TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Faktai ir mitai apie Žalgirio mūšį: ar Jogaila išties ilgai meldėsi, o Vytautas apgavo kryžiuočius?

Žalgirio mūšis
Wikipedia.org nuotr. / Žalgirio mūšis
Šaltinis: 15min
5
A A

Legendinis Vytauto atsitraukimas, Žalgirio mūšio metu apgavęs kryžiuočius, nėra tik lietuvių vėliau sumąstyta pasaka: toks klaidinantis manevras išties įvyko ir greičiausiai buvo suplanuotas iš anksto. Tuo tarpu Jogaila prieš Žalgirio mūšį ilgai delsė ir meldėsi ne todėl, kad bijojo, o todėl, kad laukė, kol kariams į akis nustos šviesti saulė.

Šiuos ir kitus įdomius faktus 15min atskleidė istorikas, Vilniaus universiteto istorijos fakulteto dekanas Rimvydas Petrauskas. Su juo 15min kalbėjosi apie Žalgirio mūšio priežastis, priešistorę, eigą ir pasekmes tuometinei Lietuvai.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./ Rimvydas Petrauskas
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./ Rimvydas Petrauskas

– Kodėl Lietuva ir Lenkija taip nesutarė su Kryžiuočių ordinu, kad teko aiškintis jėga mūšio lauke? Kokios buvo pagrindinės Žalgirio mūšio priežastys?

– Apskritai konfliktas tarp Lietuvos, Lenkijos ir Vokiečių ordino buvo ilgalaikis. Iš esmės jis prasidėjo dar XIII a. pabaigoje, kuomet ordinas, galutinai įveikęs prūsų sukilimą, iš abiejų pusių priėjo prie Lietuvos sienos. Konfliktas truko daugiau negu šimtmetį ir didele dalimi lėmė to meto Lietuvos istoriją.

Aišku, tai nebuvo toks karas, kuriam abi pusės atiduoda visas savo jėgas. Nepamirškime, kad Lietuva tada stipriai pasistūmėjo į Rytus, tapdama išties didele valstybe.

Bet kuriuo atveju, XIV a. buvo karų su Ordinu laikotarpis. Priežasčių tam buvo daug. Visų pirma, Ordinas ilgai naudojosi tuo, kad Lietuva buvo pagoniškas kraštas. Tai Ordinui leido pasikviesti didelius skaičius Europos kilmingųjų.

Bet karas visada turėjo ir teritorinį aspektą, susijusį pirmiausia su Žemaitija. Žemaitija buvo kraštas, kuris skyrė dvi Ordino dalis – Livoniją ir prūsiškąją dalį. Vien teritoriškai žiūrint, Ordinui užimti šią teritoriją buvo svarbu.

Marienburgo (Malborko) pilyje saugoma kryžiuočių bombarda
Marienburgo (Malborko) pilyje saugoma kryžiuočių bombarda

XIV a. pabaigoje geopolitinė situacija regione po Lietuvos krikšto ir Lenkijos-Lietuvos unijos sudarymo iš esmės pasikeitė. Pagoniškos Lietuvos – objekto, prieš kurį buvo galima rengti kryžiaus žygius – nebeliko, ir Ordinas iš esmės neteko savo paskirties regione.

Ordinas ilgai bandė aiškinti, kad krikštas apsimestinis ir taip toliau, bet kuo toliau, tuo labiau tapo aišku, kad konfliktas kyla tarp kaimyninių krikščioniškų šalių. O Žemaitija buvo pagrindinis to konflikto objektas ir priežastis.

1398 m. Salyno sutartimi Vytautas, kuriam reikėjo gerų santykių su Ordinu, padovanojo Žemaitiją Ordinui visiems laikams. Šitą dovaną Jogaila vėliau patvirtino Racionžo sutartimi 1404 m. Tačiau Ordinas taip ir nesugebėjo įsitvirtinti Žemaitijoje. 1409 m. prasidėjo Vytauto remiamų žemaičių sukilimas ir Lietuva atgavo Žemaitiją. Visas šitas susidūrimas ir privedė prie 1409-1411 m. karo tarp Lenkijos-Lietuvos ir Ordino. To karo kulminacija ir buvo Žalgirio mūšis.

