Iš Šilutės rajono kilusi Simona Norvegijoje gyvena jau dvejus metus. Čia atvyko vos baigusi universitetą. Norvegijoje jos brolis jau buvo neblogai įsitvirtinęs, todėl važiuoti į svetimą šalį labai baisu nebuvo. Be to, ji jau šiek tiek mokėjo norvegiškai – anksčiau vasaromis atvažiuodavo čia užsidirbti.
Simonai dar tik 25 metai, bet Norvegijos darbo rinką ji jau spėjo pažinti iš visų pusių. Tik atvykusi, dirbo bet ką, kad tik mokėtų pinigus. Labai daug mokėsi, stengėsi, ir štai dabar yra kvalifikuota darbuotoja.
Skynėm braškes. Tai labai sunkus darbas, labai ilgos darbo valandos, – prisimena pašnekovė.
„Skynėm braškes. Tai labai sunkus darbas, labai ilgos darbo valandos“, – prisimena pašnekovė.
Kol kiti studentai kaulydavo pinigų iš tėvų, Simona jau planuodavo, kur leis po vasaros Norvegijoje parsivežtą didelę algą.
Du darbai padėjo suprasti vietinio bendravimo subtilybes
Simona gyvena nuomojame bute su nuostabiu vaizdu pro langus. Daugiabutis stovi ant kalno, nuo kurio atsiveria nedidelio Sandneso uosto panorama.
„Bet nemanykite, kad čia susikroviau aukso kalnus“, – sako ji. Nuoma, automobilio išlaikymas, mokesčiai, maistas, pramogos – svetimoje šalyje viskas daug kainuoja. Ir jeigu nori tiesiog pilnaverčio gyvenimo, nebandai žūtbūt taupyti, dirbdamas kad ir kvalifikuotą, bet vidutiniškai apmokamą darbą, nepraturtėsi. „Kol kas per du metus nei mašinos geros neužsidirbau, nei buto. Sąžiningai sakant, nieko neužsidirbau“, – tikina jauna moteris.
Kai prieš dvejus metus Simona apsisprendė laimę bandyti Norvegijoje, niekieno pagalbos nesitikėjo. Ji žinojo, kad apsistos pas brolį ir iškart pradės ieškotis bet kokio darbo, kad būtų ką valgyti. O jau paskui bandys išpildyti savo svajonę dirbti kokiame nors biure ar valstybinėje įstaigoje.
„Atvažiavau liepos mėnesį prieš dvejus metus ir praėjau visą miestelį, visas parduotuves. Nuėjau į degalinę, vadovė sako: ateik pirmadienį, pašnekėsime. Po to nuėjau į kavinę, jos vadovas paskambino ir irgi sako: ateik. Ir susiradau tuos du darbus. Labai daug dirbdavau – nuo 6 valandos ryto iki 11 valandos vakaro“, – pasakoja Simona.
Ieškantiems nekvalifikuoto darbo Simona turi keletą patarimų. Pirmiausia – bent šiek tiek mokėti norvegiškai, kad pavyktų susikalbėti su darbdaviais. Taip pat prireiks ir drąsos. Nes greičiausias būdas įsidarbinti nėra gyvenimo aprašymų siuntinėjimas. Geriausia tiesiog eiti ir prašyti. O tam, žinoma, prireiks daug drąsos ir kantrybės.
Intensyvios darbo paieškos užtruko savaitę ir atkakli lietuvė buvo priimta.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad aukštąjį išsilavinimą turinčiam žmogui darbas kavinėje ar benzino kolonėlėje, išskyrus pinigus, neteikia jokios kitos naudos. Bet Simona sako, kad yra priešingai. Dirbdama ji dar geriau išmoko norvegų kalbą, perkando vietines bendravimo subtilybes.
