Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2018 kovo 12d. 13:46

Filosofas Povilas Aleksandravičius: religija nėra „debilų“ auklėtoja

Povilas Aleksandravicius
Asmeninio archyvo nuotr. / Povilas Aleksandravicius

Filosofas Povilas Aleksandravičius laužo stereotipus ir originaliai kalba apie mūsų mąstymą, technologijų vaidmenį gyvenime, blogį ir gėrį, laisvę, religiją, Europą ir pasaulio ateitį. Jis yra MRU Humanitarinių mokslų instituto docentas.

– Savo monografijoje „Europos mąstymo kryptys ir ateitis“ raginate visuomenę grįžti prie mąstymo kaip dvasinės praktikos, pereinant nuo „mąstymo į plotį“ į „mąstymą link gylio“. Kaip tai padaryti paprastam, eiliniam visuomenės nariui, įpratusiam plaukti su visais ir visur pasroviui? Kaip jam atlikti šuolį iš paviršiaus į gelmę? Galbūt pasiūlytumėte kažkokį savo praktinį metodą?

– Pirmiausia, tas „eilinis visuomenės narys, įpratęs plaukti su visais ir visur pasroviui“, gali būti visai „neeilinis“ socialine prasme. Tarp tokių plaukiančių rasime ir išliaupsintų profesorių, ir garbinamų menininkų, ir ryškių politikų. Ne kiekvienas, įtikinęs minias, kad jis yra gilus, toks yra. O einančių į gylį žmonių galima aptikti ir tarp tų, kurie neturi jokio socialinio statuso. Daug tikrų filosofų, menininkų ir „paprastų žmonių“ nuėjo labai toli mąstymo keliais, bet – liko nepastebėti. Jie liko nepažinti, nepripažinti ir nežinomi, nes buvo per daug kuklūs, neatitiko oficialių standartų arba neturėjo tinkamų ryšių.

Globalizacija – tai situacija, kuri žmogui neleidžia pasprukti niekur, bet tik į vidinę dvasinę erdvę; kuri neleidžia išspręsti problemos išoriškai, bet reikalauja žmogaus transformacijos.

Antra, „mąstymu į plotį“ aš vadinu mūsų paprastą kasdienį ir teorinį protą – tą patį, kuriuo vadovaujamės spręsdami savo buitines problemas, bet taip pat tą, kuriuo teoriškai išreiškiame savo idėjas, idealus, mintis apie gyvenimą. Tai – visos mūsų žodžiais reiškiamos tiesos, kurios gali būti katalikiškos, komunistinės, liberalistinės, budistinės ir visokios kitokios.

Šis racionalumas niekada nesibaigs ir jis yra būtinas. Tačiau jis ima kelti rimtų bėdų, kai atitrūksta nuo tiesioginės tikrovės patirties, nuo to, ką kai kurios filosofinės mokyklos vadina intuityvumu. Protas ima kelti labai didelį pavojų žmogui ir visai žmonijai, kai jis gyvą tikrovę pakeičia jos mirusiu konceptu, negyva idėja ar idėjų sistema. Tai – tarsi gyvenimas šešėlių karalystėje ir blogio šaltinis. Ir žmonija taip gyveno visais laikais! Tik štai, technologijų ir globalizacijos sąlygomis tai veda jau ne į lokalius, bet į visuotinį susinaikinimą, kad ir kokia forma jis ištiktų (globalus atominis konfliktas, ekologija, transhumanizmas ar, kaip sako Rémi Brague, paprasčiausias prasmės gyventi nesuvokimas).

Ar iš žmonijos gelmių rasis naujų resursų, kurie leis jai išlikti? Jeigu taip, tai šie resursai reikšis kaip dvasinė transformacija, kaip mąstymo pasikeitimas. Globalizacija – tai situacija, kuri žmogui neleidžia pasprukti niekur, bet tik į vidinę dvasinę erdvę; kuri neleidžia išspręsti problemos išoriškai, bet reikalauja žmogaus transformacijos.

