Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 10 05, 10:09

Geografijos talentus ugdantis mokytojas: „Ne mes turime keisti vaikus, patys turime keistis“

Kretingos Pranciškonų gimnazijos geografijos mokytojo Viliaus Adomaičio pavardė skamba greta tarptautinių geomokslų olimpiadų laureatų. Tris dešimtmečius pedagogu dirbantis V.Adomaitis išleido ne vieną šimtukininką ir yra įsitikinęs, kad auganti mokinių karta yra kitokia ir ne jie, o suaugusieji turi gebėti prisitaikyti. Prestižine mokytojo profesija, įsitikinęs jis, taps tada, kai pedagogai įgaus daugiau laisvės pasirinkti sau tinkamą metodą, o dabartinės priemonės veikiau trumpalaikės.
Kretingos Pranciškonų gimnazijos mokytojas Vilius Adomaitis
Kretingos Pranciškonų gimnazijos mokytojas Vilius Adomaitis / Aurelijos Jašinskienės/15min.lt nuotr.

Suprasti akimirksniu

  • Mokytojas Vilius Adomaitis baigė Kidulių mokyklą Šakių rajone.
  • Beveik tris dešimtmečius jis dirba Vydmantų gimnazijoje ir dešimt metų Kretingos Pranciškonų gimnazijoje.
  • Pastaraisiais metais V.Adomaičio paruošti moksleiviai skina laurus šalies ir tarptautinėse geomokslų olimpiadose. 2021 m. rugpjūčio 10-16 d. XVII tarptautinėje geografijos olimpiadoje mokytojo mokinys Edgaras Zaboras laimėjo aukso medalį.
  • 2022 m. balandžio 28-30d. Lietuvos mokinių geografijos olimpiadoje Tomas Valiūnas iškovojo bronzos medalį. Rugpjūčio 31 Tarptautinėje Žemės mokslų olimpiadoje (IESO)Pranciškonų gimnazijos abiturientas Jokūbas Baltūsis iškovojo bronzos medalį.
  • Pranciškonų gimnazijos direktorius br. Alvydas Virbalis apie mokinių pasiekimus: „Tie mokinių pasiekimai yra pirmiausiai mokytojo nuopelnas. Dėmesys skiriamas ne tik geografijai, bet ir visiems geomokslams. Gražu žiūrėti, kaip vaikai renkasi šią discipliną, juos motyvuoja ir kelionės“.

Kai su V.Adomaičiu tarėmės dėl interviu – mokytojas su kolegomis ir būriu mokinių buvo kalnuose Slovakijoje. Tokios išvykos į kalnus – kasmetinės ir paprastai į jas išvyksta patys gabiausi ir motyvuoti vaikai. Su mokytoju kalbėjomės Tarptautinės mokytojo dienos išvakarėse.

– Kaip jūs tapote mokytoju?

– Aš pats turėjau puikius mokytojus Kidulių vidurinėje mokykloje, Šakių rajone, ant Nemuno kranto.

Buvo puiki provincijos mokykla su labai šauniais mokytojais. Iš mūsų klasės net penki mokiniai vėliau tapo mokytojais. Tuo metu pedagogo profesija tikrai nebuvo nuvertinta ir gana paklausi, ją rinkdavosi gabiausi mokiniai.

– Kodėl pasirinkote geografiją?

– Daug skaitydavau, o tuo metu daug šaltinių apie keliones, šalis nebuvo. Vos keli sovietinių laikų filmai. O mane traukė tai, ko nesu matęs. Todėl geografija ir tapo mano pasirinkimu. Dar suviliojo tai, kad tuo metu pedagoginiame institute buvo geografijos ir kūno kultūros specialybė. Buvo galima įgyti dvi kvalifikacijas. Tai man buvo artima, nes ir pats sportavau. Nuo kūno kultūros toli nenutolau: sportuoju ir fizinio parengimo reikia ir toms pačioms išvykoms į kalnus. Tai tampa tarsi gyvenimo būdu. Manau, kad ta specialybė buvo labai tinkamai sudėta į vieną vietą ir parinkta.

Asmeninio archyvo nuotr./Viliaus Adomaičio mokiniai neseniai leidosi į žygį po Slovakijos kalnus.
Asmeninio archyvo nuotr./Viliaus Adomaičio mokiniai neseniai leidosi į žygį po Slovakijos kalnus.

