Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos vadovas Dainius Radzevičius dalijasi mintimis apie žurnalistų objektyvumą bei didžiausias problemas, su kuriomis jiems šiandien tenka susidurti.
– Laikai, geopolitinė situacija, technologijos. Daugybė aplinkybių keičiasi – ar žurnalistinė etika turi laviruoti, ar vis tik išlikti nekintanti?
– Žinoma, kad žurnalistikos etika keičiasi, bet ne tik žurnalistikos. Apskritai žodis „etika“, kaip vertybių rinkinys, labai suartėjo su žodžiu „moralė“. Aš pastebiu ir iš savo praktikos, kad žmonės neretai painioja šiuos žodžius, nors tai yra absoliučiai skirtingi dalykai.
Kas svarbiausia, kalbant apie pokytį, manau, kad etika, buvusi bendrų susitarimų rinkiniu, vis labiau tampa individualių etikos supratimų taikymu. Tai apima ir pretenzijas, ir skundus, ir lūkesčius, ir palaikymą. Turiu mintyje, kad ši tendencija nepriklauso nuo to, kokį santykį žmogus turi su medijomis.
Kitaip tariant, žodis „etika“ yra migravęs į vertybinius supratimus, bet jie labiau yra individualūs nei bendri. Bet tai liečia ne tik žurnalistiką – ir politiką, ir valstybės tarnybą, ir mediciną.
Galėtume išvardyti daug profesijų, turinčių etikos rinkinius ar tam tikrus garbės standartus. Manau, kad visose srityse matyti tas pats – vertinama labiau iš individualių vertybių prizmės nei pagal bendrą susitarimą. Tai man įrodo ir skundai, kuriuos gaunu, būdamas Žurnalistų etikos inspektoriumi – žmonės žodį „etika“ traktuoja kaip jų pačių vertybių rinkinį, kurio turėtų laikytis ir kiti.
– Žurnalistų profesionalumas dažnai aptarinėjamas. Ką jūs laikote profesionaliu žurnalistu?
– Na, tą Lietuvoje numato Visuomenės informavimo įstatymas. Sąvokų rinkinyje yra nurodyta, kas yra žurnalistas, o profesionalus yra tas, kuris atitinka įstatymo nuostatas. Tam reikia atitikti vieną iš dviejų kriterijų. Pirmiausia, tai yra žmogus, kuris renka, rengia ir skleidžia informaciją pagal sutartį su redakcija, kurios forma gali būti įvairi. Antras kriterijus – profesinės žurnalistų organizacijos narys.
Kitaip tariant, žodis „etika“ yra migravęs į vertybinius supratimus, bet jie labiau yra individualūs nei bendri.
– Kriterijai kaip laisvai profesijai yra pakankamai laisvi, mano galva, bet tai yra gerai. Tokia yra deklaracija, nors įpareigojimų nėra. Žmogus gali laikytis etikos kodekso ir neturėdamas sutarčių su redakcijomis bei nepriklausydamas organizacijoms.
Bet kuris asmuo gali sukurti „YouTube“ kanalą, susikurti svetainę ir, vadovaudamasis žurnalistikos standartais, užsiimti žurnalistine veikla. Tiesa, žurnalistine veikla gali užsiimti ir pilietiški žmonės ar visuomenininkai, bet tai bus veikla. Galbūt aiškiau paaiškintų tokia analogija – bet kurį žmogų, parašiusį knygą, mes galime vadinti rašytoju, bet tai neužtikrina kokybinio kriterijaus – apie tai jau sprendžia įvairios bendruomenės.
– Kokios jūsų mintys apie visuomenės santykį su žiniasklaida? Tikrai galima išgirsti minčių, kad žiniasklaida išgyvena krizę, kad žurnalistų vaidmuo per daug susiplakęs su socialinių tinklų veikėjų. Kaip jūs tai vertinate?
– Aš pritarčiau tai daliai žmonių, kurie remiasi tyrimais, kad apskritai visuomenės pasitikėjimas įvairiais institutais yra nedidelis. Jei visuomenė vienu ar kitu institutu – politikais, medikais, teismais, žiniasklaida ar kuo kitu – pasitiki daugiau nei 50 proc., mano nuomone, tai yra daug. Jei mažiau – tai yra krizė, tačiau ji savaime nėra blogai. Krizė yra galimybė kažkam imtis priemonių.
