Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Buriatijos politikas nuo kalėjimo pabėgo į Lietuvą: atvirai apie tai, kuo šiandien gyvena Rusija

Dordžo Dugarovas
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Dordžo Dugarovas
Šaltinis: 15min
10
A A

Į Rusijos sudėtį įeinančios Buriatijos respublikos opozicijos aktyvisto, orientalisto Dorjo Dugarovo praeitis – spalvinga. Trys aukštojo mokslo diplomai, darbas Michailo Chodorkovskio koncerne „Jukos“, senųjų budizmo raštų tyrinėjimai ir gyvenimas su saugumo agentų kontrole. Niekada bėgti iš šalies neketinęs savo tautos patriotas šiandien priverstas prašyti Lietuvos pagalbos ir laukia, ar jam bus suteiktas leidimas čia gyventi.

– Lietuviai geriausiu atveju apie Buriatiją žino tik tai, kad tai vienas iš Rusijos regionų. Papasakokite, iš kur jūs.

– Rusija susideda iš kelių regionų tipų. Vienas jų – nacionalinės respublikos, tarp kurių ir Buriatija. Kai Sovietų Sąjunga iro, Buriatija taip pat turėjo progą išeiti iš Rusijos sudėties. Dar 8-to dešimtmečio pabaigoje esame priėmę deklaraciją dėl savo valstybės suvereniteto. Šis dokumentas mūsų teritoriją prilygino sovietinėms respublikoms. Tačiau, skirtingai nei Lietuvoje, kurioje tuo metu buvo labai stiprus nacionalinis išsivadavimo judėjimas ir į valdžią atėjo nacionaliniai lyderiai, Buriatijos valdžioje buvo seni sovietiniai nomenklatūrininkai.

Pakelti buriatus rimtai kovai labai sudėtinga. Į kraują įaugusi pagarba valstybei ir nuostata, kad valdžia visada teisi, nesvarbu, kad ji ne mūsų, o primesta.

Nors nacionalinis judėjimas taip pat vyko, žmonės rinkosi aikštėse, diskutavo, iš tiesų pakelti buriatus rimtai kovai labai sudėtinga. Į kraują įaugusi pagarba valstybei ir nuostata, kad valdžia visada teisi, nesvarbu, kad ji ne mūsų, o primesta. Taigi mes tuo metu neturėjome tokių stiprių lyderių kaip jūs, todėl nacionalinis judėjimas išsikvėpė.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo likusios teritorijos su Maskva pasirašė federacinę sutartį, kuri tapo Rusijos konstitucijos pagrindu. Iš esmės tai nėra bloga sutartis: Maskvai perleidžiama, pavyzdžiui, gynyba, užsienio politika, o vidaus politikos klausimus mes sprendžiame patys. Iš pradžių taip ir buvo.

Tačiau neseniai, vartydamas valstybės dokumentus, aptikau, kad vienas iš Buriatijos lyderių pasirūpino, kad labai tyliai, niekur viešai neskelbiant, parlamente būtų atšaukta nepriklausomybės deklaracija. Ši deklaracija – Buriatijos konstitucijos pagrindas. Jei svarbiausias mūsų dokumentas negalioja, vadinasi, ir visa mūsų vadžia neteisėta. Taip gali būti tik Rusijoje.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Dordžo Dugarovas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Dordžo Dugarovas

– Kaip ir lietuvių tauta, esate patyrę genocidą, kurio metu beveik išnaikinta inteligentija. Kokias pasekmes tai turėjo?

– Buriatai – gana gausi tauta. Mūsų yra apie milijoną. Kadaise priklausėme Šiaurės Mongolijai, kurią vėliau okupavo Rusija. Nepaisant to, iki 1937 m. mes turėjome didelę Buriatijos respubliką, kurią Josifas Stalinas suskaidė. Tuo metu žuvo daug žmonių, nes tie, kurie priešinosi, buvo sušaudyti ar ištremti. Maždaug nuo 2000 m. tautinė savimonė vėl pradėjo busti.

