Skrydis sekmadienį vakare iš Berlyno į Vilnių. Nors būnant oro uoste iš Lietuvos jau atkeliauja pushai, kad Vilniaus oro uostas dėl balionų iš Baltarusijos laikinai uždarytas, „Ryanair“ komanda, neprarasdama optimizmo, guviai suvaro visus keliautojus į lėktuvą. Kaip paaiškėja vėliau, ilgam. Lėktuve laukdami skrydžio praleidome beveik penkias valandas.
Tas laukimas psichologiškai vyksta keliomis fazėmis. Pirmasis etapas – linksmasis. Visi vaikštinėja, laido nerūpestingus juokelius, spėliodami, kur gi leisimės – Kaune, Varšuvoje ar Rygoje. Kai kas pasigenda alkoholio (kurio orlaivio komanda neparduoda, sakydama, kad tai galima tik skrydžio metu). Antrasis – susitaikymo. Daugelis pamažu grimzta kėdėse, antrai laukimo valandai einant į pabaigą. Lėktuvo pilotas, iš pradžių dar bandęs komunikuoti, kad tuoj tuoj paaiškės, kur gi mes skrisime ir kada, panašu, irgi ima skęsti apatijoje.
Trečiasis – pykčio ir gandų. Aplinkui visi googlina, kas gi vyksta, kur nukreipiami lėktuvai. Įdomu, kad ir pati lėktuvo komanda nelabai gaudosi, kas vyksta – stiuardai sako, kad lėktuvas negali vykti dėl sniego Vilniuje. Kai bandome jiems aiškinti apie balionus, iš jų veidų akivaizdu, kad priima tai atlaidžiai kaip nevykusį pokštą. Kokie balionai?