Daugelis tyrimų rodo, kad daug kuo visuomenė pasitiki mažiau nei 50 proc., bet tai jokia blogybė. Juk kritinis mąstymas reikalauja nepasitikėti aktyviai viskuo, ką kalba kas nors, įskaitant ir žurnalistus, ypač jei kalbame ne apie visumą, o apie atskirus žurnalistus ir žiniasklaidos priemones. Aš ir pats galiu pasakyti, kad tikrai nepasitikiu visais ir visada – toli gražu.
Aš ir pats galiu pasakyti, kad tikrai nepasitikiu visais ir visada – toli gražu.
Galiu pasakyti, kad man vienas svarbiausių kriterijų, kiek galime pasitikėti atskirais žurnalistais, – tai kaip dažnai jie taiso savo klaidas ir ar atsiprašo už suklydimus. Šis kriterijus man yra ypač svarbus. Taip atsiranda pasitikėjimas, kad jei ir buvo klaida, ji bus ištaisyta ir aš pamatysiu, jog ji buvo ištaisyta.
Bet tai, apie ką kalbame, patiria ne tik Lietuva, bet ir viso pasaulio žiniasklaida. Tik pasikartosiu, kad šis reiškinys nereiškia kaltės, blogumo ar neprofesionalumo. Žmonės turi teisę tikėti ir Dievais, ir demonais, tokią pat teisę tikėti ir ne – medikais, žurnalistais, mokslu ir pan. Nepasitikėjimo krizė yra ne kas kita, kaip galimybė iš naujo kurti santykį ir pasitikėjimą.
Juk pasitikėjimas yra kuriamas – tą dažnai pamirštame. Tai abipusis ryšys. Deja, didelė dalis žiniasklaidos dėl įvairių priežasčių dažniau yra vienkryptė.
– Ką įvardytumėte didžiausiu šių dienų žiniasklaidos iššūkiu, siekiant profesionalumo ir objektyvumo?
– Iššūkis ir problema yra persotinta informacinė erdvė – kiekybinis komunikavimas. Tai liečia visus – ir žiniasklaidos priemones. Jei redakcija pagamina kelis šimtus vienetų turinio per dieną, tai yra problema – joks sveiko proto, dirbantis ir užsiėmęs žmogus neturi nei laiko, nei galimybių tą turinį suvartoti, suprasti ir analizuoti.
Tai yra didžiulis iššūkis, prie kurio prisideda ne tik žiniasklaida, bet ir ją per turinį generuojanti viešųjų ryšių industrija, politikai, nevyriausybinės organizacijos ir visi, kas užsiima savo veiklos propaganda. Šiuo atveju, vartodamas žodį „propaganda“, neturiu jokio neigiamo aspekto – tiesiog savo veiklos skleidimas, viešinimas ir informavimas apie ją. Su šiuo iššūkiu labai sunku susidoroti, ypač skaitmeninei žiniasklaidai.
Antras iššūkis yra visuomenė, turinti labai ribotas galimybes skirti laiko turinio supratimui ir atsijojimui. O trečias dalykas – technologijos, algoritmai ir panašūs reiškiniai, kuriuos įvaldžiusios ir technologinės platformos, ir įvairūs turinį gaminantys bei platinantys industrijos dalyviai.
Šiuo atveju turiu mintyje labai platų spektrą – nuo prodiuserinių kompanijų, viešųjų ryšių agentūrų, reklamos industrijos iki net valstybių, strategine komunikacija užsiimančių žmonių. Visi, kas taikosi į žmonių protus ir širdis. Štai ir turime tokį iššūkį, kai labai daug kas bando paveikti žmones, o jie natūraliai arba būna paveikti, arba bando nuo to pabėgti – ir vienu, ir kitu atveju turime daug neigiamų efektų.
– Tenka išgirsti kaltinimų ar nuomonių, kad žiniasklaida šiandien yra nupirkta, neobjektyvi ir besivaikanti antraščių, ypač kalbant apie komercinę žiniasklaidą. Ką jūs atsakytumėte diskusijoje tokiems žmonėms?
– Pradėčiau nuo to, kad taip buvo visada. Žiniasklaidą, žiūrint visiškai objektyviai, visada bando paveikti ir veikia tiek informacijos šaltiniai, tiek įvykiai, renginiai ir technologijos. Taigi, tai jokia paslaptis ar naujovė. Taip buvo ir XX a., ir XIX a., apskritai – per visą žmonijos istoriją. Net ir visuomeniniai transliuotojai yra veikiami tarybos pageidavimų, įstatymų rėmų ir pan., kas nebūtinai veikia teigiamai. Mano galva, yra daug įpareigojimų, kurie labiau deklaratyvūs nei iš tiesų padedantys visuomenei ką nors gauti.
