Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2016 gegužės 18d. 21:11

Buvęs VSAT vado pavaduotojas Valentinas Novikovas: per sudužusio lėktuvo An-2 paiešką kilo pilotų maištas

Valentinas Novikovas. Interviu
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Valentinas Novikovas.
Prieš metus, 2015 metų gegužės 19-osios rytą, pasieniečių sraigtasparniai turėjo skristi Baltijos jūros link ir dalyvauti sudužusio lėktuvo An-2 pilotų paieškoje. Tačiau orlaiviai neišskrido. Oficiali priežastis – rūkas. Tuometis Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vado pavaduotojas Valentinas Novikovas sako, kad iš tikrųjų sraigtasparniai nepakilo dėl kai kurių pilotų maišto.

Prieš kelias savaites 15min publikavo interviu su VSAT vadu generolu Renatu Požėla, kuriame buvo kalbama apie problemas Aviacijos rinktinėje ir buvusio jos vado pulkininko Viktoro Račiūno pasitraukimą.

Tada paaiškėjo, kad į dangų šiuo metu gali pakilti tik vienas pasieniečių sraigtasparnis.

Tai nulėmė ir sunki finansinė padėtis, ir konfliktai kolektyve.

„Nesąžininga, kad dabar sudaromas toks įspūdis, kad dėl visko kaltas tik buvęs rinktinės vadas Račiūnas“, – 15min sakė V.Novikovas. Pastaruosius 15 metų jis dirbo VSAT vadovybėje ir prisidėjo prie Aviacijos rinktinės sukūrimo.

Šių metų pradžioje V.Novikovas išėjo į pensiją, todėl sutiko atvirai papasakoti apie sudėtingą situaciją, kuri susiklostė VSAT Aviacijos rinktinėje.

Andriaus Vaitkevičiaus / 15min nuotr./Pasieniečių sraigtasparnis ir bokštas
Andriaus Vaitkevičiaus / 15min nuotr./Pasieniečių sraigtasparnis ir bokštas

– 15 metų buvote vienas iš VSAT vadų, daug dėmesio skyrėte aviacijai. Jūsų nuomone, kodėl Aviacijos rinktinėje susiklostė tokia sudėtinga situacija?

– Pradžioje reikėtų prisiminti tuos laikus, kai situacija buvo džiuginanti, kai visi troško darbo, skristi ir panašiai.

2000 metais, kai aviacija buvo perduota mūsų tarnybai, šalies valdžia puoselėjo viltį, kad šis padalinys bus stiprus ir juo galės naudotis visos vidaus reikalų sistemos institucijos. Mūsų aviacija turėjo teikti paramą policijai per žmonių paieškas, ugniagesiams per gaisrus, ekstremalių situacijų suvaldymui, gamtos apsaugai, brakonierių gaudymui, gelbėjimui nuo ledo lyčių, donorystei ir panašiems dalykams.

Planai tikrai buvo paremti gerais norais. Buvo surasta pinigų įsigyti dvimotorius sraigtasparnius, kurie galėtų skraidyti sudėtingomis sąlygomis. Buvo nupirkta kita įranga ir technika. Išskirčiau naktinio matymo prietaisus, kurių vienas kainavo apie 2 mln. eurų.

Jeigu skaičiuotume litais, tai Aviacijos rinktinei buvo išleista apie 100 mln. litų (apie 29 mln. eurų, – 15min past.). Su technika ir pastatais.

Kol buvo garantinis laikas, kol sraigtasparnių nereikėjo tvarkyti, tol viskas buvo gerai.

– Kiek laiko tai truko?

– Garantija galiojo pirmuosius 3-5 metus. Aš kalbu apie didžiuosius sraigtasparnius, dvimotorius, kuriuos nusipirkome 2007 metais pagal Šengeno zonos programą.

Tada atėjo ekonominė krizė. Jeigu 2008 metais tarnybos biudžetas buvo 240 mln. litų (apie 69,5 mln. eurų), tai kitais metais jis sumažėjo iki 170 mln. litų (apie 49,2 mln. eurų). Ir visas tas spaudimas krito ne ant atlyginimų, bet buvo gerokai apkarpytos išlaidos veiklai. Kurui, remontui. Tas labai pasijuto.

Aviacijos rinktinė apie tai ne kartą rašė pažymas mums, tarnybos vadovybei, o mes savo ruožtu kreipdavomės į Vyriausybę, Seimą, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą, Teisės ir teisėtvarkos komitetą. Tačiau tai reikiamo rezultato nedavė.