– Ar buvo bandymų išvengti kraujo praliejimo? Vyko kažkokios derybos?

– Vyko. Vis dėlto tai buvo laikotarpis, kai jau galiojo „teisingo karo“ tarp krikščioniškų valstybių samprata. Ji reiškė, kad karas tarp krikščioniškų valstybių yra galimas, bet jis turi būti paremtas teisingais argumentais.

Tai lėmė, kad abi pusės pirmiausia pradėjo, vartojant šiuolaikinius terminus, savotišką informacinį karą. Jis tęsėsi ir iki konflikto, ir po. Visoje Europoje abi pusės platino tekstus, kuriais siekė parodyti savo veiklos teisėtumą ir bandė patraukti kitas jėgas į savo pusę. Turime suprasti, kad informaciniai karai šiuolaikiniame pasaulyje nėra kažkokia naujovė. Priemonės ir komunikaciniai metodai dabar kitokie, bet tikslas tada buvo panašus.

Visoje Europoje abi pusės platino tekstus, kuriais siekė parodyti savo veiklos teisėtumą ir bandė patraukti kitas jėgas į savo pusę.

Kadangi karas vyko tarp krikščioniškų valstybių, pirmiausia turėjo būti išbandytos taikaus tarpininkavimo galimybės. Čia savo vaidmenį suvaidino du broliai: Romos ir Čekijos karalius Vaclovas Liuksemburgietis ir tuometinis Vengrijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis.

Žinome, kad Vytautas 1410 m. pradžioje Kežmaroke, dabartinės Slovakijos teritorijoje esančiame mieste, kuris tada priklausė Vengrijai, asmeniškai susitiko su Zigmantu ir derėjosi. Zigmanto pasiuntiniai ir vėliau, iki pat 1410 m. liepos veikė Prūsijoje, mėgindami sutaikyti konfliktuojančias puses. Mūšis tikrai nebuvo savaime suprantamas, bet, nepavykus susitarti, tapo dėsninga baigtimi.

– Kas lėmė, kad susitarti vis dėlto nepavyko?

– Sunku pasakyti. Tačiau žinome, kad Ordinas reikalavimo dėl Žemaitijos laikėsi tvirtai. Ir dokumentai buvo Ordino pusėje: egzistavo dokumentai, kuriais Žemaitija buvo jam padovanota.

Kitas dalykas – Ordinas dovanos taip ir nesugebėjo realizuoti. Turėjo sukūręs nedidelę administraciją, bet realiai Žemaitijos krikšto nepradėjo, jokios bažnytinės struktūros nesukūrė. Lenkijos-Lietuvos pusė ėmė ieškoti kelių, kaip Žemaitiją atgauti. Modernūs ir išsilavinę sekretoriai iš Lietuvos bei Lenkijos bandė sugalvoti argumentų, kaip pagrįsti, kodėl jų pačių valdovai, prieš tai dovanodami Ordinui Žemaitiją, veikė ne iki galo teisingai.

Ir argumentų jie rado. Vienas jų buvo, neva dovanojimas buvo neteisėtas, nes nebuvo atsiklausta pačių žemaičių bajorų nuomonės. Dar vienas argumentas buvo, kad Vytautas neva savo vienintelės paveldėtojos dukters pritarimo negavo. Nors ji seniai Maskvoje gyveno ir nieko bendro su situacija neturėjo.

Trumpai tariant, abi pusės nebuvo linkusios nusileisti.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vytauto Didžiojo paminklas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Vytauto Didžiojo paminklas

– Kaip abi pusės rinko karius?

– Lenkijos-Lietuvos kariuomenė buvo tipiška to meto pašauktinė kariuomenė. Jos pagrindinę dalį sudarė būtent tam konkrečiam karo žygiui pašaukti bajorai. Buvo ir šiek tiek samdinių iš Silezijos, buvo ir totorių daliniai, bet jie sudarė nedidelę dalį. Pagrindinę kariuomenės dalį sudarė pašauktinė Lenkijos ir Lietuvos bajorų kariuomenė.

