra neefektyvus būdas: ten prievartos kultūroje jis dar labiau išmoksta prievartos“, – tiesiai šviesiai sako K. Levickaitė.
Paveldėjome postsovietinę kabinetų sistemą
Sudėtingas vaikas, paauglys neatsirado iš niekur: neturėdamas saugaus prieglobsčio, jis išvydo, išmoko, įsileido agresiją ir panieką, kuri šiurpina visuomenę.
„Švėkšnoje vyksta prievarta, prekyba žmonėmis – apie tai žino policija, vadovybė ir tai vyksta. Tai tik tokioje institucijoje gali vykti, nes kitur negalėtų“, – teigia direktorė.
Vis dėlto pavyzdžių ir gerų praktikų yra, tik klausimas: kodėl to neatsiranda Lietuvoje. Švietimo, socialinės apsaugos ir sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje nesiekia geriausių pokyčių, neatranda sau efektyviausių būdų. Kodėl?
Pasak K. Levickaitės, taip yra dėl to, kad mes paveldėjome institucinę kultūrą iš sovietinio režimo. „Tų institucijų buvo labai daug ir vis dar yra mūsų šalyje. Susiklostė taip, kad tos institucijos buvo ir yra iki šiol maitinamos ir mūsų, ir Europos Sąjungos fondais. Tad atrodo, kad tai įauga į socialinės apsaugos, švietimo, sveikatos apsaugos gyvenimą. Sakyčiau, kad tai yra ir kažkoks politinės valios klausimas – kai reikia paimti ir sutarti, kad norime pažangiau rūpintis visuomenės gerove ir sistemą keisti palaipsniui“, – teigia K. Levickaitė.
Kadangi politinė valia prisnūdo prie tokios iniciatyvos, nevyriausybinių organizacijų konglameratas kreipėsi į Vyriausybę, sakydamas, kad reikia svarstyti klausimus, kartu susėdus visų ministerijų atstovams.
„Ministeriai“, jūsų dėmesiui...
K. Levickaitė sudėlioja esminius akcentus, kurių reikia siekti: pirmiausia būtina kurti ir plėtoti naujų paslaugų infrastruktūrą (kurios, galima sakyti, nėra).
Detaliai peržiūrėti Europos Sąjungos paramą ir Lietuvos biudžeto naudojimą, nes, kaip žinia, daugybė milijonų nukeliavo į institucijų stiprinimą – tai turi liautis.
Vaikai, kurie neturi globos ir turi elgesio, socializacijos, emocijų problemų, privalo gauti minimalios priežiūros paskyrimą.
Užaugę ten, jie atsiduria dažniausiai kalėjimuose arba turi labai didelių socialinių problemų, nors, pasak K. Levickaitės, pasitaiko ir gerų pavyzdžių.
„Resocializacijos programos gali būti labai efektyvios, bet jos turi būti organizuojamos mažuose namuose. Tai negali būti didelės institucijos, kuriose nežinia kas vyksta. Tai turi būti kuo panašiau į šeimą: namas, kur vaikai gyvena pagal tam tikras taisykles, jie ten turi tam tikras užduotis, mokosi, gauna labai daug psichologinės pagalbos, dalyvauja elgesio korekcinėse, smurto prevencinėse programose. Ten turi dirbti gerai kvalifikuoti žmonės, kurie suteiktų jiems mažos šeimos sąlygas, aplinką“, – aiškino direktorė, pabrėždama, kad viskas turi būti labai aišku, pradedant taisyklėmis ir baigiant metodais.
Be to, darbuotojas turi būti toks, kad galėtų ramiai atlaikyti paauglio emocijų išraišką ar netinkamą elgesį ir grąžinti jam pasitikėjimą pasauliu. Juk visos vaiko agresijos kyla iš baisios patirties. Tai yra labai sutrikę žmonės, kuriems reikia pagalbos, o ne izoliacijos.
„Kitas dalykas, kalbant apie globos netekusius vaikus, – tai būtų kita grupė, bet labai susijusi, nes apie pusė beglobių vaikų gyvena socializacijos centruose, specialiojo ugdymo mokyklose, dėl to ten yra labai sudėtingas vaikų kontingentas“, – sako K. Levickaitė.
Ir be abejo, Lietuvoje turi būti skatinama globa. Kai žmogus pasiima globoti vaiką, jam turi būti prieinama visokeriopa pagalba, kurios dabar nėra. „Kitas dalykas yra profesionali globa, apie tokią turbūt nesame Lietuvoje girdėję. Tai yra tada, kai yra specialiai apmokoma šeima ar žmogus, kuris nori paimti globon vaiką ar neįgalų vaiką. Žmogus, apmokytas globos metodų, įgauna profesionalumo imdamasis globoti vaikus, kurie turi įvairių problemų“, – aiškina direktorė.
O dabar didelė bet kokios institucijos erdvė, kurioje atsiduria problemiški vaikai, yra labai palanki prievartai ir pažeidimams, tad neaišku, ko jie ten išmoksta.
Užaugę ten, jie atsiduria dažniausiai kalėjimuose arba turi labai didelių socialinių problemų, nors, pasak K. Levickaitės, pasitaiko ir gerų pavyzdžių.
