Pasak pašnekovo, technologijos svarbios, tačiau jos nėra viskas. Net pažangiausi ginklai nebus veiksmingi, jei nebus žmonių, pasirengusių juos naudoti ir ginti savo valstybę. „Mūsų šaliai pirmiausia trūksta ne dronų, o patriotiškų piliečių“, – sako K.Ščevinskas.
Su juo kalbamės apie dronų vietą šiuolaikinėje karyboje, jų ateitį, Lietuvoje dar tik besiformuojančią „dronistikos“ kultūrą ir tai, kodėl kiekvienas pilietis jau šiandien gali prisidėti prie šalies gynybos.
Kęstutis sako, kad laimės ne dronai, o JAV lėktuvnešių grupė Baltijos jūroje, tačiau negalima atmesti, kad JAV tuo metu gali turėti svarbesnių taikinių. Būtent todėl būtina mokytis, tobulėti, įvaldyti dronų pajėgumus, kurie civiliui suteikia puikią progą prisidėti prie šalies gynybos. Pasikalbėjome apie aktualijas šioje srityje.
– Kęstuti, turbūt nesuklysiu jus pavadinęs vienu iš pirmųjų šaulių, kuris suvokė dronų svarbą dar tuomet, kai dauguma į juos žiūrėjo skeptiškai. Kaip juos „prisijaukinote“? Kokia buvo pradžia?
– Pažintis su aviacija prasidėjo dar penktoje klasėje, kai lankiau aviamodeliavimo būrelį, kuriame kartą per savaitę dvejus metus gaminau sklandytuvo sparną. Pritrūko kantrybės, tad pirmo savo sukonstruoto orlaivio pabaigtuvių nesulaukiau. Antrasis susitikimas su aviacija įvyko tuomet, kai 2019-aisiais daviau šaulio priesaiką.
Jau tais pačiais metais rudenį Kėdainiuose vykstančiose pirmose savo pratybose „Tauras 2019“ droną naudojau žvalgybai ir pastato šturmo stebėjimui. Jeigu niekas neras senesnės man nežinomos informacijos, tai laikyčiau, ko gero, pirmuoju istoriniu drono panaudojimu mūsų rinktinėje. Kiek žinau, Vilniaus apskrities rinktinėje tokių judesių buvo ir anksčiau.
Jau nuo 2019 metų su dronu skraidinau įvairius krovinius ir juos mėtydavau ant taikinių. Kaip žinoma, tai buvo dar gerai prieš rusų plataus masto invaziją į Ukrainą, kai tik gerokai vėliau visi pamatė, koks galingas ginklas gali būti dronas, o man naudoti šias priemonės rūpėjo jau tuomet.
Lietuvos šaulių sąjungoje vystyti dronų pajėgumą buvo ir yra lengva, nes yra palaikymas iš Rinktinės ir Sąjungos vadų, kurie supranta šio ginklo svarbą. Ypač sėkmingi dronų pilotų rengimo metai buvo 2023 ir 2024-aisiais, kai pagal patvirtintas mokymų programas parengėme būrį dronininkų, kurie iki šiol puikiai veikia savo kuopose. Šių mokymų organizavimą Rinktinės vadas pavedė man ir Gintautui Petrauskui, o mums talkino kone dešimt dronų pilotų-instruktorių.
2023 metų pabaigoje LŠS vado įsakymu tapau vienu iš pradininkų, kur mums šešiems buvo pavesta koordinuoti vystant LŠS bepiločių orlaivių pajėgumus, o man teko garbė vadovauti šiai grupei. Pradžia nuveikta milžiniška, tačiau laukia dar daugiau darbo, ir tą estafetę jau perėmė kiti.
Anksčiau dronai naudoti ne paieškose, kur reikėjo žmonių, tačiau šiandien šioje srityje veikia daug privačių iniciatyvų ir net verslų. Dėl to šauliai gali skirti dėmesį kitoms, labiau gynybai skirtoms užduotims. Smagu matyti, kad dabar nė vienos pratybos ar renginio neįsivaizduojame be dronų – tai rodo, kad pagrindai yra teisingai pakloti.