Lietuvoje kariuomenė greičiausiai buvo renkama dviejose vietose – Gardine ir Lucke. Po to Mazovijos teritorijoje Lietuvos kariuomenė susitiko su Lenkijos pajėgomis ir jos perėjo sieną bei birželio pabaigoje įžengė į Ordino teritoriją.

Su Ordino kariuomene situacija sudėtingesnė. Dalį jos sudarė vietiniai, bet taip pat Ordinas labai buvo priklausomas nuo iš kitų Europos dalių atvykstančių kilmingųjų. O jų atvykdavo vis mažiau, todėl Ordinas buvo priverstas kariuomenę plėsti ir samdinių pagalba. Už pinigus pasikviesti samdinių pavyko, bet tai kainavo daug.

Tik vėliau paaiškėjo, kad samdiniai Ordino iždui buvo didžiulis smūgis ir viena pagrindinių ilgalaikio Ordino pralaimėjimo priežasčių. Išlaikyti samdomą kariuomenę ilgą laiką kainavo daug, o vidaus išteklių neužteko.

– O kokia motyvacija buvo pašauktiems Lietuvos ar Lenkijos bajorams vykti į karą? Ką jiems už tai žadėjo?

– Pagrindinė motyvacija buvo tai, kad čia buvo vienintelė jų prievolė valstybei. Bajorai iš esmės nemokėjo jokių mokesčių, savo valdose tvarkėsi, kaip norėjo, bet būtent dalyvavimas kariniuose žygiuose esant reikalui buvo pagrindinė jų tarnyba valdovui.

LDK bajoras su kario apranga
LDK bajoras su kario apranga

Aišku, niekas tokiuose ilgalaikiuose žygiuose dalyvauti per daug nesiverždavo. Iš kitų šaltinių žinome, kad kai žemaičiai priklausė Ordinui ir Vytautas žygiavo į Maskvą, Ordinas juos norėjo siųsti Vytautui į pagalbą. Bet žemaičiai labai nenorėjo vykti. Jie ėmė aiškinti, kad neturi tinkamų žirgų ir taip toliau. Paprastai pasakius, bandė išsisukti.

Neturime tiesioginių šaltinių, bet galima spėti, kad ir prieš Žalgirio mūšį daugelis pašauktųjų tokiu dideliu žygiu į svetimą kraštą anaiptol nesidžiaugė.

Neturime tiesioginių šaltinių, bet galima spėti, kad ir prieš Žalgirio mūšį daugelis pašauktųjų tokiu dideliu žygiu į svetimą kraštą anaiptol nesidžiaugė.

Niekas tiksliai nežinojo, kiek laiko viskas užsitęs. Be to, pasirengti žygiui, įsigyti ekipiruotę ir ginkluotę taip pat reikėjo didele dalimi savo ištekliais.

Tiesa, tam tikras simbolinis skatinimas žygio metu buvo, pavyzdžiui, įšventinimai į riterius. Pasižymėję galėjo tikėtis po žygio gauti naujų valdų iš valdovo rankų. Bet, nepaisant tokio skatinimo, iš esmės ėjimas į karą buvo prievolė. Pagrindinė bajoro prievolė valstybei.

– Ar pašaukti bajorai prisijungti prie kariuomenės keliavo vieni, ar su palyda?

– Mes aiškiai žinome tik XVI a. pradžios tvarką, kad kuo turtingesnis didikas ar bajoras, tuo daugiau indėlio iš jo reikalaujama. Egzistavo tam tikra formulė, kiek raitelių su savimi jis turi atsivesti.

Kaip buvo anksčiau, mes nežinome, bet aš manau, kad galima daryti skirtį tarp turtingų didikų ir paprastų bajorų. Veikiausiai paprasti bajorai ėjo vieni, bet didikai, aš manyčiau, galėjo turėti ir savo papildomą palydą.

– O kiek karių apskritai kovėsi mūšyje?

– Nežinome, galima tik spekuliuoti. Akivaizdu, kad Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė karių skaičiumi buvo didesnė, gal kokiu geru trečdaliu. Tai skaičiuojama, kad jei iš Lenkijos-Lietuvos pusės karių buvo 30 tūkstančių, tai Ordino buvo koks 20 tūkstančių. Šitie skaičiai gali būti ir mažesni, bet proporcija, manoma, buvo tokia.

