Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 liepos 16d. 12:10

Estų kultūros istorikas: „Pasaulį išgelbės ne mokslininkai, o menininkai“

Marekas Tammas
Marekas Tammas
Nors koronaviruso pandemija sujaukė daugelio renginių organizatorių planus, tradicinis Thomo Manno festivalis, kurio tema šiemet „Orų ženklai“, visgi vyksta. Trečiadienį jame vyko diskusija apie tai, kokia istorija reikalinga mums Antropoceno metu.

Talino universitete dirbantis estų kultūros istorikas Marekas Tammas diskusijos pradžioje sakė: „Tikiu, kad gyvename ypatingu, – krizių, daugybės krizių metu. Ir šiais, mūsų aplinkai pavojų keliančiais laikais, mums reikia pagalvoti, kaip sukurti geresnę ateitį“, – sakė jis. Jo teigimu, dabar ypatingas vaidmuo tenka istorikams, kurie turėtų sukurti kitokią istorijos viziją – anot jo, tik taip, kurdami kitą, platesnę, praeities perspektyvą mes galėsime kurti ir kitokią ateitį.

Istorija turėtų tyrinėti ne tik žmones

Thomo Manno festivalyje skaitytame pranešime jis sakė, kad žmonių sukelta klimato kaita ir prarasta biologinė įvairovė radikaliai transformuoja Žemės sistemą ir labiausiai girdimas žodis šiai naujai situacijai apibendrinti yra Antropocenas – plačiausia prasme ši sąvoka reiškia didelį žmonių poveikį Žemės geologijai ir ekosistemoms.

„Daugeliu atžvilgių Antropocenas atvėrė žmonijai naują situaciją, naują žmogiškąją būklę. Visų svarbiausia, Antropoceno aušra nutrina ir net visiškai supainioja kelias esmines kategorijas, kuriomis žmonės aiškindavo pasaulį ir savo gyvenimą. Konkrečiai, ji atneša krizę į ribas, skiriančias kultūrą ir natūrą, faktą ir vertę, tai, kas žmogiška, nuo to, kas geologiška. Istorinių tyrimų kontekste Antropocenas reikalauja, kad įveiktume daugelį giliai įsišaknijusių konceptualių atskirčių: gamtos istorija – žmonijos istorija, rašytinė istorija – giluminė (deep) istorija, tautos istorija – planetos istorija, ir t. t. Tačiau dar bendriau, Antropocenas verčia mus sukurti naują istorijos sampratą, kuri radikaliai patrauktų žmones iš centro ir mūsų veiksmus įkurdintų daugelio rūšių mazguose ir daugelio laikų konfigūracijoje. Kitaip sakant, Antropocenas verčia radikaliai pergalvoti, kaip suprantame ankstesnius savo santykius su ne vien žmogišku pasauliu“, – sakė estų istorikas.

Marekas Tammas
Marekas Tammas

Jo teigimu, šiais laikais būtina permąstyti tai, kaip mes suvokiame istoriją – istorija, kaip dabar ją suvokiame, be atskiro patikslinimo reiškia „žmonių istoriją“, istorijoje dalyvauja vien žmonės, o likęs nežmonių pasaulis priklauso visai atskirai „gamtos istorijai“, tačiau nauji krizės laikai verčia abejoti giliai įsišaknijusiomis iliuzijomis, kad žmonės yra vieninteliai veikėjai istorijos scenoje.

„Tokio naujo suvokimo akivaizdoje darosi vis svarbiau kelti klausimą, kaip istorija atrodytų, jei ją regėtume ne vien iš žmonių, bet ir iš nežmonių perspektyvos. Tokį klausimą pirmą kartą suformulavo gyvūnų istorijos šalininkai, kurių nebedomina vien žmonių santykių su gyvūnais praeityje tyrinėjimas, bet taip pat ir istorija „gyvūno požiūriu“. Kas iš tiesų nutiktų istorijos sampratai, jei ji būtų apsvarstyta iš nežmogiškos ar tarprūšinės perspektyvos? Kiek toks požiūris suproblemintų epistemologinius istorijos tyrimų pamatus? O visų pirma, ar apskritai įmanoma pažvelgti į istoriją nežmogaus akimis?“ – diskusijoje kėlė klausimus istorikas. Todėl, anot jo, būtina kalbėti apie daugiarūšės istorijos perspektyvas.

Abejoja įprastinio istorinio laiko suvokimu

Jis sakė, kad Antropocenas taip pat verčia abejoti įprastu istorinio laiko suvokimu ir skatina mąstyti plačiau negu mums įprasti antropocentriniai mastai. Mokslininkas citavo Walterį Benjaminą – jau šis pastebėjo, kad jei organinės gyvybės istoriją įsivaizduosime kaip 24 valandų laikotarpį, homo sapiens istorija jame neužims ilgiau negu dvi sekundes.

Po pranešimo vykusioje diskusijoje mokslininkas teigė, kad iki šiol gali iliuzija, jog mūsų istorija siekia tik 7000 metų, nors iš tiesų turėtume kalbėti apie 4,5 mlrd. metų. „Kai mes suprasime ilgąją istoriją, suvoksime ir žmonių vaidmenį joje“, – sakė jis.

Diskusiją moderavęs istorikas Aurimas Švedas sakė, kad dabar mes gyvename laiko netvarkoje, kuomet egzistuoja skirtingi laiko sluoksniai, kuomet praeitis nėra atsieta nuo praeities.

Naujas istorinis pažinimas

Laikas ir istoriškumas nėra konkrečiai žmogiški dalykai, mums reikalinga istorijos samprata, apimanti visas gyvybės formas ir nusidriekianti giliai į praeitį, sakė istorikas.