Trečia, metodai. Pirmasis metodas – nėra jokio universalaus metodo, nes kiekvienas turi rasti savo kelią. Transformacija yra tavo, ne kito. Krišnamurtis buvo labai stiprus šiuo atžvilgiu su savo „tiesa yra nepraminti takeliai“. Ir vis dėlto tai nereiškia, kad negalime naudotis kitų žmonių ir įvairių mąstymo bei dvasinių tradicijų patirtimi.

Atvirkščiai, mano kelio dalimi tiesiog privalo tapti dalijimasis patirtimi, kitaip rizikuoju nueiti labai netoli. Mąstymo, kaip dvasinės praktikos, būdų arba, kaip Jūs sakote, metodų yra be galo daug. Visais jais galima naudotis, nepamirštant, kad vyksta mano transformacija, kad einu savo keliu – nors ir su daugybe kelionės draugų!

O kalbėti apie savo patirtis kol kas nesu linkęs. Geriau skaitykite kokį nors iš tiesų gilų mąstytoją. Norėčiau rekomenduoti Heideggerį, bet jis – objektyviai per sunkus. Todėl skaitykite ne mažiau gilesnį, bet kupiną šviesos Bergsoną. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje pagaliau pradėta kalbėti apie Simone Weil. Ir mums būtina įsigilinti į mąstymo etikos sąvoką, kuri buvo sugalvota Jono Pauliaus II ir ištarta jam viešint Vilniuje.

– Nuvainikuojate rožinėm spalvom Europą piešiantį technologizuotą mąstymą. Norėčiau paklausti, koks Jūsų paties santykis su informacinėmis technologijomis? Siūlote „technologijų humanizavimą“, kas tai yra?

– Technologizuotas mąstymas – tai žmogaus pabaiga. Technologinėmis priemonėmis galima pasiekti absoliučios žmogaus kontrolės, o jeigu žmogus leidžiasi technologizuojamas ir savo mąstyme – tai jis bus kontroliuojamas ir savo intymume. Dėl technologinio mąstymo mes prarasime ir asmeninį, ir socialinį gyvenimą – viskas taps biurokratiniu procesu, reglamentuojamu ir kontroliuojamu nuprotėjusių technokratų. Absoliuti vergovė!

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Telefonų ekranai užvaldę Londono gyventojus
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Telefonų ekranai užvaldę Londono gyventojus

Viltį galima dėti tik į ypatingą ir radikalų procesą, kuris taip pat ima reikštis pasaulyje: technologijos išprovokuoja naujus dvasinius pajėgumus ir mąstymo transformaciją, nes žmonės ima intuityviai jausti, kad tik per aktyvesnį dvasinį gyvenimą galima apsisaugoti nuo bet kokį žmogiškumą žudančios technologizacijos. Technologijų neįmanoma atsisakyti, tačiau galbūt dar įmanoma jas nuleisti į instrumento lygį ir subordinuoti etiniam tikslingumui. Tada jos taptų nuostabiu įrankiu, siekiant naujos gyvenimo kokybės. Turime kalbėti ir apie šias optimistines prognozes. „Ten, kur pavojus, ten bręsta ir tai, kas gelbsti“ (Hölderlin/Heidegger).

– Pastebėjau, jog dažnai remiatės Arvydo Šliogerio mintimis. Profesorius apverčia Dostojevskio pasakymą „jei Dievo nėra, viskas leista“ į „jei Dievas yra, viskas leista.“ Koks Jūsų paties santykis su religija? Kaip apibūdintumėte Filosofo Dievą ir religinį Dievą? Kuo jie skiriasi, o galbūt panašūs?

– Dievas nėra policininkas, kuriam užvertus kojas tampa „viskas leista“. Ir jis nėra nuprotėjęs diedas, kuris už magišką triuką viską leidžia ir viską atleidžia, belieka gudriai jį apmauti. Žinau, kad šie klaikūs Dievo vaizdiniai yra paplitę. Jie kyla iš elementaraus žmogaus psichikos dėsnio ir tragedijos – Dievo tapatinimo su taip vadinamuoju Super Ego (psichiškai interiorizuotų socialinių normų, grubiai tariant).