Šį procesą paskatino Vladimiro Putino sprendimas pradėti Rusijos regionų stambinimo kampaniją. Dvi iš trijų buriatų federalinių apygardų nuspręsta prijungti prie didesnių apskričių. Žmonės, ypač jaunimas, labai pasipiktino šiuo sprendimu, nes dar gyva tautos genocido atmintis. Pradėjo rinktis grupelės ir svarstyti su tautiškumu susijusius klausimus.

Priimtas įstatymas, pagal kurį bet kokį išreikštą nepasitenkinimą valdžia galima traktuoti kaip ekstremizmą. Užtenka socialiniame tinkle paspausti mygtuką „patinka“ prie valstybę kritikuojančio pasisakymo.

Šiuo metu užsiimti tokia veikla darosi labai pavojinga. Neseniai priimtas įstatymas, pagal kurį bet kokį išreikštą nepasitenkinimą valdžia galima traktuoti kaip ekstremizmą. Užtenka socialiniame tinkle paspausti mygtuką „patinka“ prie valstybę kritikuojančio pasisakymo, ir jau pakliūsi į asmenų, apie kuriuos renkama informacija, sąrašą. Kai tave reikės kuo nors apkaltinti, visa ši medžiaga bus ištraukta ir panaudota.

Federalinė saugumo tarnyba prižiūri visą judėjimą internete. Bet koks valdžios, V.Putino paminėjimas iš karto įtraukiamas į duomenų bazę. Nors įstatymas galioja visoje Rusijos teritorijoje, ypač stebimi regionai, grasinantys atsiskyrimu. Centrinės teritorijos nėra tokios svarbios.

Beje, Federalinė saugumo tarnyba turi labai plačius įgaliojimus. Neseniai buvo priimtas teisės aktas, kad jeigu kažkas nepakluso tarnybos karininko reikalavimams, jis turi teisę šauti. Ir nesvarbu – tai vaikas, nėščia moteris, senukas. Žinoma, kol kas niekas nešovė. Bet jei tai nutiktų, karininkas liktų teisus.

maps.google.lt/Buriatija
maps.google.lt/Buriatija

– Kaip gyvena vidutinis buriatas?

– Lyginant su kitais Rusijos regionais, buriatai gyvena gana gerai. Yra atvira siena su Mongolija. Kadangi Mongolijos ekonomika šiuo metu auga, pas mus jie mėgsta atvažiavę leisti pinigus. Tai didelė finansinė parama. Be to, buriatai – geri ūkininkai.

Buriatijoje labai stiprūs šeimos ryšiai, netgi egzistuoja vietos klanų sistema. Pavyzdžiui, jei tu esi iš tam tikros vietovės, iš savo žemiečio gali tikėtis visokeriopos pagalbos, nuolaidos versle ir pan. Gal tai ir nėra labai gerai, nes sudaro sąlygas korupcijai, kita vertus, labai praverčia, jei netyčia patenki į bėdą.

Rusijos valdžia suaugusi su stačiatikių bažnyčia. Buriatijos bažnyčios vadovui negaliu nieko prikišti – tai tikrai puikus žmogus. Tačiau patys buriatai išpažįsta budizmą. Religija pas mus gyva. Žmonės žino, kas yra meditacija, jie tikrai praktikuoja, skirtingai nei Mongolijoje, kur manoma, kad jeigu domiesi religija, turi tapti vienuoliu ir palikti pasaulietinį gyvenimą.

– Kaip pats atsidūrėte politikoje?

– Neketinau lįsti į politiką, kol kartą pas mane atėjo draugas ir atnešė laikraštį, kuriame buvo parašyta, kad norima panaikinti Buriatijos regioną. Aš pats esu iš šeimos, turinčios gilias tautinės savimonės tradicijas. Mano senelis nužudytas už pasipriešinimą valdžiai. Močiutė, išsigandusi, kad dėl senelio bus persekiojamas ir mano tėtis, pakeitė šeimos pavardę. Tėtis ilgai nieko nežinojo apie savo tėvą ir netgi tapo Komunistų partijos nariu. Visiškai atsitiktinai paaiškėjus tiesai, jis paliko partiją. Už tai buvo suimtas.