Galiausiai, iš mūsų buvo atimtos asignavimo valdytojų teisės, todėl Aviacijos rinktinė atsidūrė labai sunkioje situacijoje.

Vidaus reikalų ministerija skirdavo tiek pinigų, kiek reikėjo tarnybai išgyventi. Tuo metu nebuvo galvojama, kad sraigtasparnių eksploatavimas yra labai brangus dalykas. Tam nebuvo skiriama pakankamai lėšų.

– Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, kad sraigtasparniai tiesiog buvo nenaudojami.

Kuo mažiau naudodavo sraigtasparnius, tuo labiau kentėjo lakūnų kvalifikacija. Jeigu ne „Frontex“ tarptautinės operacijos, kur mūsų pilotai dviem mėnesiams skrisdavo sraigtasparniu EC 145, tai jų kvalifikacija būtų visai sunykusi.

Jauni mūsų pilotai įgavo patirties būdami užsienyje. Jie matydavo, kad ten pilotas pasiima tik savo darbą – skraidymą. Jis nieko daugiau nedaro. Neužsiima, pavyzdžiui, techninių sąlygų rašymu naujų agregatų įsigijimui.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Paieškos operacijos akimirka
Vidmanto Balkūno /15min nuotr./VSAT sraigtasparnio įranga

– O Lietuvoje pilotams tai reikėjo daryti?

– Žinoma! Kas pas mus gali parašyti technines įsigijimo sąlygas kokio nors mazgo įsigijimui? Neturime mes tokių specialistų.

Pamatę to kitokio pasaulio, to civilizuoto darbo, mūsų pilotai pradėjo truputuką purkštauti. Jiems nepatiko, kad čia darbo krūviai kiti, kad jiems nemokama tiek, kiek priklausytų, nemokama už naktinius skrydžius ir budėjimus, už pravažiavimo išlaidas, – sakė V.Novikovas.

Pamatę to kitokio pasaulio, to civilizuoto darbo, mūsų pilotai pradėjo truputuką purkštauti. Jiems nepatiko, kad čia darbo krūviai kiti, kad jiems nemokama tiek, kiek priklausytų, nemokama už naktinius skrydžius ir budėjimus, už pravažiavimo išlaidas. Ir tai po truputį kaupėsi.

Kai dalis vyresnių pareigūnų išėjo iš Aviacijos rinktinės, dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių, susidarė tokios dvi grupuotės.

Iki 2015 metų buvo tokių nepasitenkinimo židinių, bet jie buvo gesinami. Jaunuomenė sukandusi dantis dirbo ir tylėjo. Bet jau tada jautėsi, kad nepasitenkinimas tarp buvusio rinktinės vado Račiūno ir eskadrilės vado Dariaus Kazlausko buvo didelis.

– Ar galima sakyti, kad vienoje grupėje buvo patyrę pareigūnai, o kitoje jauni?

– Jie visi buvo išskraidę tas valandas, negalima skirstyti patyrę-nepatyrę. Tačiau norai ir siekiai jaunimo buvo visai kiti palyginus su Račiūnu.

Jo darbas buvo labai sunkus: kolektyvas seno, už mažą atlyginimą nei mechaniko, nei kito aviacijos specialisto neprisikviesi, galų gale – sraigtasparnių specialistų niekas net ir neruošdavo. Ruošdavo lakūnus, kurios vėliau reikėjo atskirai apmokyti dirbti. Tai yra – jis turėdavo praskraidyti atitinkamą valandų skaičių, kad galėtų vienas pats sėsti už sraigtasparnio vairo.

– Tai Račiūnas mokydavo naujus pilotus?

– Taip. Ir ne tik jis, mokė ir kiti pilotai. Bet Račiūnas buvo organizatorius ir visų svarbių dalykų stūmėjas.

Tada nusprendėme atlikti psichologinio klimato testą Aviacijos rinktinėje. Aiškiai išryškėjo dvi grupuotės, tai – Račiūno, buvusio rinktinės vado, ir Kazlausko, eskadrilės vado, – sakė V.Novikovas.

Kai jo komanda subyrėjo, sakykim, jis nebeturėjo tokių pagalbininkų, kokius turėjo anksčiau, o jaunimui buvo kitaip. Jie norėjo, kad už papildomus darbus viskas būtų apmokama, nebuvo to entuziazmo kaip anksčiau.