Vieni jo bijo ir save paralyžiuoja, kiti su juo derasi ir visaip apeidinėja. Pirmasis žingsnis, norint įeiti į autentišką religinę patirtį – suvokti (tik ne teoriškai, o visa savo sąmone), kad tavo gilusis Aš yra anapus Super Ego ir kad Dievas duoda gyvybinius impulsus tavo giliajam Aš, o ne Super Ego.

Man santykis su religija yra labai svarbus. Bet kuo toliau, tuo labiau aš suvokiu religijos paslapties kolosalumą. Filosofija, bent suprantama kaip teorinis pažinimas, yra niekis, palyginus su religija, jeigu, žinoma, pastarosios nesuprasime įprastomis ir šlykščiomis kategorijomis – kaip hipnozės dogmomis, moterų guodėjos ar debilų auklėtojos.

Man kartais atrodo, kad mūsų pasaulis – tai pragariškos zonos planeta, geriausiu atveju – skaistykla (bet kai ištariame žodį skaistykla, atsiranda ir viltis). Gyventi šiame pasaulyje yra kančia, bent jau iki to momento, kol esi savojo ego ir sociumo kalėjime.

Filosofijos Dievas tiesiog neegzistuoja – tai tik mūsų teoriniai siekiai konceptais įforminti tai, „už ką nieko didesnio pagalvoti negalime“, kaip sakė šventas Anzelmas. O religinis Dievas yra patiriamas, nors vien ištarti tokius žodžius – „Dievas patiriamas“ – tai drebėti nuo to, ką ištarei. Bet vis dėlto jis patiriamas, kažkur (pa)sąmonės gelmėse, tik mes nepripažįstame to, ką patiriame...

Pasakojama, kad senas Heideggeris ėmė vaikščioti į mišias. Žinodamas jo antikatalikiškas pažiūras, būčiau norėjęs jo paklausti: „Kodėl? Ką ten matai?“ Heideggeris nėjo tuščiai į mišias, ten kažkas vyksta...

– Mėgstu filosofų paklausti: ar jie pritaria Leibnizo tezei, kad mūsų pasaulis geriausias iš visų pasaulių?

– Nesu Leibnizo filosofijos specialistas, bet Jūs turbūt ir klausiate ne apie Leibnizą, o apie patį teiginį „mūsų pasaulis yra geriausias iš visų pasaulių“. Man kartais atrodo, kad mūsų pasaulis – tai pragariškos zonos planeta, geriausiu atveju – skaistykla (bet kai ištariame žodį skaistykla, atsiranda ir viltis). Gyventi šiame pasaulyje yra kančia, bent jau iki to momento, kol esi savojo ego ir sociumo kalėjime. Jeigu toks gyvenimas yra koks nors „gėris“, tai tas gėris yra pats tikriausias blogis.

Tačiau Jūsų užduoto klausimo problema glūdi kitur. Iš tiesų, mes labai mažai žinome apie mūsų pasaulį. Tomas Akvinietis sakė, kad kol čia gyvename, iš esmės negalime pažinti net musės. Gilių dimensijų turi šis pasaulis! Kai jas pažinsime, ir kai pažinsime kitus pasaulius, tada ir atsakysime į Jūsų klausimą.

–Iš kur pasaulyje atsiranda blogis? Ir ar tikite, kad gėris visada laimi prieš blogį?

– Blogis atsiranda iš žmogaus. Kaip? Dėl iškreipto santykio su tikrove. Mes labai mažai pažįstame gamtinę tikrovę, dalykų prigimtis, kitus žmones, save pačius. O elgiamės taip, lyg visa tai pažintume tobulai! Iš šio neadekvatumo, iš mūsų idėjų, konceptų, vaizdinių, žodžių atotrūkio nuo realybės ir gimsta blogis. Iš apakimo ir puikybės! Iš to, kad užsidarome netikruose vaizdiniuose, bet laikome juos tikrais. Nepatinka kaimynas? Todėl jį šmeižiame, skaudiname, o kokią dieną, žiūrėk, ir nudobiame.