Rėžiau: „Visa tai, ką kalbate, teisinga, puiku, kad susirinkome, tačiau taip nieko nepakeisime, reikia eiti į gatves, nebijoti atvirai reikšti savo nuomonę ir gausinti pasekėjų gretas.“ Šią užduotį jie ir paskyrė man.

Taigi žinia laikraštyje mane labai sujaudino. Su vietiniais politikais neturėjau jokių kontaktų, bet pažinojau jaunuolį iš Ukrainos, kuris dalyvavo pirmojoje Ukrainos revoliucijoje. Parašiau jam, o jis man nurodė žmones Buriatijoje, su kuriais patarė susisiekti. Iš pradžių sakiau, kad jų bijau, kadangi man atrodė, kad jie yra nacionalistai, nemėgstantys kitų tautų. Mat kai kažkas kovoja už savo tautos teises, atrodo, kad yra nusiteikęs prieš visas kitas tautas.

Vis dėlto parašiau į jų tinklalapį, prisistačiau ir išreiškiau norą prisijungti, jeigu jie vykdo su krašto išlikimu susijusią veiklą. Netrukus jie man paskambino. Pasirodė, kad su visais jais mokiausi tame pačiame fakultete. Manau, taip nutiko todėl, kad tik mūsų fakultete Buriatijos istoriją dėstė remdamiesi tikrais faktais, o ne taip, kaip ji surašyta iš Rusijos pusės.

Jie mane pakvietė susitikti. Iš pradžių viskas pasirodė įtartina, kadangi rinkomės konspiraciniame bute, vėlai vakare. Klausiausi diskusijos tylėdamas, o kai paprašė pasisakyti mane, rėžiau: „Visa tai, ką kalbate, teisinga, puiku, kad susirinkome, tačiau taip nieko nepakeisime, reikia eiti į gatves, nebijoti atvirai reikšti savo nuomonę ir gausinti pasekėjų gretas.“ Šią užduotį jie ir paskyrė man. Jiems reikėjo mano temperamento žmogaus, nes jie visi mokslininkai, labiau teoretikai nei veikiantys asmenys.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Dordžo Dugarovas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Dordžo Dugarovas

– Koks jūsų išsilavinimas?

– Pirmasis mano išsilavinimas – orientalistika. To norėjo tėvai, kadangi tai laikoma prestižu. Pradėjus mokytis man ir pačiam šis mokslas patiko. Dabar noriu tęsti mokslinę veiklą šioje srityje, užsiimu Tibeto ir mongolų tekstų vertimu. Antras išsilavinimas – inžinerija, kuris mane maitino. Be to, nuo mažens labai domėjausi technologijomis. Laisvalaikiu sukūriau tvarkyklę, kad operacinės kompiuterių sistemos paleistų buriatų šriftą, pradėjau kurti tekstinį redaktorių mongolų raštui.

Pagaliau Mongolijoje mokiausi Tarptautinių santykių fakultete. Buriatijoje šiuo metu nereikalingi diplomatai, bet man buvo labai įdomu, be to, šios žinios gali labai pasitarnauti ateityje. Dabar svarstau apie ekonomikos studijas, nes jeigu Buriatija taps nepriklausoma, ko aš labai tikiuosi, reikės ekonomistų.

– Kodėl nusprendėte bėgti iš Buriatijos?

– Viskas prasidėjo nuo vienos situacijos. Vienišas keturių vaikų tėvas buvo suimtas už tai, kad pritarė mano mintims, gal ką nors neatsargiai parašė socialiniame tinkle. Jam buvo iškelta baudžiamoji byla. Kai į mane kreipėsi kitas asmuo prašydamas padėti, nusprendžiau reaguoti, kadangi žmogus nukentėjo, nes palaikė mano įsitikinimus.

