Kaip 15min teigė Birštono muziejaus direktorius Simonas Matulevičius, apie kurorto pradžią XIX a. kalba ir atnaujinta muziejaus ekspozicinė salė.
Yra žinoma, kad tyrimus Birštone inžinieriai vykdė dar 1805 m. Jie pabrėžė, kad nebuvo jokio įsivaizdavimo apie gydomąsias tenykščių mineralinių vandenų savybes, net, priešingai, vyravo neigiamas nusistatymas: mineraliniais vandenimis šlykštėtasi, nes buvo neskanūs ir suplėkusio kvapo.
1825 m. vykdytos geologinės ekspedicijos metu nustatyta, kad Buktoje (o tiksliau – Birštono miestelyje) ir jo apylinkėse yra nemaža druskingų šaltinių, nešančių vandenyje ištirpusią valgomąją druską, – jais kai kas gydėsi nuo daugybės negalių, varguoliai to vandens pildavo į savo puodus.
„Esminė data, nuo kurios mes ir atsispiriame, yra 1846 m.
Pacituosiu, ką savo kelionių aprašyme rašė XIX a. poetas, visuomenės veikėjas Vladislovas Sirokomlė: „Šaltinius, galima sakyti, visai atsitiktinai 1846 m. atrado minėtasis daktaras Benediktas Bilinskis. Pasiųsta ten buvo pirmoji ligonė, kuriai nepadėjo Druskininkų ir Stakliškių vandenys. O Birštono padėjo“. Iškalbinga citata.
Tai dar nebuvo oficialus, teisinis kurorto įkūrimas, bet nuo tų metų, galima sakyti, pelnytai ir pagrįstai, skaičiuojama Birštono, kaip kurorto, istorija, nes užfiksuotas išgijimo atvejis“, – nuo ko viskas prasidėjo, atskleidė S.Matulevičius.
Vos keli ligoniai
Iš pradžių besigydančių žmonių, kurie būdavo apgyvendinami klebonijos patalpose arba valstiečių trobelėse, skaičius Birštone buvo labai nedidelis.
Esama rašytinių įrodymų, kad 1848 m. mineraliniu vandeniu naudojosi viena šeima, vienas vienišas asmuo, 1849 m. – apie 4 žmones, 1850 m. – niekas, o 1851 m. – iki septynių ligonių.
Šie pacientai dažniausiai sirgo reumatu, artritu, „kaltūnu“, paralyžiumi. Apie gydymo poveikį informacijos nėra išlikę.
Pasiųsta ten buvo pirmoji ligonė, kuriai nepadėjo Druskininkų ir Stakliškių vandenys. O Birštono padėjo.
„Buvo noras, buvo privati iniciatyva. Bajorai Bartoševičiai kreipėsi į tuometinį Vilniaus gubernatorių, prašydami atsiųsti mokslinę komisiją, kuri ištirtų mineralinius vandenis. Komisija atvyksta, ištiria, nustato chemines savybes, kiek yra to vandens.
Labai įdomus ataskaitoje užfiksavimas, kaip buvo skaičiuojamas mineralinio vandens šaltinio našumas. Būdavo prapjaunamas puodo dugnas, jis padedamas ant šaltinio. Per minutę ištryško 8 puodai, tai yra 2 kibirai. Tad, paskaičiuota, kad per dieną, neatsižvelgiant į galimus nuostolius, ištrykšta apie 1880 kibirų vandens. Skaičiuojant po 20 kibirų vienai voniai, kasdien iš dviejų šaltinių galima ligoniams buvo padaryti apie 188 vonias“, – įdomius to laikmečio skaičiavimus pateikė Birštono muziejaus direktorius.
Dabar Birštone apstu įvairiausių gydomųjų procedūrų, tačiau kurorto pradžioje ilgą laiką ji egzistavo tik viena – žmogaus kūnas, paniręs į mineralinio vandens vonią.