Bet ar mes pažinome šio kaimyno širdies gelmes? Ir kaip būtume pasielgę, jei būtume pažinę? Nemėgstame lenkų, latvių, rusų, žydų ir kiniečių? Ką mes apie juos žinome, tų tautų žmones, jų psichinių ir dvasinių gyvenimų konkretybėse? Bet klijuojame etiketes, tomis etiketėmis patys įtikime ir einame su jais kariauti (o jie su mumis dėl tų pačių priežasčių). Ką mes padarėme su gamta? Tiesiog ilgai ir sadistiškai ją kankinome, nes mūsų mokslas su technika mums davė tokį gamtos vaizdinį, kad šis sadizmas buvo tapęs norma. Ir savęs pačių nekenčiame. Niekas iš mūsų savęs nepažįsta, todėl kiekvienas esame susikūrę iškreiptą vaizdą apie save, pagal kurį ir elgiamės, o tai visada baigiasi savęs kankinimu.

Kai pripažįstame, kad pasaulį, jo reiškinius, mane supančius žmones ir save patį pažįstame tik labai mažai, beveik nė kiek, tada atsiranda fundamentali pagarba jiems. Ši pagarba – tai tarsi vaistas nuo blogio. Be jos mes tik siautėjame kaip išprotėję. Beje, iš šios pagarbos kyla ir pajėgumas patirti ir pažinti pasaulį jo realybėje. Tai atrodo paradoksalu ir nelogiška, bet būtent toks yra gyvenimas! Prisiminkime Sokratą: „Žinau, kad nieko nežinau...“ O Sokratas buvo toli nužengęs tikrovės pažinime ir dargi tikras šventasis! Autentiškas tikrovės pažinimas, kad ir koks kuklus jis būtų, eina koja kojon su gėriu.

Ar gėris visada laimi prieš blogį? Ar čia man reikia kalbėti apie gyvenimą po mirties? Nežinau. Bet mano ir Heideggerio keliai išsiskyrė, nes šis teigia savotišką gėrio ir blogio lygiavertiškumą. Man priimtinesnė P. Ricoeur mintis: kad ir į kokią bedugnę kristume, gėris yra visada fundamentalesnis už blogį...

– Ar sutinkate su Aurelijaus Augustino mintimi, kad pasaulyje blogis yra vienodai būtinas kaip ir gėris, nes suteikia galimybę žmogui rinktis?

– Nesutinku. Ir Augustinas nebuvo toks paikas, kad kalbėtų panašias banalybes ir kvailystes. Reikia suprasti šio teiginio kontekstą ir pastoracinį tikslingumą, į kuriuos Augustinas turėjo atsižvelgti. Būdamas vyskupu, Augustinas privalėjo kreiptis taip pat ir į neišsilavinusius, stereotipiškai mąstančius žmones ir pasitenkinti supaprastintais konceptais. Kituose tekstuose Augustinas apie laisvę kalba kur kas giliau, pvz. kai teigia, jog mes esame laisvi ne tada, kai renkamės blogį, o tada, kai mylime.

Suvokti laisvę tik kaip galimybę rinktis – tai nieko apie laisvę nesuprasti. Toks suvokimas veda į klasikines, bet sterilias filosofines problemas, pvz. galo neturinčius abstrakčius svarstymus apie determinizmą. Tikroji laisvė yra kūrybos, vidinio polėkio, atverties laisvė. Kad ir kaip su tuo nesutiktų nuo gyvenimo atitrūkęs protas, patirtis aiški: laisvas būnu tada, kai atpažįstu tiesą, kai ji ima smelktis į mano sąmonę.

Būti laisvu – tai patirti tai, kas yra iš tiesų. Ir šis patyrimas turi etinę dimensiją: tikrovės tiesa visada reiškiasi kaip gėris, kaip meilės impulsas. Tada mes esame iš tikrųjų laisvi! Žmogus tampa laisvu tą akimirką, kai savyje užčiuopia laisvės šaltinį, tą milžinišką jėgą, kuri kūrybiškai veda visą pasaulį. O laisvė rinktis tarp agurkų ir burokėlių yra menkas reiškinys, nors ir turi savo svarbą.

„Kuo didesnis europietis esi, tuo didesnis esi lietuvis,“ – sakėte 2014 metais medijose. Ar dabar manote taip pat? Kodėl?

