Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

ES atstovybės Maskvoje vadovas Vygaudas Ušackas: „Pokalbiai yra klausomi, jeigu norima klausytis“

Vygaudas Ušackas
Eglės Digrytės nuotr. / Vygaudas Ušackas
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Ko iš ambasadorių incidento turėtų pasimokyti mūsų valstybės diplomatai ir patys politikai? To ir ne tik „Savaitės“ studijoje Nemira Pumprickaitė teiravosi buvusio Užsienio reikalų ministro, ES atstovybės Maskvoje vadovo Vygaudo Ušacko.

Dar prieš išvykdama į Vašingtoną Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atsižvelgdama į Vyriausybės teikimą, pasirašė dekretą, kuriuo nuo rugsėjo 30 dienos iš ambasadorių Vengrijoje ir Azerbaidžane atšaukiami Renatas Juška ir Artūras Žurauskas. Istorija, prasidėjusi liepos 8-ąją, kai internete buvo paskelbti diplomatų pokalbiai, kuriuose girdisi nediplomatiškos pastabos apie kitas šalis ir familiarios replikos apie Prezidentę ir Premjerą, užsitęsė daugiau nei pusantro mėnesio.

Per tą laiką savo nuomonę reiškė ir tie, kurie tiesiogiai atsakingi už užsienio politiką, ir tie, kurie visada jaučiasi už ką nors atsakingi. Svarbiausia užsienio politikos strategė Prezidentė bevelijo daugiau tylėti, nors gavusi Vyriausybės teikimą, tegu ir be Seimo Užsienio reikalų komiteto pritarimo, apsisprendė nedelsdama. Ko iš šios istorijos turėtų pasimokyti mūsų valstybės diplomatai ir patys politikai? Ar jų veiksmai buvo užtikrinti ir tinkami? „Savaitės“ studijoje Nemira Pumprickaitė šįkart kalbino retą svečią Lietuvoje, buvusį Užsienio reikalų ministrą, Europos Sąjungos atstovybės Maskvoje vadovą Vygaudą Ušacką.

Toliau dirbu diplomatinį darbą ir toliau, kaip minėjau, stengsiuosi reikšti ES ir Lietuvos interesus. Tikiuosi kažkada vėl sugrįžti į aktyvų Lietuvos politinį gyvenimą.

– Jeigu Jūs būtumėte Užsienio reikalų ministru ir būtų atsiradę tokie pokalbiai, kaip būtumėte elgęsis Jūs?

– Labai sunku sakyti, kas būtų, jeigu būtų, nes tokiais atvejais reikia turėti išsamią informaciją apie tai, kas buvo kalbėta, kokiomis aplinkybėmis ir žinoti, kas tuos įrašus darė. Vienos iš svarbiausių diplomatijos savybių yra profesionalumas, diskretiškumas ir konfidencialumas. Tiek šis incidentas, tiek ir reakcija į jį neatspindėjo šių svarbiausių savybių. Mano nuomone, nebuvo nei profesionalumo, nei konfidencialumo, nei diskretiškumo. Gaila pripažinti, jog tai per ilgai užsitęsė, mes išsimazgojome savo apatinius rūbus viešumoje prieš visus ir padarėme audrą stiklinėje, kurios visiškai neturėjo būti. Atsakus į tokius incidentus reikia daryti atsargiai, konfidencialiai ir be didelio politizavimo, kuris, nors ir labai gaila, bet regis Lietuvoje įvyko.

– Jūs sutinkate, kad šiuo atveju galime kalbėti apie tai, kad egzistuoja principas galvoti kur, ką ir kada kalbėti?

– Be abejonės, toks principas egzistuoja. Aišku, reikia pripažinti, kad gyvename visiškai naujomis sąlygomis. Nebūtina analizuoti šio incidento, bet prisiminkime įvykius prieš tris-keturis metus, kai „Wikileaks“ paviešino JAV diplomatinės tarnybos susirašinėjimus. Tada komentarų iš JAV administracijos nebuvo, bet buvo imtasi priemonių, kad būtų išvengta tokių atvejų ateityje. Manau, kad ir mums – visų pirma, Lietuvos diplomatinei tarnybai  ir privatiems piliečiams – svarbu suvokti, kad, kaip bebūtų, jeigu nori, mūsų realiai klausosi. Ir nebūtinai užsienio žvalgybos tarnybos. Tai gali daryti ir profesionalūs įsilaužėliai. Pavyzdžiui, kol buvau Afganistane, per tris su puse metų telefonu su Briuseliu kalbėjau gal 15 kartų, nes žinau, kad telefonis ryšys, pokalbiai yra klausomi, jeigu norima klausytis.

– Ar galima sutikti, kad neužtikrindama informacijos konfidencialumo Lietuva tampa nepatikima NATO ir ES partnere?

– Tai vienas iš rimtų priekaištų, ir, tikiuosi, kad Lietuvos Vyriausybė priims atitinkamus sprendimus, kad investuotų į reikiamą konfidencialų ryšio palaikymą tarp diplomatinių atstovybių ir sostinės.

