Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dr. Liutauras Gudžinskas: „Pažįstu ne vieną jauną homoseksualų žmogų, kuris emigravo, nes nerado savo vietos Lietuvoje“

Liutauras Gudžinskas/ Metinė Politologų Konferencija/ Vyto Nevieros nuotr.
Liutauras Gudžinskas/ Metinė Politologų Konferencija/ Vyto Nevieros nuotr.
Šaltinis: 15min
11
A A

Citata, nuskambėjusi bene daugiausia apdovanojimų šiais metais pelniusioje kino juostoje „Mėnesiena“ („Moonlight“), skamba taip: „Tam tikru gyvenimo momentu turi apsispręsti, kuo ketini būti. Negali leisti kitiems priimti šio sprendimo už tave.“ Tokį klausimą kasdien svarsto ne vienas savo lytinę tapatybę Lietuvoje priverstas slėpti žmogus. Tokią tezę patvirtina ir politologas L.Gudžinskas, praėjusiais metais išleistoje knygoje „Lietuva atsiskleidžia“ viešai prabilęs apie savo lytiškumą.

Apie partnerystės įstatymo prasmę bei žmogaus orumo svarbą, o kartu – žymios kino juostos „Mėnesiena“ kritinį kontekstą – 15min pokalbis su L.Gudžinsku.

Kokį įspūdį jums paliko filmas „Mėnesiena“? Kaip manote, ar tokio pobūdžio kinas geba plėtoti diskusijas LGBT klausimais visuomenėje, kurioje tam tikromis temomis kalbėti vis dar yra sudėtinga?

– Kinas yra viena iš priemonių plėtoti diskusiją, o nežinantiems – susipažinti. Toks kinas yra svarbus ir patiems LGBT nariams. Jis padeda pajausti bendruomeniškumą su kitose šalyse esančiomis LGBT bendruomenėmis, o kartu – pažinti problemas, aktualias ne tik liberaliose Vakarų valstybėse, bet ir kultūrose, kuriose netipinis seksualumas yra labiau represuojamas.

Tiesa, nemanau, kad filmas „Mėnesiena“ tapo toks populiarus vien dėl LGBT asmenims svarbių klausimų akcentavimo. Jei neklystu, apie jį pirmiausia kalbama dėl to, kad jame vaidina tik juodaodžiai aktoriai. Be to, jis paliečia daugybę socialinių problemų. Pagrindinis herojus – juodaodis berniukas, augantis su vieniša, į narkotikus įnikusia motina. Jis yra mušamas gatvėje, stumdomas mokykloje, iš jo tyčiojamasi, o tuo metu jis ima pažinti savo homoseksualumą...

Kadras iš filmo/Ashtonas Sandersas (dešinėje) filme „Mėnesiena“
Kadras iš filmo/Ashtonas Sandersas (dešinėje) filme „Mėnesiena“

Tai – aibė stigmų, su kuriomis vienaip ar kitaip susiduria nemaža dalis žmonių. Vieni jas pajaučia aštriau, kiti išgyvena mažiau, priklausomai nuo stigmų ir jų recepcijos visuomenėje. Problema, kad tų stigmų gali būti ne viena. Tarkime, žmogus gali būti homoseksualus, o kartu ir neįgalus. Atsidurti tokioje padėtyje, kur žmogus jaučiasi smerkiamas ar atstumtas visuomenės dėl keleto priežasčių vienu metu, yra labai sudėtinga.

Tokios stigmos ypač jautriai išgyvenamos paauglystės laikotarpiu, ir filmas „Mėnesiena“ kaip tik apie tai ir pasakoja. Šios stigmos artimoms ir mums, lietuviams, turintiems bendrą savižudybių problemą, kuri stipriai veikia jaunuomenę – žmones, ant kurių laikysis šalies ateitis. Pažįstu ne vieną jauną homoseksualų žmogų, kuris išvažiavo, nes nerado savo vietos Lietuvoje.