Po pirmų bandymų pratybose kilo daug idėjų, pasidarėme begales vertingų išvadų, išmokome daug pamokų, todėl surinktomis žiniomis pradėjome dalytis su kitomis rinktinėmis, jaunaisiais šauliais ir, galiausiai, 2023 metų lapkričio mėnesį gavome pakvietimą patirtimi pasidalyti su Lietuvos kariuomene, kur sulaukėme milžiniško palaikymo ir nuo tos dienos nesibaigiančių kvietimų su dronais prisijungti į kariuomenės pratybas.
– O kodėl būtent dronai? Juk yra visokių kitokių dalykų, sietinų su aviacija arba vadinamosios mažosios aviacijos rūšių: modeliukai, balionai ir t. t.
– Dronai yra beribė laisvė, kurią patiria tik paukščiai. Žinoma, jų daugėjant, daugėja ir juos ribojančių ir reglamentuojančių teisės aktų, bet tai natūralios evoliucijos rezultatas. Dronai yra labai brangūs įrenginiai. Mano pirmieji dronai buvo įsigyti profesinei veiklai, kai reikia stebėti aplinką, didelius pastatus, fotografuoti, analizuoti šiluminės kameros rodmenis ir pan.
Pirmasis dronas 2019 metų pradžioje kainavo 2 500 eurų, vėlesni dronai – dar daugiau: 2 600 ir 5 700 eurų. Įsigijau dronų, tinkančių pastatams valyti, dronų kamikadzių ir kt. Mano nuostabai, visi šie dronai iki šiol veikia puikiai – išskyrus vieną, kuris patyrė nesėkmingą parašiuto bandymą.
– Bepiločių orlaivių panaudojimas vis labiau įsibėgėja. Jei pabandytume iš tolo, bendriausiais bruožais nusakyti tendencijas – kokios jos?
– Stebint Ukrainos karą nuostabą kelia dronų konstrukcijų paprastėjimas (fanera, vamzdeliai, putų polistirenas ir pan.), tad tai leidžia mažinti savikainą ir konstravimą patikėti bet kuriam nagingesniam piliečiui. Tačiau technologinė ar, kitaip tariant, smegenų dalis nuolat tobulėja, ir sistemos tampa vis savarankiškesnės ir sunkiai įveikiamos.
Nerimą kelia dronai, kurie gali būti pagaminti eiliniame garaže ar namo rūsyje. Jų konstrukcija paprasta ir nereikalauja sudėtingų operacijų, kurias galima užtikrinti tik didelėse gamybos įmonėse, kaip, pavyzdžiui, yra masiškai gaminami dronai „Shahed“. Tikiu NATO galimybėmis sunaikinti visas didesnes gamybines įmones Rusijoje, bet tikiu ir priešo galimybėmis pigiais dronais sunaikinti ir mūsų ginkluotės gamybos įmones, kurios dėl gaminių sudėtingumo ir brangumo yra įsikūrusios didelio ploto pastatuose ir tampa lengvu taikiniu net primityviems dronams.
Kalbant apie mūsų, vakarietišką kariuomenę, manau, kad artimiausių dvejų trejų metų laikotarpiu visa sunkioji technika lengvės ir pigs vien tik dėl to, jog joje nebeliks karių, t. y. tankai, šarvuočiai, lėktuvai, laivai ir kt. bus valdomi tiktai nuotoliu, o šiuo metu naudojami dronai skris toliau ir ilgiau galės vykdyti užduotis ore ir ant žemės.
– Ar galima sakyti, kad Kinija šiuo metu yra šios srities lyderė? Klausiu, nes žvelgdami į Ukrainoje naudojamą dronų „arsenalą“, regis, regime vien kiniškuosius. Ypač jei kalbame apie mažuosius, kvadrokopterius...