– Užsienio reikalų ministras teikė ambasdorių atleidimą Vyriausybei be Seimo užsienio reikalų komiteto pritarimo. Ar palaikote ministrą? Jūs būtumėte pasielgęs taip pat?

– Politiškai, manau, ministrui ir ministerijai bus sunkiau dirbti su Užsienio reikalų komitetu po šio atvejo.

– Jūs tik ką baigėte vadovauti ES misijai Afganistane. Taip jau sutapo, kad tuo pat metu savo misiją Afganistane baigė ir Lietuva. Kaip žmogaus, praleidusio Afganistane trejus metus, noriu paklausti: šią šalį palieka sąjungininkai, o kitąmet NATO karinė misija apskritai pasitrauks iš Afganistano, bet kokios garantijos, kad nekils pilietinis karas, nes talibai pamėgins perimti šalies kontrolę?

– Aš tikiuosi, kad su atskiromis Talibano grupuotėmis bus sutarimai, nes tai nėra vienalytė organizacija. Yra kelios grupuotės, yra politinis sparnas, yra karinis sparnas, yra jaunesnioji karta, yra vyrenioji karta. Tarp kita ko, su vyresniaja karta afganų vyriausybei yra lengviau susitarti, nes jie kartu kaip modžahedinai kariavo prieš Sovietų Sąjungą, jie turi bendrą suvokimą apie savo valstybę. Tuo tarpu jaunoji karta, kaip bebūtų gaila pripažinti, radikalesnė ir su jais susitarti bus žymiai sunkiau.

– O ar iš viso įmanoma susitarti? Ar ten įmanoma taika?

– Taika yra įmanoma, bet tai užtruks laiko. Manau, realiai tai bus galima padaryti tik kai sumažės tarptautinės kariuomenės buvimas, kai valstybės institucijos veiks ne tik Kabule, bet ir provincijose. Bus svarbus ir kaimyninių šalių, tokių kaip Pakistanas, vaidmuo. Pakistano parama bus ypatingai svarbi. Kitų metų pavasarį patys afganai išsirinks naują prezidentą. Visa tai sudarys tą pagrindą, ant kurio, manau, dalis talibų derėsis su nauja vyriausybe dėl taikos ir susitaikymo.

– Apie Afgnistaną esate sakęs, „kuo ilgiau toje šalyje būni, kuo daugiau žmonių pažįsti, tuo geriau supranti visą sudėtingą aplinką, o ji Afganistane – kaip Rusijoje – yra labai kompleksiška“. Nuo šiandienos jau esate naujasis Europos Sąjungos ambasadorius Maskvoje. Kalbėdami ES turime omenyje 28 valstybes. Natūralu, kad jos visos gali turėti skirtingą nuomonę apie Rusiją ir apie santykius su Rusija. Kaip Jums pavyks priversti ES kalbėti vienu balsu, o gal to nereikia daryti?

– Tą daryti būtina, nes tik tada, kai ES yra vieninga, kai 28 ES šalys vieningai reiškia savo pozicijas ar vieningai dėl jos sutaria, tik tada galime būti priimami rimtai, turėti poveikį, daryti įtaką. Tam ir yra skirtas diplomatinis darbas, tuo tikslu lankiausi daugumoje ES valstybių sostinių. Svarbu, kad mes ES viduje savo kiemą susitvarkytume, kad mūsų ekonomika sustiprėtų – ypatingai euro krizė būtų pašalinta ir galėtume toliau būti tuo ekonominiu-socialiniu modeliu, kuris būtų pateikiamas Rusijos vidutinei klasei, šviesiems žmonėms kaip modelis, kurio link Rusija galėtų integruotis.

– Ar galima teigti, kad Lietuva yra ES ir Rusijos interesų sankirtoje?

– Mes geografiškai – pasienyje, bet esame pilnaverčiai ES ir NATO nariai, ir, manau, kad ir mano paskyrimas simboliškai ir dalykiškai primins mūsų kolegoms, kad būtina kalbėtis ne tik su didesnėmis šalimis, bet ir su tiesioginiais kaimynais. Būdamas ten ir atstovaudamas ES, be abejonės, aš atstovausiu ir Lietuvos interesams.

– Jūs iš Lietuvos išvykote po šiokio tokio konflikto, nesusikalbėjimo su Prezidente – palikote užsienio reikalų ministro postą. Ar po to jaučiatės padaręs karjerą?

– Žinote, yra įvairios karjeros. Man buvo didžiausia garbė prisiekti Lietuvos Konstitucijai prieš LR Seimą ir dirbti Lietuvos užsienio reikalų ministru. Įvyko kaip įvyko, aš toliau dirbu diplomatinį darbą ir toliau, kaip minėjau, stengsiuosi reikšti ES ir Lietuvos interesus. Tikiuosi kažkada vėl sugrįžti į aktyvų Lietuvos politinį gyvenimą.

– Jūs neatsisakote šitos idėjos?

– Ne, aš neatsisakau, nes esu lietuvis ir turiu savo Lietuvos viziją. Kažkuriuo metu, tikiuosi, kartu su bendraminčiais – partiečiais ir kitais – siekti klestinčios, pažangios, modernios Lietuvos.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min