Taip ir išėjo, kad kilo konfliktai.

Tada nusprendėme atlikti psichologinio klimato testą Aviacijos rinktinėje. Aiškiai išryškėjo dvi grupuotės, tai – Račiūno, buvusio rinktinės vado, ir Kazlausko, eskadrilės vado.

Aišku, tokioje atmosferoje dirbant yra sunku pasiekti norimą rezultatą. Kolektyve buvo pasėta įtarumo, piktumo sėkla.

– Ar gerai suprantu, VSAT nusprendė atlikti tyrimą apie psichologinę būseną Aviacijos rinktinėje?

– Taip. Jiems buvo išdalintos anketos su klausimais. Iš atsakymų išryškėjo du labai aiškūs lyderiai – Račiūnas ir Kazlauskas.

Dabar manau, kad be reikalo statutinėje organizacijoje mes leidome tiek demokratijos. Be reikalo profsąjungos tą situaciją klibindavo įvairiais menkniekiniais klausimais, nuolat buvo sudarinėjamos visokios komisijos. Man pačiam teko sudarinėti darbo grupes dėl higienos sąlygų, dėl prastų darbo sąlygų. O juk rinktinė įsikūrusi 2007 metais pastatytame pastate.

Tuo jie ir užsiimdavo. Buvo rašomi įvairiausi skundai. Pavyzdžiui, rašo skundą, kad neturi prieigos prie duomenų bazių, nemato, kokie raštai siunčiami kitoms institucijoms. Tarnyba buvo numačiusi prieigą prie atitinkamų informacijos šaltinių pagal pareigūnų pareigybės aprašymą – kokias pareigas atlieki, tokius dokumentus ir gali gauti. Bet jie vis tiek rašė skundus, didžiausius raštus.

Sunku apie tai kalbėti, kai viską mačiau iš vidaus.

VSAT nuotr. /VSAT sraigtasparnis
VSAT nuotr. /VSAT sraigtasparnis

– O kada viskas pasiekė kulminaciją?

– Kulminaciją pasiekė 2015 metų viduryje.

Dabar tarnybos vadas priėmė sprendimą atleisti Račiūną. Aš manau, kad jeigu tai būtų ne Aviacijos rinktinė, ne aukščiausios prabos pilotai, praskraidę daug valandų, sukaupę tiek patirties, išklausę daug tarptautinių kursų, tai sprendimas būtų kitoks. Turėjo būti pasielgta kaip ankstesniais metais su Lazdijų rinktinės vadovybe, Pagėgių rinktinės vadovybe, Užsieniečių registracijos centro vadovybe – atleidžiami abu konfliktuojančių grupių asmenys, ir pirmas, ir antras numeriai.

Taip buvo parašyta ir psichologinio klimato tyrimo išvadoje – tik atleidus abu juos galima siekti normalios kolektyvo būklės.

– Jūs sakėte, kad buvo netgi kilęs maištas per sudužusio lėktuvo An-2 paiešką?

– Buvo.

2015 metų gegužės 18 dieną, tuo metu laikinai ėjau tarnybos vado pareigas, man paskambino budėtojas ir pranešė, kad kariškiams gali reikėti mūsų pagalbos sudužusio lėktuvo paieškoje. Su Račiūnu apsidžiaugėme, kad galų gale, po 22 metų pertraukos, kariškiai kreipėsi į mus pagalbos ir paramos.

Ruošėmės. Viskas iš vakaro buvo sudėliota, viskas gerai, tvarkingai.

Kitą rytą, 9 val., man parašė žinutę Račiūnas. Jis ir skambino, bet negalėjau atsiliepti, nes buvau Gintaro Žagunio žūties metinių minėjime. Račiūnas pranešė, kad komanda negali išskristi, nes jaunimas suboikotavo. Tai liemenės nesertifikuotos, tai gelbėjimosi kostiumų rankogaliai atplyšę ir taip toliau.

Žodžiu, jie išreiškė nepasitenkinimą materialine baze ir tais daiktais, kuriais jie naudojosi.

Pavyko situaciją suvaldyti ir jie po pusantros valandos išskrido.

– Tai pasieniečių sraigtasparnis neišskrido ne dėl rūko, bet dėl maišto?

– Taip.

– O gal Aviacijos rinktinės materialinė bazė išties buvo prasta?