– Tokį skaičių karių išmaitinti nelengva. Iš kur buvo gaunamas maistas?

– Buvo patarnautojų, sukurta tam tikra infrastruktūra. Bet, kaip ir visada tokių karo žygių metu, neišvengta ir vietos resursų naudojimo. Yra žinių apie vieną rimtesnių incidentų to žygio metu – kad Lenkijos-Lietuvos kariuomenė kelios dienos prieš mūšį apiplėšė vieną dabartinės Lenkijos teritorijoje esantį, o tuomet Ordino teritorijoje buvusį Dambrovos miestelį.

Vėliau, po mūšio, lenkai ir lietuviai aiškino, kad čia totorių darbas. Bet panašu, kad čia vis dėlto buvo pagrindinė kariuomenė. Kai kas mano, kad šitas incidentas paskatino net Ordiną kuo greičiau stoti į patį mūšį.

Aprūpinimas buvo labai sudėtingas. Neturime detalių šaltinių, bet galima įsivaizduoti, kad visko susivežti nebuvo įmanoma. Ir prasidėjo vietos resursų naudojimas, apiplėšiant gyventojus.

– O kiek tiesos tame, kad Ordino kariuomenė buvo mažesnė, bet geriau apsiginklavusi?

– Iš tiesų, senasis istorikų aiškinimas buvo būtent toks, kad Ordino kariuomenė buvo daug geriau apsiginklavusi, nes riteriai turėjo sunkiąją ginkluotę. Bet naujesni to meto Lenkijos-Lietuvos karių ginkluotės tyrimai vis dėlto rodo, kad bent jau dalį Lenkijos-Lietuvos kariuomenės sudarė sunkioji riterių formacija, kuri ginkluote turbūt nenusileido Ordinui.

Tiesa, Lenkijos-Lietuvos kariuomenės didelę dalį sudarė lengvai ginkluoti raiteliai. Taip buvo tiek totoriai, tiek smulkūs bajorai. Jie neturėjo sunkių šarvų, bet buvo manevringesni, jų dėka buvo galima priimti kitokius taktinius sprendimus.

LDK istorija
LDK istorija

Apskritai, tiek viduramžių Lietuvos, tiek apskritai viduramžių Europos istorijoje esama daugybės pavyzdžių, kad tokiuose mūšiuose ne skaičius lemia ir mažesnės kariuomenės laimi. Tai lemia taktiniai sprendimai. Turėti įvairesnę ginkluotę – tiek sunkiąją raitiją, tiek lengvesnius raitelius – buvo viena iš Lenkijos-Lietuvos sėkmės prielaidų.

– Kaip atrodė pats mūšis? Ar kariuomenės tiesiog sustojo į dvi eiles ir judėjo viena link kitos, ar kaip?

– Panašiai. Svarbus dalykas yra pradžia – kas pradeda. Nors kariuomenės buvo dvi – Lenkijos ir Lietuvos, vis dėlto pagrindinis vadas buvo Jogaila, ir jo rankose buvo galutinis sprendimas, kada pradėti mūšį.

Lenkų kronikininkas Janas Dlugošas, praėjus maždaug pusei amžiaus nuo mūšio, plačiai jį aprašė. Tame aprašyme atsirado Jogailos delsimo pradėti mūšį vaizdinys, neva jis ilgai meldėsi.

Tačiau, viena vertus, Jogailos malda pati savaime nėra niekuo keista – visi tada prieš mūšį melsdavosi. Mūšis viduramžiais buvo suvokiamas kaip Dievo teismas, kuriame turi nugalėti teisingiausias. Ne tik stipriausias, bet ir teisingiausias. Todėl abi pusės tikėjosi Dievo pagalbos.

Antra vertus, Vokietijoje gyvenantis Žalgirio mūšį tyrinėjantis švedų istorikas Svenas Ekdahlis išnagrinėjęs kariuomenių išsidėstymą iškėlė hipotezę, kad mūšio dienos rytą jungtinei lenkų-lietuvių kariuomenei saulė turėjo šviesti labai nepatogiai, tiesiai į akis. Ir jis su tuo sieja Jogailos delsimą prieš mūšį – mano, kad nepradėti mūšio iš karto galėjo būti ir taktinis sprendimas.