– Žinoma! Turime įsisąmoninti, kad europietiškumas ir nacionalinė tapatybė niekada ir iš principo negali tarpusavyje konkuruoti. Jeigu ima konkuruoti, vadinasi, turime netikrą europietiškumą. Tikras europietiškumas yra toks tapatybės elementas, kuris nacionalinėje tapatybėje sužadina naują perspektyvą ir naują potencialą, taigi kuris šią tapatybę praturtina.

Europietiškumas – tai mąstymo būdas, kuris reiškiasi domėjimusi viskuo, kas yra pasaulyje (domėjimusi kitu ir kitokiu), sugebėjimą atsirinkti, kas yra gera ir bloga, kas tinka ir kas ne, ir tai integruoti į manąją tapatybę tokiu būdu, kad tai jos ne tik nesunaikina, bet dar labiau subrandina. Man būtų įdomu pasižiūrėti į „gryną“ Lietuvą, iš savo tapatybės išmetusią viską, ką ji priėmė iš kitų ir iš kitokių. Nebūtų nei Vilniaus senamiesčio, nei Čiurlionio, nei Maironio! Net krepšinio žaisti negalėtume!

Tai vadinama atvira tapatybe. Visos civilizacijos turi turėti bent truputį atvirumo, tam kad išliktų, kad kvėpuotų. Bet Europoje šis atvirumas, kaip parodė R. Brague ir kiti, buvo labai intensyvus, tiesiog mentaliteto esmė. Tuo Europa skiriasi nuo kitų civilizacijų. Tiesa, Europoje mūsų laikais išsivystė dar viena tapatybės rūšis, kurią aš pavadinau „kiaurumu“. Tai – nesirūpinimas sava tapatybe, jos neigimas arba net niekinimas. Negalime painioti atvirumo ir kiaurumo, nes tada manysime, kad vienintelė išeitis rūpintis sava tapatybe – tai užsidaryti. Tai būtų mirtis. Nuo kiaurumo galima išsigelbėti tik tampant atviru. Tampant europiečiu.

Turime įsisąmoninti, kad europietiškumas ir nacionalinė tapatybė niekada ir iš principo negali tarpusavyje konkuruoti. Jeigu ima konkuruoti, vadinasi, turime netikrą europietiškumą.

– Ar dar yra kažkas, ko nepaklausiau, ir Jūs norėtumėte būtinai tai pasakyti garsiai?

– Raginčiau visus gyventi intensyvesnį dvasinį gyvenimą, kitaip pražūsime – jeigu ne nuo Putino ir Trumpo bombų ir ne nuo robotų, tai nuo savo vidinio pragaro ir minčių bardako!

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Pasaulis kišenėje

Romų muziejuje: kaip mitai virto tikrove ir kodėl naciai juos žudė ne lageriuose

Sportas

Dar viena staigmena: po ginčytino įvarčio Šveicarija atėmė taškų iš Brazilijos

Pasaulis kišenėje

Ambasadorius D.Čekuolis: Lietuva prancūzams gali pasiūlyti tai, ko negali Marokas

Interviu Aktualu

Senojo lietuvių tikėjimo krivė apie Ramūną Karbauskį: įkūręs parką – romuviu netampi

Vardai

Jaunavedžiai princas Harry ir Meghan Markle – vėl vestuvėse: sveikino princesės Dianos dukterėčią

15min iš Maskvos Sportas

Meksikos nokdauną sugėręs vokiečių treneris J.Lowas: „Dabar mus turi išgelbėti patirtis“

Vardai

„KK2“ žurnalistė Liza Kogan pagimdė berniuką: „Sūnaus vardas būtinai turėjo būti iš L raidės“

Aktualu

Albertas Einsteinas savo žmonai buvo ne dovanėlė: ko jis reikalavo?

