Šiaurinės Japonijos Hokkaido salos sostinėje Sappore jau daugiau nei 7 dešimtmečius kasmet vyksta Sniego festivalis, kuriame geriausi pasaulio skulptoriai iš ledo bei sniego sukuria meno šedevrus.
Daug metų šiame kūrybiniame procese dalyvauja ir Lietuvos sniego skulptūrų rinktinė.
Šįkart ji buvo sudaryta iš trijų kauniečių: Simo Šidlausko, Artūro Burneikos bei Tomo Petreikio.
Štai Artūras prasmingai rankas Sappore šaldėsi jau 5 kartą. Iš viso jam tai – gal jau koks 15 festivalis. Panaši statistika ir Tomo kišenėje, o štai Simas į varžybinę tarptautinę areną sugrįžo po 16 metų pertraukos – iki tol dalyvaudavo Lietuvoje rengiamuose ledo skulptūrų festivaliuose.
Vyrukai į Japoniją šį vasarį nuvyko ne tik garbingai padalyvauti, bet ir užlipti ant prizininkų pakylos, o tai padaryti konceptualaus meno atstovams nėra taip paprasta, kai aplink kuriamos taip mėgiamos įvairių žvėrelių ar drakonų figūros.
Vis dėlto, lietuvių menininkų skulptūra perteiktą užkoduotą žinutę japonai įskaitė puikiai ir liko sužavėti. Lietuviškos ir japoniškos simbolikos samplaika pataikė į patį dešimtuką.
Laimė – tai pusiausvyra
Kokia gi ta žinutė, paklausite?
„Laimė – tai pusiausvyra. Ji trapi, kaip grakščiai besisukantis vilkelis, – vienas netikslus judesys, ir harmonija susvyruoja. Tačiau, pakoregavus judesį, vilkelis vėl pagauna ritmą, tęsdamas savo elegantišką, trapų šokį, galbūt primenantį laimės akimirkas gyvenime.
Šis projektas – japoniško hieroglifo 幸 („laimė“) skulptūrinė interpretacija. „Laimės“ reikšmė išsisuka į balansuojančio vilkelio simbolį. Kvietimas apmąstyti pusiausvyros ir laimės ryšį. Dinamiška struktūra įtraukia stebėtoją į žaidimą: ar vilkelis išlaikys pusiausvyrą? Akimirką susvyruos, bet nenukris?
Laimė – pusiausvyros menas“, – taip savo kurtos skulptūros koncepciją pristatė patys menininkai.
Šiemet iššūkių netrūko – net ir žiemos sostine tituluojamame Sappore trūko sniego, švietė saulė, laikėsi pliusinė temperatūra, nuolat besikėsinusi sužlugdyti kruopščiai detalė po detalės kuriamą sudėtingą menininkų darbą.
O ir išliko grėsmė likti nesuprastiems – mažytis nuokrypis ir laimės simbolis gali virsti kitu japonišku išsireiškimu, juk nė vienas iš trijulės neišmano japonų rašmenų subtilybių.
Galima teigti, jog tai buvo savotiškas darbas užrištomis akimis, balansavimas ant nuolatinės rizikos slenksčio.
Iš džiaugsmingo chaoso – į rutiną
Su Simu, Tomu ir Artūru Kauno centre susitikome prabėgus vos parai po jų sugrįžtuvių iš Japonijos. Pavargusiais, bet laimingais ir potyrių kupinais veidais jie pasidalijo emocijomis, kurias parsivežė iš Sniego festivalio.
Kylant liftu į pokalbio vietą, trijulė juokavo, kad keltuvai pastarosiomis dienomis nebuvo jų geriausi draugai – keliaujant su šešiais po 23 kg sveriančiais lagaminais sunku judėti tarp aukštų, būta nemažo chaosėlio.
Prasidėjus pašnekesiams, Artūras ėmė lyg kokį lego konstruktorių dėlioti išardytą trečiosios vietos laimėjimą – kitaip nebūtų tilpęs į lagaminą.
„Man atrodo, ta detalė ne toje vietoje, bet gal net geriau taip prizas atrodo“, – į kolegos pastangas šmaikščiai reagavo Tomas.
Juokų interviu metu netrūko. Kaip ir tos neblėstančiai menininkų akyse, žodžiuose bei širdyse blyksinčios kūrybinės ugnelės.
– Fiziškai jau esate Kaune, o mintimis ar grįžote? Galbūt vis dar Japonijoje, po kurią, kiek žinau, spėjote kiek ir su bronzos medaliais pakeliauti? – trijulės paklausė 15min žurnalistė.
Artūras: Dar nelabai, bet rutina greitai įsuka.
Tomas: Namai gydo. Mus pasitiko saulė ir sniego festivalio tąsa – apsnigusi Lietuva. Įskridome į ją ir ji mus išgydė.
– Sniegas tik dabar pas mus ir pasirodė. Viskas – dėl jūsų, sniego skulptoriai. Tačiau ar galit man paaiškinti, kaip vyksta jūsų pasiruošimas čempionatams, festivaliams, kai Lietuvoje to sniego kuo toliau, tuo mažiau? Kiek kartų šiuometinę skulptūrą, iškovojusią bronzą, iki tol teko pastatyti?
Artūras: Nė karto. Treniruotės prasideda vasarą prie alaus bokalo. Nuo eskizų. Kalbant rimtai, per eilę metų atsiranda patirtis. Pernai gal dvejuose festivaliuose dalyvavome. Žinoma mums ta loterija. Iš vaikystės įgūdžiai, tikėtina, atėjo.
– Nuo senių besmegenių statymo viskas prasidėjo?
Artūras: Ko gero (šyptelėjo).
– Tai jau jūsų trijulės kiemuose tie seniai besmegeniai turėtų stovėti patys gražiausi.
