Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Etnologai per Užgavėnes siūlo dėvėti ne žydo ar čigono, bet politiko kaukę

Užgavėnių šventė S.Daukanto aikštėje
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Užgavėnių šventė S.Daukanto aikštėje
Šaltinis: 15min
9
A A

„Pasaulyje per Užgavėnes įprasta politikus pastatyti į savo vietą, parodyti, kad mes juos permatome kiaurai“, – sako etnologas Libertas Klimka ir siūlo per Užgavėnių šventę pasipuošti tautos atstovus šaržuojančiomis kaukėmis.

Anot jo, kaukės keičiasi pagal laikmetį, atspindi aktualijas. Pavyzdžiui, akmens amžių siekianti Užgavėnių šventės tradicija iki mūsų dienų atneša žvėrių įvaizdžius, kurie tampa totemais ar miestų herbų dalimis, o XVI a. kartu su didiku Steponu Batoru Lietuvos teritoriją pasiekia vengro įvaizdis, Užgavėnėse virtęs gydytoju su baltu chalatu arba giltine.

Šis personažas su dalgiu vaikosi ubagus, elgetas, kurių kaukėse galima atpažinti karikatūras, vėliau priskirtas vadinamiesiems žydukams.

„Šis personažas su dalgiu vaikosi ubagus, elgetas, kurių kaukėse galima atpažinti karikatūras, vėliau priskirtas vadinamiesiems žydukams, – teigia L.Klimka ir taip pat užsimena apie romų įvaizdį, kuris Užgavėnėse įsigali dėl gausėjančio šios tautinės bendrijos narių skaičiaus bei keistai skambančios svetimos kalbos.

VDU Kauno botanikos sodo nuotr./Užgavėnės VDU Kauno botanikos sode
VDU Kauno botanikos sodo nuotr./Užgavėnės VDU Kauno botanikos sode

Apie tai, ar žydų, romų bei kitų etninių grupių vaizdavimas neperžengia tolerancijos ribų ir ar neįtvirtina šioms tautoms klijuojamų stereotipų, artėjant Užgavėnėms muziejaus Tolerancijos centre diskutavo Lietuvos etnologai ir folkloristai.

Šaipomasi ne tik iš tautinių bendrijų

„Imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką“, „esam žydai Lietuvos, norim blynų ir kavos“ – tai tik kelios patarlės, įvardytos diskusijos moderatoriaus žurnalisto Donato Puslio, daugelį metų atkartojamos būtent per Užgavėnes. Anot Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Etnologijos ir folkloristikos katedros docentės Laimos Anglickienės, folkloras apie žydų ir romų įvaizdį yra paplitęs ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.

„Folkloras iš dalies atlieka supažindinimo, pasidyvinimo iš kitaip atrodančio, besielgiančio, keistai gyvenančio funkciją. Žydai – gyvena šalia mūsų, bet ne visada suprantami dėl religinių papročių, – aiškina ji. – Atsiranda kitoniškumas, o tada – žaidimas.“

Tačiau žydai ir čigonai ne visada vaizduojami neigiamai – kartais vaizduojami pozityviai. Pavyzdžiui, [išryškinant] ne tik gudrumą, apsukrumą, bet ir giriant žydų vienybę.

XIX a. Užgavėnių metu dėvimos ubagų ir elgetų kaukės, kailiniai, kuproti kostiumai yra labai panašūs į kurtą žydo įvaizdį. Tarpukariu šis įvaizdis keitėsi ir panašėjo į žydo prekybininko, daugėjo romų aprangą imituojančių ryškiaspalvių kostiumų, buvo pamėgdžiojama jų kalba, elgesys.

„Tačiau žydai ir čigonai ne visada vaizduojami neigiamai – kartais vaizduojami pozityviai. Pavyzdžiui, [išryškinant] ne tik gudrumą, apsukrumą, bet ir giriant žydų vienybę“, – sako L.Anglickienė ir priduria, jog per Užgavėnes šaipomasi ne tik iš tautinių bendrijų, bet ir netekėjusių merginų ar senbernių.

Užgavėnėms trūksta modernumo

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris teigia, kad Užgavėnės yra lyg socialinė terapija: „Socialinė Užgavėnių funkcija – labai svarbi. Pašiepdami ydas, žmonės stengiasi jas šalinti. Žiūrėkime, kas mūsų visuomenėje yra nesveiko, ir „apžaiskime“ tai kaip teatre.“

Vis dėlto, teatrą, M.Zingerio nuomone, turėtume kurti atsargiai, atsižvelgdami į istorinį kontekstą.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Markas Zingeris
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Markas Zingeris

„Būtų gaila, jei visi šitie dalykai (Užgavėnių atributai – aut. past.) nugultų Rumšiškėse ir taptų eksponatais su numeriukais. Norėčiau, kad tai tęstųsi, nes tai yra jėga, kurioje daug stichiškumo, poezijos, daug spalvų, bet kartu tai turi vykti sąmoningoje visuomenėje, kuri žino istorinius precedentus“, – teigia jis.