Marekas Tammas ir Aurimas Švedas
Marekas Tammas ir Aurimas Švedas

„Kad galėtume tyrinėti ne vien žmonių pasaulį, turime išsiaiškinti, kiek istorinis pažinimas privalo arba neprivalo būti pagrįstas žmonių patirtimi. Turime įvertinti, ar mėginimai tyrinėti gyvūnų patirtį yra epistemologiškai įmanomi. O tam reikia išplėtoti atsakymus į klausimą, ar antropocentrizmas neišvengiamas, ir ar žmogus viena ar kita prasme lieka išskirtinis: ar įmanomas „daugiarūšis praeities pažinimas“, ar jis neišvengiamai liks, pavadinkime, „žmogiškas daugiarūšės praeities pažinimas“? – iškylančius iššūkius vardino jis.

„Tačiau svarbu pabrėžti ir tai, kad naujos istorijos formos, kaip daugiarūšė ir daugiamastė istorija, ne nutraukia visas žmonių pasaulio istoriografijas, bet atveria galimai naują istorinį pažinimą, neįsivaizduojamą pagal moderniąją, vien į žmones sutelktą istorijos sampratą“, – sakė M.Tammas.

Ar reikia istorijų, suteikiančių vilties?

A.Švedas pastebėjo tai, kad kalbant apie humanitarų vaidmenį neretai kalbama ir apie, jog jie turėtų padėti kurti intelektualiai ir emociškai įkvepiančias ateities vizijas, tokias, kurios suteiktų vilties.

Tačiau kaip istorikas suprantu, kad vietoj to, kad kurtume vizijas ateičiai, mums reikia suprasti praeitį.

Estų mokslininkas sutiko su šia mintimi, kad mes turime kurti pozityvias utopijas ateičiai. „Tačiau kaip istorikas suprantu, kad vietoj to, kad kurtume vizijas ateičiai, mums reikia suprasti praeitį. Turi būti sukurta nauja perspektyva į praeitį, tik tada galės būti sukurta ir nauja vizija ateičiai“, – teigė jis.

„Kalbant apie Antropoceno poveikį, jis yra dviprasmis, – iš vienos pusės galime pagalvoti, kad esame nereikšmingi ir nieko negalime pakeisti šiame transformacijos laikotarpio metu. Tačiau žvelgiant iš kitos pusės, galime galvoti, kad esame herojai, atsakingi už šios planetos likimą“, – sakė jis.

Estų istoriko teigimu, šiuo laikotarpiu ypač didelę reikšmę įgyja menas. Jis siūlo žmonėms daugiau dėmesio skirti meno parodoms, filmams, o kaip vieną geriausių pavyzdžių išskyrė Larso von Triero filmą „Melancholija“ – meninę viziją, kaip mes galėtume pakeisti pasaulį.

„Pasaulį išgelbės ne mokslininkai, o menininkai“, – sakė jis.

Vaizduotės krizės laikai

Kalbėdamas apie iššūkį, – mums kylantį klausimą, kaip išlikti šiame pasaulyje, jis sakė, kad plečiant pažinimo horizontus, ieškant naujos istorijos, daugiaskalės istorijos, integruojančios įvairios perspektyvas, versijos, didelis vaidmuo tenka ir universitetams. „Universitetuose reikėtų reformuoti istorijos programas – reikėtų integruoti į studijas gamtos mokslus, istorikai turėtų būti ne tik žmonijos mokslų ekspertai, bet ir gyvybės mokslų ekspertai“, – sakė jis.

A.Švedas pažymėjo ir tai, kad didelę reikšmę įgyja ir istorikų vaizduotė. Juk ar galime be vaizduotės suvokti, ką, pavyzdžiui, jautė Antrojo pasaulinio karo metais žūstantys žirgai ar šunys?

„Mes gyvename vaizduotės krizės laikais“, – pripažino ir estų istorikas. Jis prisiminė garsųjį slovėnų filosofo Slavojaus Žižeko posakį, kad žmonės gali įsivaizduoti įvairius pasaulio pabaigos scenarijus, tačiau negali įsivaizduoti kapitalizmo pabaigos.

„Apie du šimtus metų žmonės įsivaizdavo, kad žmogus yra autonomiška būtybė. Reikia pradėti mąstyti, kad žmogus yra daugiarūšis organizmas, mūsų viduje yra milijardai gyvybių, – sakė jis. – Gyvybės formų yra įvairovė, ir tai nulemia ateitį“.

Kas bus, kai žmogus taps praeitimi?

Neretai kalbant apie Antropoceno idėjas nevengiama ir apokaliptinių, katastrofiškų ateities nuojautų. A.Švedas sakė, kad susidaro netgi įspūdis, jog nebesistengiame patekti į ateitį, mes bijome dėl jos nenuspėjamumo, mes iki begalybės stengiamės ištempti dabarties momentą.

M.Tammas sakė, kad bent jam didžiausią nerimą kelia dirbtinio intelekto vystymasis. „Reikia kelti klausimą, kas bus, kai dirbtinis intelektas peržengs visą kartu sudėjus žmogišką intelektą ir pralenks žmogų, – šį momentą apibūdinęs kaip lūžio tašką. – Tai momentas, kai žmonės tampa nebereikšmingi, žmogus tampa praeitimi. Kokia bus istorija bus po šio lūžio taško? Tai jau bus istorija ne apie žmogų ir ne apie gyvūnus“.

Kai kurie mokslininkai net yra įvardinę konkretų laiką, kuomet taip atsitiks, jų nuomone, taip nutiks 2045 metais. „Aš pats manau, kad tai užtruks keletą amžių“, – sakė jis.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Temos: 1 Istorija

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

Grožio programa 360°

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Tausokime maistą kartu

Parašykite atsiliepimą apie 15min