Tad galime patys užbaigti lygtį: kadaise buvę paraštės vaikais irgi suauga, susilaukia vaikų ir...
Gruzdžiuose šiuo metu mokosi 24 vaikai
Gruzdžių vaikų socializacijos centro direktorius Henrikas Gaidamavičius primena, kad Švėkšnoje yra sanatorinė mokykla, priklausanti savivaldybei, ir su socializacijos centru neturi nieko bendro.
„Ten vaikai patenka pagal gerovės komisijos nutarimą, tai yra elgesio, emocijų sutrikimai, o į socializacijos centrą patenka vaikai, padarę teisėtvarkos pažeidimų – plėšimų, vagysčių, prievartavimų, gal net žmogžudysčių (jeigu iki 14 m.). Visi patenka čia ir teismo sprendimu. Švėkšnos specialiojo ugdymo centras ir Gruzdžių centras labai skirtingi dalykai“, – pabrėžia H. Gaidamavičius.
Lietuvoje yra 6 skirtingi socializacijos centrai, kiekvienas centras dirba skirtingai, skiriasi ten esančių vaikų skaičius ir tradicijos. Gruzdžių vaikų socializacijos centras yra vienas iš seniausių Lietuvoje.
Šiandien centras gali priimti iki 25 vaikų, o šiandien čia mokosi 24.
„Čia vaikai auklėjami, pagal teismo sprendimą, metus, pusantrų. Mūsų darbas yra išauklėti, pataisyti jų elgesį per metus, o jeigu nepavyksta, galime pratęsti ugdymą suderinę tai su gerovės komisija. Dabar turime tris klasių komplektus: 4-5, 6-7, 8-9, o vaikų amžius – nuo dvylikos iki septyniolikos metų. Turime mokinį čia nukreiptą už žmogžudystę, daug mokinių – už plėšimus, jiems iškeltos baudžiamosios bylos, 5 mokiniai dalyvauja probacijos programoje. Vaikai yra nelengvi. Yra ypač sunkių ir ne tik iš asocialių šeimų, bet ir iš vaikų namų – jų net 10“, – sako direktorius.
Trūksta sistemos tęstinumo
Direktorius teigia, kad vaikai džiaugiasi papuolę į centrą, nors ir pateko ne savo noru, o teismo sprendimu.
„Matote, negalima iš karto per metus pasiekti, kad vaikas imtų gerai elgtis. Kokioje aplinkoje jis gyvena ir kur jis grįžta pabuvęs centre? Čia ne vien socializacijos kaltė ar problema, čia yra visos Lietuvos, visos auklėjimo sistemos kaltė – taip pat ir tėvų. Negali per metus socializacijos centras sutvarkyti ir išauklėti vaiko doru. Mes pageriname sąlygas, vaikas mokosi, pradeda gerai elgtis, bet jis grįžta atgal į tą pačią aplinką, kur vėl tie patys draugai, tie patys tėvai, tas pats gyvenimas. Tad su tuo vaiku reikia toliau dirbti“, – apie uždarą ir kone beviltišką ydingos sistemos ratą sako direktorius.
Direktorius teigia, kad vaikai džiaugiasi papuolę į centrą, nors ir pateko ne savo noru, o teismo sprendimu: „Čia jie pamato daugiau, negu kad pamatė per savo buvusį gyvenimą, ir pajunta skirtumą – mokosi, išvyksta į ekskursijas, lavina darbinius įgūdžius. Visa tai didelis darbas, bet gal tik metų laikas yra per trumpas.“
H. Gaidamavičius patikina, kad ant socializacijos centro vis dėlto metama pernelyg didelė našta ir atsakomybė. Jis, kaip ir K. Levickaitė, tvirtina, kad problemiško vaiko gyvenimo etapai lieka užmiršti: kas atsitiko prieš tai, kad jis atsidūrė socializacijos centre, kas su juo dirbo prieš tai, kaip su juo elgėsi tėvai, ypač svarbu tai, kaip po grįžimo vaikui toliau sekasi.
„Kai pasižiūri į vaikų bylas – tai ir šiurpas krečia, ką jie išdarinėjo būdami namuose. Negalvokite, kad į socializacijos centrus ateina geri vaikai, kurie ėjo gatve. Čia atvyksta vaikai už tam tikrus nusikaltimus, kai nebesusitvarko nei mokyklos, nei globos namai, nei policija. Pagal nuostatus jie čia gali būti daugiausiai iki trejų metų, bet niekas tiek neskiria. Tokie įstatymai“, – teigia direktorius.
Anot jo, vaikai yra mūsų visuomenės veidrodis, jie negimsta nusikaltėliais, o tampa. „Reikia su vaiku dirbti ir iš jo reikalauti nuo pat mažens. Kalta ir visuomenė, ir prieš tai buvusi mokykla, ir tėvai kalti, ir sistema kalta. Negalima pasakyti, kad po metų socializacijos centre jis vėl nenusikals, nes čia juk ne automobilį sutvarkyti, detalę pakeisti. Turi būti viso to metų darbo tęstinumas“, – reziumuoja H. Gaidamavičius.