Į diskusiją įsitraukusi žiūrovė sako, kad visuomenė kaukes, net ir pašiepiančias tautines bendrijas, renkasi atsitiktinai – tik dėl to, kad jas lengva atvaizduoti.

Tie, kurie rengiasi žydais, jie nesuvokia [ką daro], ten nėra jokio netolerantiško turinio [...], ten iš viso nieko nėra.

„Tie, kurie rengiasi žydais, jie nesuvokia [ką daro], ten nėra jokio netolerantiško turinio [...], ten iš viso nieko nėra“, – tikina ji.

Žiūrovės nuomone, šiomis dienomis minimoms Užgavėnėms trūksta kūrybiškumo ir modernumo, dėl to jos nepatenka į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Rašytojas: žodis „čigonas“ – normalus

Per diskusiją dalyviai, kalbėdami apie tautines bendrijas, vartoja „žydo“ ir „čigono“ apibrėžimus, kurie, kaip galimai nekorektiški, taip pat sulaukia dėmesio.

Marijaus Gailiaus nuotr./Dainius Razauskas
Marijaus Gailiaus nuotr./Dainius Razauskas

Rašytojo Dainiaus Razausko nuomone, ir žodis „čigonas“ yra „normalus“. „Pavadinimo iš folkloro neišmesi, – sako L.Anglickienė. – Žydo pavadinimas mums yra neutralus, nors kitose kalbose tai labai paniekinantis žodis.“

„Vokiečiai prancūzus vadina alemanais, rusai – niemcais, lietuviai – vokiečiais, o jie patys yra doičai. Jei jie norėtų iš pasaulio išsireikalauti, kad juos vadintų doičais, tai būtų beprotybė. Aš neneigiu, kad žmonės gali būti įskaudinti, bet ne visada įmanoma iš kito išsireikalauti, kad tą skausmą kaip nors kompensuotų“, – aiškina jis.

D.Razauskas pateikia velnio pavyzdį, kuris sakytinėje tautosakoje vadinamas vokietuku, ir siūlo prasivardžiavimo nevertinti rimtai – pasijuokti pirmiausia iš savęs, o tada švelniai ir iš kito.

Jeigu aš, užsidėjęs žydo kaukę, vaikyčiausi ir ateitų žmogus, tarkime, žydas, ir sakytų, kodėl tu mane niekini, ar tu manęs nekenti, čia juokai baigiasi. Aš nusiimčiau kaukę ir nebebūtų juokinga žaisti šį žaidimą.

„Tai, kaip žmonės patys save vadina, ir tai, kaip juos vadina kiti, beveik niekada nesutampa – retais atvejais. Mes turime slogutį – visos tautos jį turi. Tai bloga būtybė, ne tokia bloga kaip velnias, bet iš esmės bjauri. Tai štai, latviai slogutį vadina lietuvēms. Sunku išsisukti nuo įspūdžio, kad aš ką nors su tuo turiu. Neįmanoma reikalauti iš latvių, kad jie pakeistų pavadinimą“, – tikina rašytojas.

Žydo personažas – nėra svarbus

Tačiau ir prasivardžiavimas ar pamėgdžiojimas, anot D.Razausko, turi ribas: „Jeigu aš, užsidėjęs žydo kaukę, vaikyčiausi ir ateitų žmogus, tarkime, žydas, ir sakytų, kodėl tu mane niekini, ar tu manęs nekenti, čia juokai baigiasi. Aš nusiimčiau kaukę ir nebebūtų juokinga žaisti šį žaidimą.“

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Sostinėje švenčiamos Užgavėnės.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Sostinėje švenčiamos Užgavėnės.

Šiomis dienomis per Užgavėnes, rašytojo nuomone, galima išsiversti ir be žydo pamėgdžiojimo: „Manau, kad žydas, kaip personažas Užgavėnėms, nėra toks svarbus. Jei būčiau meras ir organizuočiau viešas eisenas, paklausčiau – o mes negalime išsisukti be šito?“

„Iš kažkada svarbių Užgavėnių apeigų liko tik pasilinksminimo funkcija – karnavalo kaukės ir blynai“, – sako L.Anglickienė.

Jos teigimu, tokią išraišką šventė įgijo po 1990-ųjų, kai švietimo ir kultūros institucijos sukūrė persirengėlių scenarijų. Jį dabar tebeatkartojame.

„Iš visų kaukių išsirinkome lengviausiai pavaizduojamas – žydų ir čigonų. Net ir tose pačiose pradinėse mokyklose, kai vaikams liepiama kaip nors apsirengti, apsirengiama būtent čigonais, kadangi tą aprangą visai nesunku sukurti“, – aiškina VDU docentė.

Tačiau ir tuos, kurie kopijuoja žydų ar čigonų išvaizdą, ji ragina vertinti nepiktybiškai: „Kitą kartą geriau pasišaipykime, o ne kariaukime ginklais. Į tai reikia pasižiūrėti geranoriškai.“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min