Šiandien, kai galimybės judėti, keliauti Europos Sąjungos ribose yra didelės, atstumti žmonės ima kurti savo gyvenimą svetur, prisidėdami prie kitų Europos šalių gerovės. Juo labiau kad šalių, bent minimaliai nepripažįstančių partnerystės, be Lietuvos, Europos Sąjungoje šiandien yra likusios tik penkios.

Taip yra tik dalyje pokomunistinių Vidurio ir Rytų Europos šalių. Visur kitur – nuo Portugalijos iki Maltos, nuo Airijos iki Graikijos, tiek labiau religingose, tiek ekonomiškai sudėtingesnius laikus nei Lietuvoje išgyvenančiose visuomenėse, žmogaus orumas šiuo atžvilgiu yra gerbiamas.

VIDEO: Filmo „Mėnesiena“ anonsas

Kol kas tik Estija yra vienintelė iš Baltijos šalių nuo 2016 metų įstatymiškai įteisinusi vienos lyties asmenų civilinę partnerystę. Kaip manote, ar Lietuva gali pasekti jos pavyzdžiu?

– Estai žengė išties svarbų žingsnį tiek vidaus, tiek ir tarptautinės politikos požiūriu. Tiesa, prieš kokius 8 metus tai buvo sunkiai įsivaizduojama. Tie patys politikai, kurie priėmė šį sprendimą, tąkart sakė: „ne, jokiu būdu tas negali būti padaryta“. Panašią situaciją šiandien turime Lietuvoje, kur viskas juda gal kiek lėčiau, bet galime matyti tam tikrą teigiamą poslinkį.

Stigmos ypač jautriai išgyvenamos paauglystės laikotarpiu, ir filmas „Mėnesiena“ kaip tik apie tai ir pasakoja.

Tiesa, pastaruoju metu mes regime tam tikrą trypčiojimą ar net ėjimą atgal. Turiu omenyje neseniai priimtas pataisas, kuriomis net ir tie asmenys, kurie kitose ES valstybėse narėse yra sukūrę šeimyninius santykius, neturi pripažinimo Lietuvoje. Sunku pasakyti, kodėl yra noras juos apriboti, kurti nepakantos atmosferą, kurioje homoseksualiems žmonėms yra sunku jaustis saviems.

Kaip manote, kodėl partnerystės įstatymas vis dar nepasiekia Seimo darbotvarkės?

– Klausimas yra labai sudėtingas, ir aš nežinau, ar yra vienareikšmiškas atsakymas į jį. Viena vertus, vis dar esame posttotalitarinė visuomenė, kurioje kitoniškumas vertinamas labai skeptiškai, įtariai, dažnai lengva sukelti tam tikrą moralinę paniką, baimę, nepasitikėjimą.

Kita vertus, atsiranda tam tikrų politinių jėgų, kurios ima tuo naudotis. Petro Gražulio fenomenas yra vienas iš tokių, tai žmogus, kuris visą savo politinę karjerą nukreipia kovai prieš LGBT bendruomenę. Tačiau galima kritiškai atsiliepti ir apie TS-LKD, kuri po susijungimo bandė formuoti save kaip krikščionis demokratus, tačiau pasirinko selektyvų ir labai pigų kelią daugiausiai susitelkiant į LGBT teisių ribojimo klausimus.

Andriaus Vaitkevičiaus / 15min nuotr./Seimo nariai Petras Gražulis ir Kazys Uoka veržiasi pro policininkus
Andriaus Vaitkevičiaus / 15min nuotr./Seimo nariai Petras Gražulis ir Kazys Uoka veržiasi pro policininkus

Keista, tačiau konservatyvieji arba reakcingieji politikai apskritai buvo vieni pirmųjų „pradėjusių diskusiją“ LGBT klausimais. Iki tol LGBT bendruomenė buvo nedrąsi, neryžtinga, nebuvo rimtų ketinimų rengti eitynes.