Turbūt tai buvo klaida. Kadangi esu labai matomas asmuo, mano įsikišimas sukėlė daug triukšmo. Dėl to vyras buvo dar labiau spaudžiamas, jis buvo laikomas izoliatoriuje be teisės susisiekti su advokatais ir savo šeima. Ir jis palūžo – pradėjo duoti parodymus prieš mane. Supratau, kad man gresia kalėjimas iki gyvos galvos.

Man agentai yra pasakę: „Jeigu nenutilsi, mes nekreipsime dėmesio, kad tavo vaikas mažas.“ Kaip suprasti tokius žodžius? Dukrą užmuš ar mane?

Galiausiai vieną rytą į mūsų namų duris pasibeldė žmogus, jis prisistatė paštininku. Duris atidarė mama. Mažai trūko, kad būčiau atidaręs jas pats. „Paštininkas“ pasiteiravo manęs, nes esą nori man asmeniškai įteikti laišką. Kadangi mano tėvas buvo disidentas, mamai iškart įsijungė savisaugos instinktas: manęs nėra ir ji nieko apie mane nežinanti. Po šio įvykio susėdo visa šeima ir nusprendė, kad laikas man išvykti.

Per tą laiką ne vienas bendražygis buvo nutildytas, kai jiems buvo iškeltos baudžiamosios bylos. Prieš metus nuo stogo buvo nustumtas mano draugas žurnalistas, vienas iš mūsų judėjimo įkūrėjų. Turbūt nesitikėjo, kad jis išgyvens. Aišku, buvo rašoma, kad jis turi problemų su alkoholiu, todėl pats nukrito. Po šio įvykio jis išvyko į kitą regioną ir daugiau nebesireiškia. Aš pats turiu aštuonerių metų dukrą ir man taip pat agentai yra pasakę: „Jeigu nenutilsi, mes nekreipsime dėmesio, kad tavo vaikas mažas.“ Kaip suprasti tokius žodžius? Dukrą užmuš ar mane?

Luko Balandžio / 15min nuotr./Dordžo Dugarovas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Dordžo Dugarovas

– Ar paprasta buvo išvykti?

– Federalinė saugumo tarnyba turi sistemą, kurioje iškart atsiranda informacija apie sekamus asmenis, jeigu jie savo vardu perka bilietą į kitą šalį ar regioną. Mano draugui, nusipirkusiam internetu bilietą į Maskvą, agentai paskambino jau po pusvalandžio išsiaiškinti, kodėl jis vyksta. Todėl autobusu nuvažiavau iki Irkutsko, o Irkutsko oro uoste prieš pat reisą nusipirkau bilietą ir išskridau į Peterburgą, kur Suomijos atstovybėje tikėjausi pasidaryti Šengeno vizą. Suomijoje jau daug metų gyvena mano brolis.

Deja, iš Peterburgo dėl vizos teko vykti į Maskvą, o ten manęs jau laukė. Buvau sutaręs susitikimą su amerikiečių diplomatu, bet, pasirodo, mūsų pokalbius ne tiesiog įrašinėja ir vėliau perklauso, o klauso realiu laiku. Agentai sužinojo, kur aš vyksiu, ir po visą Maskvą man teko nuo jų lakstyti. Kaip kine – atvirai bėgti negali, todėl greitai eini, staigiai keiti kryptis, įleki į metro, išleki...

Kai pagaliau gavau vizą, automobiliu atvykau į Baltarusiją, kad nereikėtų pasienyje rodyti paso, o tuomet į Lietuvą. Iš Lietuvos išskridau į Suomiją pas brolį, o po gero mėnesio vėl grįžau į Lietuvą. Jau padaviau dokumentus prašydamas leidimo čia gyventi.

– Kodėl pasirinkote Lietuvą?