Toks delsimas sukėlė Ordino reakciją – Ordinas atsiuntė du kalavijus, kviesdamas Jogailą ir Vytautą pagaliau išeiti į mūšį ir pradėti riterišką kovą. Ir kova pagaliau prasidėjo. Tai buvo toks dviejų kariuomenių susidūrimas įvairiuose flanguose. Iš pradžių mūšis lietuviškame flange, tada persimetė ir į kitus. Labai detalių mūšio aprašymų neturime, bet galime taip įsivaizduoti.

– O ar žinome, kiek laiko truko mūšis?

– Iki galo ne, bet žinoma, kad ilgai. Prasidėjęs vidurdienį, baigėsi vakare.

– Ar buvo taip, kad kol vieni kariai kovėsi, kiti ilsėjosi?

– Įvairiai būdavo. Jei vis dėlto priimsime, kad ta lietuviška atsitraukimo ir grįžimo taktika buvo panaudota mūšio metu, dalis kariuomenės turėjo būti palikta rezerve. Nebuvo taip, kad visuose flanguose mūšis vienu metu vyktų vienodai.

– O ta legenda apie atsitraukimą – kad lietuviai neva suvaidino bėgimą iš mūšio lauko, kryžiuočiai puolė vytis, o tada buvo netikėtai užpulti iš šono – yra pagrįsta istoriškai?

– Įdomu tai, kad nors ši hipotezė kažkada buvo suformuluota be jokio aiškaus pagrindo, vėliau ji pasiteisino.

XX a. viduryje tas pats švedų istorikas Svenas Ekdalis Ordino archyvuose rado autentišką laišką, praėjus vos keleriems metams po mūšio vieno Ordino pareigūno rašytą didžiajam magistrui.

Tame laiške aiškiai perspėjama, kad jei dar kartą įvyks toks mūšis kaip Didysis (tuo metu Žalgirio mūšis buvo vadinamas Didžiuoju mūšiu), Ordinui reikėtų saugotis to, kas laiške įvardinama kaip ypatinga lietuvių taktika: apsimestinai bėgti, siekiant išsklaidyti priešininkų gretas, o tada persirikiuoti ir užpulti jau pergale patikėjusius priešininkus. Laiške aiškiai sakoma: „...kaip tai įvyko Didžiajame mūšyje“.

Negalima sakyti, kad vien šita taktika nulėmė pergalę, bet neabejotinai prisidėjo.

– O kas mūšyje priėmė šį ir kitus taktinius sprendimus? Patys Jogaila ir Vytautas ar jų karvedžiai?

– Nėra labai gerai dokumentuota, bet manoma, kad Vytautas tikrai buvo vienas svarbiausių mūšio vadų. Svarbu suprasti, kad mūšyje daug stichiškumo, bet tokį atsitraukimo manevrą galima atlikti tik iš anksto aptarus ir apgalvojus. Greičiausiai sprendimas buvo priimtas ne mūšio metu, o iš anksto suderintas aukščiausių karo vadų lygmenyje.

Dabar paplitęs Jogailos įvaizdis irgi nėra teisingas. Ilgą laiką buvo pasitikima Dlugošo, kuris Jogailą nelabai mėgo, pasakojimu, kad Jogaila mūšio metu esą tik meldėsi kažkur nuošalyje. Tai atsispindi, pavyzdžiui, įvairiuose dailės kūriniuose – Jogaila meldžiasi kažkur toli nuo fronto linijos, o visi kiti kariauja.

Bet mes iš šaltinių žinome, kad vienam Ordino riteriui beveik pavyko nutrūktgalviškas išpuolis. Jis su nedidele grupe prasibrovė beveik iki Jogailos, Jogaila buvo iš balno išspirtas, ir tik paskutinę akimirką pavyko išvengti didelės nelaimės – karaliaus žūties.

Apie šį incidentą dabar žinome tik dėl to, kad vėliau įtakingas Lenkijos didikas Zbignevas Olesnickis, pradėdamas vyskupo karjerą, turėjo pasiteisinti dėl kraujo praliejimo šio išpuolio metu: tai buvo neleidžiama vyskupui. Vyskupas aiškino, esą jis gindamas Jogailą tik numušė priešininką nuo žirgo.

