Apie tai, kodėl valstybinės poliklinikos tampa bejėgės sulaikyti išeinančius gydytojus ir kaip ydinga finansavimo sistema skandina viešąją mediciną, atvirai prabilo Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) direktorė Joana Kleivienė.
Ambulatorijų reikia žmonėms, bet už jas pakankamai nesumoka
Pristatydama įstaigą, J. Kleivienė pabrėžė jos mastą ir svarbą rajonui. Tai – didžiausia šeimos medicinos paslaugas teikianti institucija Kėdainių krašte, šiuo metu aptarnaujanti apie 35 tūkstančius pacientų. Tačiau už šio skaičiaus slepiasi nerimą keliančios demografinės tendencijos.
„Iš jų yra apie 16 tūkstančių kaimo gyventojų ir labai gaila, bet šis skaičius yra mažėjantis kiekvienais metais, tai yra apie 500–600 gyventojų“, – situaciją apibūdino J.Kleivienė.
Kėdainių PSPC turi platų kaimo ambulatorijų tinklą: devynias ambulatorijas ir vieną medicinos punktą. Nors šie padaliniai yra gyvybiškai svarbūs atokių vietovių gyventojams, dabartinė finansavimo sistema juos verčia didžiule našta įstaigai ir savivaldybei.
Direktorė akcentavo, kad apmokėjimo sistema yra tiesiog ydinga. Juk pagal dabartinę tvarką pirminė sveikatos priežiūra apmokama už prisirašiusį gyventoją, o ne už realiai suteiktas paslaugas. Tuo tarpu realybė tokia, kad gyventojų skaičius mažėja, bet likę pacientai yra vyresnio amžiaus, sergantys daugybe lėtinių ligų, todėl jų apsilankymų skaičius ne mažėja, o tik drastiškai auga.
„Iš principo pacientų mažėja, bet krūvis didėja, nes pacientai ligoti, jų apsilankymų daugėja ir Kauno apskrityje esame viena iš nedaug įstaigų, kuri apsilankymų skaičiumi lenkia visus“, – teigė J.Kleivienė.
Susidaro paradoksali situacija, kai įstaiga dirba daugiausiai, paslaugų suteikia rekordiškai daug, yra prieinama pacientams, tačiau finansiniu požiūriu dėl to tik nukenčia.
Prevencinių paslaugų centralizavimas sugadino reikalus ir ligoninei, ir PSPC
Kėdainių PSPC ilgą laiką buvo pavyzdys kitoms įstaigoms vykdant prevencines vėžio ir širdies kraujagyslių ligų programas. J.Kleivienė, pati būdama šeimos gydytoja, puikiai išmano šio darbo specifiką. Ji pabrėžė, kad trejus metus iš eilės įstaiga lenkė Lietuvos vidurkį. Sėkmės paslaptis buvo komandinis darbas ir tiesioginis kontaktas su pacientu.
„Dirbo visa pilna šeimos gydytojo komanda tuo klausimu. Šeimos gydytojas, slaugytojas, atvejo vadybininkas, registratorius ir visi kiti. Ir mes dirbdavome su pacientais, visus juos „sugaudydavom“, jie gaudavo prevencines paslaugas laiku“, – pasakojo direktorė.
Tačiau dabar situacija keičiasi į blogąją pusę dėl centrinio koordinavimo centro įsikišimo į gimdos kaklelio ir krūties vėžio (mamografijos) programas. Tai, kas turėjo palengvinti darbą, tapo trikdžiu.
„Deja, dabar gimdos kaklelio vėžio ir krūtų mamografijos programa perduoda koordinavimo centrui ir čia yra daug nesusipratimų, nesusikalbėjimų ir apskritai situacija darosi sudėtinga. Komunikuojam su koordinavimo centru, bandom spręsti problemas, bet, deja, čia rodikliai bus prastesni“, – prognozavo J.Kleivienė, pabrėždama, kad kaimo gyventojus, kuriems sunku atvykti į miestą, be tiesioginio vietinio mediko įsikišimo prisikviesti tampa beveik neįmanoma.
Kodėl iš PSPC išeina šeimos gydytojai?
Viena jautriausių temų – personalo nutekėjimas ir konkurencija su privačiu sektoriumi. J.Kleivienė pasidžiaugė, kad Kėdainiai yra strategiškai patogioje vietoje, kas leido per pastaruosius trejus metus pritraukti nemažai jaunų specialistų: šešis šeimos gydytojus, keturis odontologus, du psichiatrus.
Tačiau džiaugsmą temdo faktas, kad išlaikyti šiuos specialistus viešajame sektoriuje tampa „misija neįmanoma“ dėl didžiulių atlyginimų žirklių ir darbo krūvio skirtumų. Jauni gydytojai, padirbėję kelerius metus ir įgavę patirties, renkasi lengvesnį ir sotesnį kelią privačiose klinikose arba ramesnį darbą slaugos skyriuose.
J.Kleivienė ministrei pateikė konkrečius skaičius, kurie iliustruoja viešojo sektoriaus bejėgiškumą konkurencinėje kovoje.
Šiandieną pati išgirdau, kiek siūlo privačios klinikos šeimos gydytojams… Mūsų atlyginimo vidurkis yra 4,2 tūkst. eurų, o privačiame sektoriuje siūloma 5 tūkst. eurų atlyginimas į rankas.
„Atlyginimo vidurkis mūsų yra nekonkurencingas su privačiomis klinikomis. Šiandieną pati išgirdau, kiek siūlo privačios klinikos šeimos gydytojams… Mūsų atlyginimo vidurkis yra 4,2 tūkst. eurų, o privačiame sektoriuje siūloma 5 tūkst. eurų atlyginimas į rankas“, – atviravo direktorė.
Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl PSPC dirbantys šeimos gydytojai kartais tiesiog išeina. Nes nori oraus ir adekvataus atlyginimo už jų labai sunkų darbą, ir tas noras yra absoliučiai normalus. Tik, bėda, valstybinės įstaigos negali nieko padaryti, kad tą norą patenkintų, tad belieka skaudančia širdimi medikus paleisti.
„Tai turbūt mes atsakom į klausimą. O aš, kaip įstaigos vadovė, neturiu jokių ginklų pakovoti šitoj vietoj“, – apgailestavo vadovė.
Privatus sektorius medžioja ne tik medikus, bet ir pacientus
Ne tik atlyginimai, bet ir pacientų kontingentas lemia gydytojų sprendimus. Direktorė atkreipė dėmesį į nesąžiningą konkurenciją: privačios klinikos dažniausiai pritraukia jaunesnius, dirbančius, sveikesnius pacientus, tuo tarpu PSPC paliekama rūpintis sunkiausiais, vyresnio amžiaus ligoniais.
„Po trejų vadovavimo metų matau, kad situacija tokia, jog netgi jaunieji šeimos gydytojai pakelia rankas ir renkasi kitas darbo vietas. Į čia besikuriančias privačias gydymo įstaigas išeina jauno ir vidutinio amžiaus pacientai, su kuriais tikrai yra lengviau dirbti. Ten medikų krūviai tikrai mažesni, o mūsų įstaigoje lieka vyresnio amžiaus pacientai ir poliligoti pacientai, kai kuriuos iš jų matome per savaitę ir po keletą kartų“, – aiškino J.Kleivienė.
Ši disproporcija lemia tai, kad PSPC gydytojai „dūsta“ nuo darbo krūvio už mažesnį atlygį, o finansavimas (kuris skiriamas už „galvą“) nepadengia realių gydymo kaštų, kai pacientas lankosi nuolat.