Vaizdai iš oro: sausros išdegintos Vilniaus ir Trakų apylinkės

Gyvenimas

Dėl nukarusio pilvo ir barnių su sutuoktiniu kaltas antinksčių nuovargis

Aktualu

G.Paluckas sako, kad valdantieji siekia jį eliminuoti iš rinkimų ir nukirpti finansavimą

Aktualu

Vandens krizė Indijoje: po dvejų metų šimtas milijonų žmonių nebeturės, ką gerti

24sek

Nuosprendis „Lietuvos rytui“: lemtingas kėlinys ir nemalonios „Žalgirio“ staigmenos

Gyvenimas

Tikras seksas: terapeutai iš naujo apibrėžė, kas svarbu intymiame gyvenime

Maistas

„Prezidento 50“ – restoranas, kuriame tauragiškiams įprasti patiekalai kuriami „su cinkeliu“

Gyvenimas

Sporto specialistas apie jaunimo pasirengimą ginti tėvynę: iš dešimties vos trys paneštų ekipuotę

Vardai

Ryčio Žvagulio žmona tapsianti Laura Navikaitė mergvakarį atšventė draugių būryje

Aktualu

Savanoriai turės galimybę pamatyti popiežių iš arčiau

Aktualu

Mokyklų vadovai sunerimę: ar nuotraukos garbės lentoje – duomenų apsaugos reglamento pažeidimas?

Aktualu

Visagine studijuoti likęs Ernestas Višnevskij: ir provincijoje yra ką veikti

Naujienos

Pasaulis kišenėje

Romų muziejuje: kaip mitai virto tikrove ir kodėl naciai juos žudė ne lageriuose

Sportas

Dar viena staigmena: po ginčytino įvarčio Šveicarija atėmė taškų iš Brazilijos

Pasaulis kišenėje

Ambasadorius D.Čekuolis: Lietuva prancūzams gali pasiūlyti tai, ko negali Marokas

Interviu Aktualu

Senojo lietuvių tikėjimo krivė apie Ramūną Karbauskį: įkūręs parką – romuviu netampi

Vardai

Jaunavedžiai princas Harry ir Meghan Markle – vėl vestuvėse: sveikino princesės Dianos dukterėčią

15min iš Maskvos Sportas

Meksikos nokdauną sugėręs vokiečių treneris J.Lowas: „Dabar mus turi išgelbėti patirtis“

Vardai

„KK2“ žurnalistė Liza Kogan pagimdė berniuką: „Sūnaus vardas būtinai turėjo būti iš L raidės“

Aktualu

Albertas Einsteinas savo žmonai buvo ne dovanėlė: ko jis reikalavo?

Vaizdai iš oro: sausros išdegintos Vilniaus ir Trakų apylinkės

Gyvenimas

Dėl nukarusio pilvo ir barnių su sutuoktiniu kaltas antinksčių nuovargis

Aktualu

G.Paluckas sako, kad valdantieji siekia jį eliminuoti iš rinkimų ir nukirpti finansavimą

Aktualu

Vandens krizė Indijoje: po dvejų metų šimtas milijonų žmonių nebeturės, ką gerti

24sek

Nuosprendis „Lietuvos rytui“: lemtingas kėlinys ir nemalonios „Žalgirio“ staigmenos

Gyvenimas

Tikras seksas: terapeutai iš naujo apibrėžė, kas svarbu intymiame gyvenime

Maistas

„Prezidento 50“ – restoranas, kuriame tauragiškiams įprasti patiekalai kuriami „su cinkeliu“

Gyvenimas

Sporto specialistas apie jaunimo pasirengimą ginti tėvynę: iš dešimties vos trys paneštų ekipuotę

Vardai

Ryčio Žvagulio žmona tapsianti Laura Navikaitė mergvakarį atšventė draugių būryje

Aktualu

Savanoriai turės galimybę pamatyti popiežių iš arčiau

Aktualu

Mokyklų vadovai sunerimę: ar nuotraukos garbės lentoje – duomenų apsaugos reglamento pažeidimas?

Aktualu

Visagine studijuoti likęs Ernestas Višnevskij: ir provincijoje yra ką veikti

Vardai

Idėjos savaitgaliui

Dienos šviesa

Video

Maistas

30 geriausių restoranų

Remontas be nervų

Sveikata

Grožis vasarą

Pinigai mano ateičiai

Parašykite atsiliepimą apie 15min