Tai rodo, kad tuo metu apie išpuolį buvo gana plačiai žinoma. O dabar niekas jo neprisimintų, jei ne vieno žmogaus bažnytinė karjera.

Bet mums šis faktas svarbus, nes paneigia tradicinį Jogailos įvaizdį, kad Jogaila mūšio veiksmuose tiesiogiai nedalyvavo.

– O kiek tiesos Jano Matejkos paveikslo „Žalgirio mūšis“ išgarsintame Vytauto įvaizdyje? Ar jis pats jojo iškėlęs kalaviją priešų apsuptyje, ar tik sėdėjo ir nurodinėjo kitiems?

– Kad nesėdėjo, o judėjo – tai tikrai. Ar pats kovėsi – vargu. Neturėtume įsivaizduoti, kad valdovas kaunasi pirmose gretose. Bet pats fizinis jo buvimas mūšio lauke buvo svarbus. Juk ir Ordino magistras Ulrichas von Jungingenas buvo mūšyje, ir kiti vadovai.

Beje, dar vienas šio mūšio išskirtinumas – kad žuvo beveik visa aukščiausia Ordino vadovybė, buvusi mūšio lauke. Įskaitant didįjį magistrą.

Tai parodo, kad mūšio atmosfera turėjo būti ypatinga. Paprastai mūšiuose tarp krikščionių tuometinėje Europoje vyravo ėmimo į nelaisvę motyvas. Aišku, būdavo žūčių, bet pagrindinis tikslas buvo paimti priešininkus į nelaisvę. Tiek dėl prestižo, tiek dėl finansinių priežasčių.

O čia turime neproporcingai didelį mūšyje kritusių aukštų Ordino vadovų skaičių. Kodėl jų lenkai su lietuviais neėmė į nelaisvę, negalime paaiškinti. Negalėjo būti, kad neatpažino: Ordino riteriai dėl savo specifinės aprangos buvo lengvai atpažįstami.

– O ar žinome, kiek karių žuvo mūšio metu?

– Tiksliai nežinome, bet tikrai nemažai. Vien iš didelio žuvusių Ordino vadovų skaičiaus galima daryti išvadą, kad ne vien tik jie žuvo. Bet iki galo pasakyti negalima.

Neseniai buvo iškelta hipotezė, kad mūšis vyko visai ne ten, kur dabar yra memorialinė jo vieta. Panašu, kad ši hipotezė yra teisinga. Dabar reikia rasti, kur mūšis vyko iš tikrųjų. Kiekvieną vasarą tiek mėgėjų, tiek profesionalių archeologų pajėgos vykdo savotiškus žvalgybinius tyrimus ir taip mėgina atrasti tikslią mūšio vietą. Bet kol kas galima sakyti, kad kur tiksliai vyko mūšis, mes nežinome.

– O žuvę kariai buvo laidojami ar tiesiog paliekami?

– Turėjo būti laidojami. Mūšis juk buvo tarp krikščionių. Aišku, masiniuose kapuose, bet turėjo būti ir savi, ir svetimi deramai palaidoti. Čia buvo viena iš priežasčių, dėl ko nugalėtojų kariuomenė likdavo kelioms dienoms mūšio lauke. Ir kad pergalę įtvirtintų, bet ir tam, kad kitus privalomus ritualus atliktų – palaidotų, trofėjus pasidalintų.

– Kokie tai trofėjai?

– Pirmiausia vėliavos. Jau Dlugošas rašė, kad didžioji paimtų vėliavų dalis buvo nuvežta į Krokuvą ir ilgai ten buvo, o kita dalis, manoma, pateko į Vilnių. Žinome, kad Vilniaus katedroje turėjo būti laikomos, bet veikiausiai XVI a. gaisro metu jos sudegė ir jų neliko. Bet esama liudijimų, kad iki tol buvo.

Šalia vėliavų paėmimo egzistavo ir kitoks svarbus simbolizmas. Didelis dėmesys buvo skiriamas pralaimėjusios kariuomenės vado kūno paieškoms. Ieškoma buvo ne tam, kad paniekintų – priešingai, įprastai priešininko vadas būdavo laidojamas garbingai. Ir Ulrichas buvo surastas.