– Pirmiausiai turiu draugų, kurie dar pažinojo mano tėvą. Be to, Lietuva pati išgyveno Rusijos okupaciją, taigi čia žmonės labiau supranta mūsų padėtį, jaučia, apie ką aš kalbu. Kitose Vakarų šalyse manoma, kad žmonės iš Rusijos išvyksta dėl ekonominių paskatų. Tiesa, per pastaruosius ketverius metus iš Buriatijos išvyko daug jaunų, šviesių, gabių žmonių, tačiau ne tik dėl ekonominių paskatų.

Vienas mano draugas leido knygas vaikams buriatų kalba. Valdžia norėjo pas jį užsakyti istorijos vadovėlį, bet jis pasiūlymą atmetė – esą kodėl turėtų leisti knygą, kurioje Buriatijos istorija atspindėta iškreiptai. Kodėl reikia slėpti, kad kadaise buriatai turėjo didelę valstybę, o Rusija ją prisijungė netaikiai? Juk tai tik istorija. Viskas baigėsi tuo, kad leidyklą kasdien pradėjo tikrinti mokesčių inspektoriai ir jis nebegalėjo normaliai dirbti. Išvyko į Maskvą, bet ir ten kartojosi tas pats. Neapsikentęs jis emigravo į Ameriką.

Po visą Maskvą man teko nuo jų lakstyti. Kaip kine – atvirai bėgti negali, todėl greitai eini, staigiai keiti kryptis, įleki į metro, išleki...

Lietuvoje neketinu sėdėti sudėjęs rankų ir prašyti tik pašalpos. Visada dirbau ir užsidirbau. Šiuo metu gyvenu iš santaupų. Tačiau nė neabejoju, kad ateityje susirasiu darbą. Jeigu reikės dirbti kiemsargiu, dirbsiu. Man svarbu turėti galimybę kovoti.

Žinoma, vargu ar iš kiemsargio atlyginimo sukursime valstybę, todėl tikiuosi rasti savo kelią. Žinau keletą politinių emigrantų, kurie per trejus metus Lietuvoje jau gan gerai įsitvirtino. Taigi galvoje jau sukasi įvairios idėjos. Rusijoje turėjau savo verslą, o ten jį vystyti daug sunkiau – daugiau biurokratijos, neaiški mokesčių sistema, o jeigu dar aktyviai reiškiesi viešoje erdvėje, apskritai sudaroma daug kliūčių.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vilniaus migracijos valdyboje
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vilniaus migracijos valdyboje

– Kaip matote savo ateitį?

– Faktas, kad ir toliau tęsiu savo politinę veiklą. Būdamas Buriatijoje negalėčiau taip laisvai kontaktuoti su tarptautinėmis ES organizacijomis, kaip gyvendamas Europoje. Vis dėlto tikiuosi vieną dieną grįžti į tėvynę. Nesu emigracijos šalininkas. Kai dirbau „Jukos“ kompanijoje ir jos vadai dėl politinių įsitikinimų buvo nuteisti, kolegos mane kvietė kartu vykti į Šiaurę, kur buvo galima gauti gerą darbą naftos kompanijoje. Aš pasakiau – jeigu visi taip išsivažinės, kas liks?

Dabar Buriatijoje likusi mano šeima – mama, broliai ir seserys, dukra, kuria labai rūpinausi, netgi buvau mokyklos tėvų komiteto narys. Su žmona, deja, neseniai teko išsiskirti, kadangi ją nuolat tardė prokuratūra ir KGB. Ji labai bijojo. Kad jos nekankintų valdžios institucijos, mes išsiskyrėme.

Visada turėjau daug draugų, bet niekam nepasakiau, kad išvykstu, nes būtinai kas nors prasitartų pirma laiko ir mano planai žlugtų. Praėjo jau beveik trys mėnesiai, kaip esu išvykęs, ir tik šiandien oficialiai „Facebook“ pranešiau, kad esu ne Rusijoje.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min