– Kinija šioje srityje yra dešimtmečiais priekyje visų. Žinoma, galiu kalbėti tik apie civilinius dronus, kurie ir kariauja Ukrainoje. Gal JAV, Izraelis ar kitos šalys ir turi pažangesnių technologijų, bet jos tikrai ne masiniam vartojimui ir tokiems kaip mes, civiliams-šauliams, yra neprieinamos.
Kalbant apie populiariausius žvalgybinius kvadrakopterius dronus, visų pirma noriu „nuleisti ant žemės“ vadinamųjų „lietuviškų“ dronų kūrėjus, kur įmonėje dirba tik keli žmonės. Apie kokią pažangą galima kalbėti tada, kai nesukoncentruojamas kūrybinis ir finansinis potencialas. FPV dronų sritis mums yra įveikiama, todėl tai viena iš galimų vystymo krypčių.
Man vis dar nesuprantama paranojiška baimė naudoti Kinijoje gamintą įrangą, kai vadinamoji „geležis“ gali būti saugi pasinaudojus programinės įrangos pakeitimais. Mūsų maža šalis užsidėjo sau kilpą ant kaklo, atsiribodama nuo kiniškų dronų, o tiek patys, tiek medijose matome, kaip JAV, Prancūzijos ar kitos pajėgos naudoja kiniškus dronus.
Beje, Kinija supranta, kad jų dronų pardavimas Vakarams daro žalą Rusijai, todėl kinai įvedė ribojimus. Mes juk šioje situacijoje patys jų atsisakėme. Sutiksiu su oponentais, kurie sakys, kad pirkdami kiniškus dronus stipriname Kinijos galią, bet šiuo atveju manau, jog kiniškas dronas duos daugiau naudos mums, nei už juos gauti pinigai Kinijai.
– Kęstuti, juk, kad ir kaip pasuksi, tačiau visą „dronistiką“ pirmyn varo, tobulina pirmiausia karo reikalai?
– Taip, karas yra šios srities stimuliatorius. Kai su dronais lengvai sumedžiojamas pėstininkas, tai dar labiau skatina robotizaciją, automatizaciją ir nuotolinį valdymą. Anksčiau dronai buvo labiau eksperimentas, o dabar jie tapo įprastu įrankiu kasdieninėje veikloje ir šalies gynyboje. Labiausiai pasikeitė naudojimo mastas ir tai, kaip greitai prie jų buvo priprasta. Dronai tampa paprastesni, pigesni ir prieinamesni, todėl sudėtinga technologija pamažu virsta kasdieniu įrankiu – net karo operacijose.
Egzistuoja daug objektyvių priežasčių, kai dronai kovos arenoje tampa „neįgalūs“ (stiprus vėjas, rūkas, lietus ir t. t.). Bent jau Ukrainos kare tai labai juntama. Tai gal vis dėlto yra pagrindo teigti, kad šis ginklas būdingas neturtingoms kariuomenėms?
Nusiviliu, kai mažasis dronas pavadinamas partizaniniu ar pogrindžio ginklu. Taip, ko gero, kalba tie, kurie besąlygiškai tiki NATO galybe ir nemodeliuoja Ukrainos karo scenarijaus. Norėčiau, kad būčiau neteisus.
Mane maloniai nudžiugino, kai Ukraina su FPV dronais, paslėptais krovininiuose automobiliuose, nuotoliu įvykdė ataką prieš Rusijos oro uostus ir taip sunaikino daug orlaivių. Sunku patikėti, bet tokios atakos scenarijų ir mokymų skaidrę mes pateikinėdavome savo mokymuose gerokai anksčiau. Nuolat pamąstau, ar mes patys esame pasirengę tokioms atakoms?
– Kokie dažniausiai pasitaikantys klaidingi stereotipai girdimi kalbant apie bepiločius?