Ir bažnytiškai mūšio vieta turėjo būti kažkaip pašventinta. Yra žinių, kad Jogaila ten iškart norėjo įsteigti Brigitiečių moterų vienuolyną. Pagal tokią švedų šventąją, kuri dar prieš keletą dešimtmečių pranašavo stambų Ordino pralaimėjimą.

Tačiau po Torūnės sutarties mūšio lauko teritorija grįžo Ordinui. Ordinas ten pasistatė bažnyčią žuvusiųjų atminimui.

– Kartais sakoma, kad lietuviai ir lenkai deramai nepasinaudojo pergale Žalgirio mūšyje, nes Marienburgo pilis taip ir nebuvo užimta. Kiek tame tiesos?

– Iš tiesų Žalgirio mūšis nebuvo lemtingiausias to laikotarpio įvykis. Reikia suprasti, kad mūšyje kovėsi pašauktinių kariuomenė. Jos galimybės, ypač laiko atžvilgiu, buvo ribotos. Taip, didžioji dalis Ordino pilių pasidavė. Bet kaip jas išlaikyti, neturint savo žmonių, kurie galėtų likti ilgą laiką?

O Marienburgas apkritai buvo gerai įtvirtinta magistro sostinė. Pašauktinė kariuomenė ją laikė apgulusi kelis mėnesius, bet vis dėlto negalėjo paimti. Ir tiek lenkų, tiek lietuvių bajorai kažkada tiesiog privalėjo grįžti atgal.

Todėl neišvengiamai prasidėjo derybos dėl taikos. Jos pasibaigė gana greitai, panašu, kad pusės lengvai rado kompromisinius sprendimus. Jau 1411 m. vasarį buvo pasirašyta Torunės sutartis. Žemaitija buvo atiduota Lietuvai, bet tik iki Vytauto ir Jogailos mirties. O už tai, kad Lietuva ir Lenkija išvedė savo kariuomenę ir paliko pilis, Ordinas įsipareigojo sumokėti milžinišką tiems laikams kontribuciją.

Ar viską sumokėjo – nežinome. Bet kad pradėjo mokėti, faktas, nes yra išlikę dokumentai, kuriais Ordinas prašo atidėti kai kuriuos mokėjimus. Ir tie mokėjimai smarkiai viršijo Ordino resursus.

Prisiminkime, kaip pokalbio pradžioje sakiau, kad Ordinui ėmė trūkti pinigų, nes reikėjo išlaikyti samdomą kariuomenę. Tai va, tos kontribucijos ilgalaikėje perspektyvoje irgi tapo viena Ordino silpnėjimo priežasčių.

Kaip Lietuvos bei Lenkijos pergalės prieš Ordiną simbolis Žalgirio mūšis yra labai geras. Jis atspindi pasikeitusią situaciją regione. Bet vienas lenkų istorikas yra šmaikščiai pasakęs: „Jei mūšį Ordino kariuomenė netyčia būtų laimėjusi, niekas nebūtų per daug pasikeitę. Po kelerių metų veikiausiai būtų buvęs kitas mūšis, kurį lenkai su lietuviais būtų laimėję.“ Ordinas ilgalaikėje perspektyvoje tiesiog neturėjo galimybės gauti naujų žmonių, riterių. Jogailaičių dinastijos kilimas tada tik prasidėjo, ir XV a. ne veltui galima vadinti Jogailaičių amžiumi.

Esminis įvykis tuo laikotarpiu regione buvo Lenkijos ir Lietuvos unija ir Lietuvos krikštas. Tai buvo svarbiausia permaina, atvedusi prie visų tolimesnių įvykių, tarp jų ir Žalgirio mūšio.

Tačiau Žalgirio mūšis Lietuvai ir Lenkijai atnešė naudos būtent politine prasme. Jis buvo paminėta kone visuose to meto šaltiniuose. Iškovota pergalė labai sustiprino Jogailos ir Vytauto įvaizdį kaip stiprių krikščioniškų monarchų krikščioniškoje Europoje.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min