– Ji nebuvo prasta. Sprendimas neskristi buvo motyvuojamas tuo, kad ji galbūt nesertifikuota, nepraėjusi bandymų ir panašiai.

Žinoma, tokie dalykai irgi yra svarbūs, bet kai lėšų stygius yra didelis, tai pirma žiūrime į pirmaeilius dalykus. Aš nesakau, kad tai yra antraeilis dalykas, bet tuo metu rinktinės vadovybė pažiūrėjo taip.

– Ar galima sakyti, kad visos tos psichologinės atmosferos susidarymo, kolektyvo skilimo priežastis buvo Aviacijos rinktinės nuskurdinimas?

– Sakyčiau, viena iš rimčiausių priežasčių.

Aviaciją pasirinkę žmonės svajoja ne apie vaikščiojimą žeme, ne apie kapstymąsi varikliuose, ne apie techninių pirkimo sąlygų surašymą. Jie svajoja apie skraidymą. Ir taip yra visame civilizuotame pasaulyje. Tik pas mus iš skurdo pilotai turi patys aprašyti daiktą, kurį nori nusipirkti.

Lėšų stygius didelis, išlaidos ribojamos, sraigtasparniai negali praeiti techninės apžiūros, negali pakilti, o tai reiškia, kad ir aviatorius sėdi žemėje. O noras skristi išlieka didelis. Tada auga nepasitenkinimas, nusivylimas.

Aviaciją pasirinkę žmonės svajoja ne apie vaikščiojimą žeme, ne apie kapstymąsi varikliuose, ne apie techninių pirkimo sąlygų surašymą. Jie svajoja apie skraidymą, – sakė V.Novikovas.

Tos visos problemos buvo sumetamos Račiūnui, kad tai esą vadovavimo bėdos, nesugebėjimas kažką pramušti, gauti. Pilotai nori skraidyti ir nesuka galvos dėl to, kaip susiklostė tokia situacija.

Noriu priminti, kad valdžios požiūris irgi pasikeitė. Niekas nebenori prisiminti tų norų ir pažadų, kurie buvo dalinami 2000 metais. Juk tarnyba ir tada galėjo pasakyti, kad mums nereikia aviacijos, o pinigus galima investuoti į sienos stebėjimo sistemas. Už tuos pinigus, kurie buvo išleisti aviacijai, mes galėjome 10 užkardų uždengti sistemomis.

Jau šiais laikais valdžios atstovai ne kartą svarstė, kad kam mums tie sraigtasparniai, gal geriau bepiločiai, pigesni, mažesni, mažesnės išlaidos.

Viso to rezultatas – nuskurdome ir likome su vienu sraigtasparniu.

Račiūnas apie tai įspėjo dar prieš porą metų. Jis rašė ataskaitas tarnybos vadovybei, kad nesutvarkius finansavimo liksime be sraigtasparnių. Citatas iš jo raštų mes siųsdavome Vyriausybei, Vidaus reikalų ministerijai, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Niekas į tai nereagavo.

– Kaip jūs manote, kaip dabar reikėtų tvarkyti padėtį Aviacijos rinktinėje? Kokios reformos turi būti daromos?

–Visų pirma, Aviacijos rinktinei turėtų vadovauti žmogus, puikiai išmanantis aviaciją ir sukaupęs tokios patirties. Jokios kitos srities specialistas, net ir pats geriausias, šitam darbui netiks. Čia reikia gerai išmanyti specifiką.

O dėl reformų, tai vis tiek viskas atsiremia į finansavimą. Galima atimti aviaciją iš pasienio tarnybos, galima sukurti atskirą instituciją, bet šitų paslaugų vis tiek reikės ir sienos apsaugai, ir policijai, ir ugniagesiams, ir gamtos apsaugai. Vis tiek reikės pinigų, žiūrėk kaip nori.

Visgi, aviacijos pagrindas buvo valstybės sienos apsauga, todėl reikia galvoti apie finansavimo didinimą, o ne atskiros struktūros kūrimą.

VSAT nuotr./Apie 200 km per val. greičiu lekiančius kontrabandininkus persekiodavo ir sraigtasparniai
VSAT nuotr./Apie 200 km per val. greičiu lekiančius kontrabandininkus persekiodavo ir sraigtasparniai

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

01:27:07
01:32
01:48

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Tik prenumeratoriams
Parašykite atsiliepimą apie 15min