Kad šis klausimas yra iššūkis, net neverta diskutuoti, tačiau taip buvo visada – nesu girdėjęs apie istorinį laikotarpį, kuriame vienokių ar kitokių poveikių nebūtų.
– Ką jūs pasakytumėte apie žurnalisto galimybę ir teisę užimti vieną ar kitą poziciją, ypač kalbant apie tokius jautrius laikus kaip šie, kuriuose gyvename?
– Gera tema – bet gaila, kad daugelis žmonių, net vartojančių žiniasklaidą, mano galva, nėra iki galo įsigilinę ir išprusę vartotojai. Žurnalistika visais laikais ir teoriškai, ir praktiškai turėjo dvi atskiras sritis – tai yra informacinė žurnalistika ir publicistika.
Informacinei žurnalistikai laikytis objektyvumo kriterijaus yra tiesiog aksioma, kuriai, beje, etikos standartuose yra skirta nemažai dėmesio – kalbu apie skirtingus šaltinius, įvairių nuomonių atspindėjimą ir pan. Bet niekas neatšaukė publicistikos.
Kitaip tariant, egzistuoja galimybės žurnalistams subjektyviai vertinti objektyvius dalykus – nesvarbu, kokiu žanru: komentaru, straipsniu ar laida. Tik, mano nuomone, apie tai visuomenėje nėra aiškaus supratimo. Šiuo atveju galbūt ir žiniasklaida turėtų prisiimti įsipareigojimą aiškiau žymėti, kas yra informaciniai žanrai, o kas – publicistika.
Gerokai blogiau tai, kad vis dažniau užimamas pozicijas matome informaciniuose žanruose, nors kartais ir labai gražiose – humanistinėse temose, ką etikos standartai leidžia. Žurnalistas gali savo atvaizdą ir balsą naudoti humanistinių vertybių propagavimui, bet, aišku, kariniuose ir konfliktiniuose klausimuose pozicijos užėmimas greičiausiai atriboja dalį visuomenės nuo tokios žiniasklaidos. Tai dar vienas iššūkis, kuris aktualus šiandien, tačiau, vėlgi, buvo ir anksčiau.
– Galiausiai – eterio suteikimo atsakomybės klausimas, kurį irgi galime priskirti prie etikos. Kalbama apie vienų ar kitų politikų pasisakymų citavimą ir jų kiekį. Viena vertus, tai dažnai yra aktualija – įvykių nušvietimas, iš kitos pusės, galima išgirsti nuomones – kodėl jiems skiriama tiek daug dėmesio? Tačiau, vėlgi, galėtume sakyti, kad dalis visuomenės balsuoja už tuos politikus, todėl galbūt jie verti, kad būtų išgirsta jų nuomonė. Kokios krypties turėtų laikytis žurnalistai?
– Aš pasakysiu savo asmeninį požiūrį, kurio daug metų laikausi. Atmetimo ar ignoravimo kultūra, taip pat ir žiniasklaidoje, man yra absoliutus nesusipratimas.
Aš tą galiu suprasti publicistikoje. Kiekvienas žurnalistas tokiame žanre turi teisę pasirinkti objektus ir subjektus, kitaip tariant – skirstyti pasaulį į juodą ir baltą. Bet informacinėje žurnalistikoje ir apskritai žiniasklaidos politikoje ignoravimo kultūros principai paneigia pačią žiniasklaidos esmę.
Kiekvienas visuomenės atstovas, nepriklausomai nuo politinių, religinių ar kitokių pažiūrų, turi teisę dalyvauti diskusijoje. Atkreipsiu dėmesį, kad net dešimtimis kartų nusikaltę žmonės pagal įstatymus turi teisę rinkti politikus. Šios teisės mes nekvestionuojame, o Konstitucija garantuoja saviraiškos teisę ir teisę į informaciją visiems piliečiams ir net ne tik piliečiams, gyvenantiems mūsų šalyje.
„Žurnalistika mato daugiau“ tai turinio skiltis, kuri yra projekto „Tikra žurnalistika atneša tikrus pokyčius“ dalis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas – skirta 700 000 Eur.