Tik po to, kai Tėvynės Sąjunga, Petras Gražulis ir kiti politikai inicijavo Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimą ir kitas panašias teisėkūros iniciatyvas, kurių esminis punktas buvo apriboti, drausti, varžyti viešos informacijos apie LGBT žmones pateikimą, įvyko pirmosios eitynės. Tiesa, po kurio laiko, 2010 metais.

AFP/„Scanpix“ nuotr./„Baltic Pride“ eitynės Vilniuje 2016 metais
AFP/„Scanpix“ nuotr./„Baltic Pride“ eitynės Vilniuje 2016 metais

Dabar politikai nuo tokios proaktyvios veiklos atsitraukia, nes suvokia, kad tai nėra problema, iš kurios galima labai ilgai pelnytis. Apskritai daugumai žmonių šie klausimai nelabai rūpi, nes jų prioritetai yra kiti. Turint omenyje kritišką Vakarų požiūrį į tokias iniciatyvas, bet kokia solidi politinė jėga Lietuvoje nebegali formuoti politinės darbotvarkės LGBT teisių ribojimo linkme.

Kita vertus, nėra reikiamos politinės valios ir pilietinės drąsos koreguoti situaciją į kitą pusę. Galbūt jaunoji politikų karta ir mėgins ryžtis tai keisti ir daryti. Visos trys pagrindinės partijos (neskaitant LVŽS, kurie šiek tiek yra pasimetę), t.y. tiek liberalai, tiek socialdemokratai ir dalis atsinaujinusios TS–LKD, tarsi išreiškia didesnį atvirumą ir palaikymą, ir tai yra pokytis.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gabrielius Landsbergis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gabrielius Landsbergis

Tačiau posttotalitarinį mentalitetą keisti yra sudėtinga. Atsimušame į aklavietę. Situaciją iš esmės pakeisti įmanoma tik per ilgesnį laiko tarpą. Bet tam reikia ne tik politikų drąsos, bet ir visuomenės įsitraukimo. Tiek pačios žiniasklaidos, tiek pilietiškai neabejingų žmonių, tiek pačių LGBT žmonių.

Pats atsiskleidimo procesas irgi yra labai svarbus – kuo daugiau bus atsiskleidusių LGBT asmenų, tuo bus didesnis supratimas, geresnės sąlygos gimti pačiai politinei valiai.

Jūsų sprendimas atsiskleisti – tam tikra pilietinės iniciatyvos forma?

– Jeigu atsakant labai trumpai, priėmiau sprendimą atsiskleisti ir parašyti savo istoriją knygoje „Lietuva atsiskleidžia“ suvokęs, kad man pačiam to reikia asmeniškai. Aš dažnai komentuoju viešojo gyvenimo klausimais ir, nebūdamas visiškai atviras, nesijaučiu sąžiningas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Liutauras Gudžinskas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Liutauras Gudžinskas

Juolab kad man nepatinka baimės jausmas, kurį pradėjau justi atradęs savo netipinį seksualumą. Tai, beje, atsitiko gana vėlai, maždaug, kai buvau 28-erių metų. Ilgą laiką man lytiniai santykiai apskritai nebuvo labai įdomūs. Save jūsų paminėtoje knygoje apibrėžiau kaip esantį „pilkojoje zonoje“ tarp aseksualumo ir homoseksualumo. Kartais toks seksualumas dar vadinamas pilkuoju (angl., graysexuality).

Pats atsiskleidimo procesas irgi yra labai svarbus – kuo daugiau bus atsiskleidusių LGBT asmenų, tuo bus didesnis supratimas, geresnės sąlygos gimti pačiai politinei valiai.

Kai suvokiau, jog bent iš dalies esu homoseksualus, tada savo kailiu pajutau, kad mūsų visuomenė nėra iki galo atvira. Mano reakcija į tai buvo nepasitenkinimas, tad, atsiradus galimybei, sukaupęs drąsą pasiryžau prabilti.