– Dažniausiai girdime, kad tuoj, tuoj, nepraeis ir du mėnesiai, ir baigsis dronų era. Bus rastas koks nors stebuklingas priešnuodis ir pan. Taip, priešnuodžiai jiems išrandami labai greitai, tačiau dar greičiau gimsta nauji techniniai sprendimai.
Nuotoliu valdomos ar autonominės sistemos tik populiarės ir pigs, todėl tai reikia priimti kaip neišvengiamybę ir, vaizdžiai tariant, taktiką „judu dengiu“ reikia perfrazuoti „skrendu dengiu“, nes jūs pats nekišite nosies lauk, kur bet kuriuo metu jus gali pasitikti giltinė su keturiais propeleriais.
Viliuosi, kad mūsų tankai ir visa šarvuota technika spės užsiimti saugias pozicijas greičiau, nei juos išdaužys iš Astravo atominės elektrinės teritorijos leidžiami „Shahed“ dronai.
– Kęstuti, teko nugirsti, kad jūs inicijavote bene pirmojo Lietuvoje dronų muziejaus įkūrimą? Vėl žiūrite toliau pirmyn, nei duota eiliniam žmogeliui?
– Vykdant daug įvairios veiklos su dronais, tenka įsigyti ar gauti įvairios įrangos. Tuomet kilo poreikis ją saugoti. Be to, per dronų pilotų mokymus Lietuvos šaulių sąjungoje supratome, kad tie eksponatai yra puiki mokomoji priemonė, todėl juos reikia deramai eksponuoti. Prasidėjus dronų karui, gerų žmonių dėka muziejus pasipildo iš fronto atvežtais trofėjais: įvairių dronų sparnai, varikliai, FPV dronai su šviesolaidžiu ir pan. Kiek teko domėtis, pasaulyje yra tik trys dronų muziejai.
– Kad jau prakalbome apie ateitį: kokias regite bepiločių orlaivių vystymosi tendencijas? Ar spės mūsų kariuomenė, šauliai jas vytis?
– Laiko pasiruošimui kariams, šauliams ir bet kuriam patriotiškai ir gintis nusiteikusiam piliečiui lieka vis mažiau ir mažiau. Dronų panaudojimas reikalauja daug įgūdžių, todėl mums labai skausminga likti be jau įsigytų LŠS dronų ir praleisti mėnesius, o gal jau tuoj ir metus, be įrankio, kuris sustiprintų mūsų šalį. Mane nuoširdžiai džiugina pamokos, kurių gauname per pratybas: suprantame situacijos rimtumą, kai netikėtai dronas paleidžia imitacinę granatą pilotui prie kojų, ir laiku padarome išvadas, kas nepavyko. Ukrainiečiai dronų karo pradžioje neturėjo, todėl mokymosi metas buvo pavėluotas, o tai lėmė daug beprasmių žūčių.
Mums svarbus kiekvienas mėnuo, todėl nekantriai laukiame, kaip išsispręs prieš pusmetį nupirktų dronų likimas. Šiuo metu jaučiamės kaip paukščiai be sparnų!
– Kokie planai?
– Šiuo metu domiuosi koviniu šaudymu, tai dažnai susimąstau, su kokiu ginklu būsiu naudingesnis savo šaliai: dronu ar karabinu? Naujas pajėgumas, kurį siūlyčiau būtinai vystyti, yra dronų neutralizavimas konvencinėmis priemonėmis, kai kiekvienas skyrius turi modifikuotą lygiavamzdį su specialiais šoviniais dronams numušti. Tai ypač aktualu komendantiniams vienetams, saugantiems svarbius objektus. Tam turi būti pasitelktas gana nebrangus pusiau automatinis ginklas su specialių šovinių serija, ir tokį sprendimą jau turi Ukraina, todėl mano asmeniniuose planuose artimiausiu metu tuo rimtai užsiimti.
Daugiau straipsnių Lietuvos šaulių sąjungos žurnale „Trimitas“.