Antroji priežastis, kaip ir minėjau, yra įsitikinimas, kad nebus jokio pokyčio, jeigu patys LGBT asmenys neatsiskleis. Atsiskleidimas, orumo eitynės – jos yra labai svarbios, nes žmonės galų gale išeina į viešumą ir pareiškia, kas jie yra tokie. Kad jie nėra „monstrai“.

Kodėl partnerystės įstatymas yra toks svarbus LGBT bendruomenei ir ne tik? Kokia yra jo prasmė, dvasia, tikslas?

– Įstatymas svarbus tiek teisiniu, tiek asmeniniu aspektu. Jis tiesiogiai siejasi su žmogaus orumu, galėjimu jaustis nediskriminuojamu, kalbant apie pačius intymiausius dalykus. Tai kartu yra laisvė kurti emocinius artimus ryšius su asmeniu, su kuriuo nusprendi gyventi bendrą gyvenimą, kurti ateitį, šeimą ir pan.

Partnerystės įstatymas tikrai neišspręstų visų problemų, bet, viena vertus, jis reikštų, kad siunčiame labai svarbią žinią iš politikų, jog kiekvienas LR pilietis, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos, yra svarbus, vertinamas ir gerbiamas šioje visuomenėje.

Šalyse, kur partnerystė yra draudžiama ar net neleidžiamos eitynės, formuojama tokia politika, kurios kontekste sunku padaryti atsiskleidimo veiksmą, o juk atsiskleidimas – tai būti sąžiningam su savimi ir su aplinkiniais. Kai nesijausti laisvas, sunkiau atsiskleisti tėvams, šeimai, bendruomenei.

Estijos prezidentas T.H.Ilvesas, pasirašydamas šį įstatymą, „Twitteryje“ parašė žinutę, kurioje teigė, kad Estija yra pernelyg maža tauta, kad galėtų diskriminuoti dalies savo piliečių teises ir paminti jų orumą, žeminti juos. Galbūt šis įstatymas nesulygina heteroseksualių ir homoseksualių porų teisių, tačiau bent jau valstybiniu lygmeniu pripažįsta žmonių norą ir valią kurti emocinius ryšius su jiems brangiu asmeniu.

Postimees.ee nuotr./Po balsavimo
Postimees.ee nuotr./Po balsavimo

Homoseksualūs, biseksualūs ar transseksualūs asmenys gimsta visoje Lietuvos teritorijoje, toli gražu ne tik didmiesčiuose. Ypač sunku tiems žmonėms, kurių gyvenamoji aplinka yra nepakanti, gniuždanti. Tokie žmonės galėtų iš valstybės sulaukti žinios, kad jie yra svarbūs.

Kai to nėra, žmogui yra daug sudėtingiau jaustis užtikrintam, galinčiam kalbėti apie save, atsiskleisti. Paprastai tas atsiskleidimas, vienokia ar kitokia forma, tegul ne visuotinis, viešas, bet bent jau artimiausiems savo žmonėms – tėvams, šeimai ir t.t. – yra svarbus ir veiksmingas.

Deja, Lietuva vis dar pasižymi tuo, kad čia politikai, kurie turėtų reprezentuoti visuomenę, tarnauti tautai, užsiima įžeidinėjimu, patyčiomis. Tada žmonės renkasi pabėgimą – kuria gyvenimus ten, kur gali jaustis orūs ir nežeminami.

Dažnai homoseksualūs asmenys, LR piliečiai, turėdami galimybes, paprastai ima ir išvažiuoja, ir tai dažnai yra jauni, talentingi, kūrybingi žmonės. Tai yra netektis, nes net ir vienas žmogus yra svarbus. Mes, lygiai kaip ir estai, esame labai maža valstybė. Negalime švaistytis žmonėmis, nes paprasčiausiai jų neturime labai daug.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min