Mano pedagoginio darbo pradžia buvo Vilniuje. Pradėjau dirbti besimokydamas ketvirtame kurse tuometinėje 27 vidurinėje mokykloje. Turėjau puikią kolegę Vilherminą Tuskenienę, kuri tiesiog įvedė į darbo pobūdį, parodė, kaip mokytojas turi dirbti. Tiesiog pasisekė, kad aš, jaunas mokytojas, atėjau dirbti pas geriausią geografijos mokytoją Lietuvoje.

Prieš gerus metus teko kalbinti abiturientą Edgarą Zaborą, kuris iš brandos egzaminų surinko šešis šimtukus. Tarp jų ir iš geografijos. Tada ir išgirdau jūsų pavardę, nes pokalbio metu gabusis mokinys kelis kartus jus paminėjo. Koks tas raktas sudominti vaikus geografija?

– Geografija yra ta vieta, kur galima atsinešti kitų mokslų žinias ir jas realiai pritaikyti. Ar tai būtų matematika, ar fizika, ar chemija, ar užsienio kalba, ar istorija. Vienas svarbiausių dalykų, ką noriu išmokyti vaikus, – tai kritinis mąstymas. Įvairūs politiniai, ekonominiai įvykiai: kodėl jie vyksta, kokia priežastis? Tai pavyksta padaryti su tais moksleiviais, kurie turi gilesnes žinias iš kitų dalykų. Tada visai kitaip veikia jų smegenys. Ir kartais nustembi, kai vyresnieji tampa įžvalgesni ir šaltinius visai kitokius naudoja. Jiems labiau viskas aišku tampa. Ir pranoksta mokytoją. Pavyzdžiui, cituoja CNN, o aš nesu toks stiprus, kad laisvai suprasčiau anglų kalbą.

Na, ir kelionės, kai išvyksti ir prisilieti prie kalnų – viskas kitaip.

Tiesa, gauti aukštus rezultatus iš geografijos valstybinio egzamino yra gana sudėtinga. Ir tai man nelabai patinka, nes egzamino metu bandoma tarsi pagauti vaiką, išsiaiškinti, ko jis nežino, nei tai, ką žino. Egzamino struktūra būtent taip sudėliota, kad vaikui kuo sunkiau būtų gauti gerą įvertinimą.

– Jūsų gimnazijoje nemažai tokių šimtukininkų. Gal jūs atsakote į klausimą, kas tai lemia. Pati ne kartą bandžiau išsiaiškinti interviu metu pirmiausiai klausdama apie tėvus. O mokiniai lyg susitarę nurodo, kad tėvai – paprasti žmonės. Taigi, kas lemia rezultatus?

– Manau, kad visuma. Tai, kad sako apie tėvus, kad jie paprasti žmonės, tai nereiškia, kad nesirūpino jų išsilavinimu. Galbūt patys tėvai galimybių neturėjo siekti mokslo. Tikrai tėvų vaidmuo nėra paskutinis. Aišku, svarbu talentas ir pati mokykla. Svarbu, ar mokykla yra ta terpė, kur vaikai nori mokytis ir tu esi tarp tokių. Nes jei tu ne tarp tokių, gali tavo gebėjimai ir tėvų pastangos nueiti šuniui ant uodegos.

Jei kalbame apie aukščiausius pasiekimus, kad ir Lietuvoje – laimėti dalykinę olimpiadą yra labai daug, nes konkurencija didelė. Tokie vaikai tarsi turi sportinį interesą: dalyvauti ir laimėti.

Aurelijos Jašinskienės/15min.lt nuotr./Kretingos Pranciškonų gimnazijos mokytojas Vilius Adomaitis
Aurelijos Jašinskienės/15min.lt nuotr./Kretingos Pranciškonų gimnazijos mokytojas Vilius Adomaitis

– Ar paprastai konkursų dalyviai gerai išlaiko ir egzaminus?

– Dažniausiai taip, nes dalyvaudami konkursuose jie būna geriau pasirengę psichologiškai. Būna sprendę įvairiausių uždavinių, kuriems reikia žymiai didesnio pasirengimo nei brandos egzaminams.

– Dažnai atrodo, kad naujoji karta auga taip, tarsi pasaulis po kojomis. Kelionėms atvertos sienos, jau pradinėse klasėse ne vienas būna matęs ir kalnus, ir Eifelio bokštą. Ar vaikų geografijos žinios platesnės?

– Nemanau. Jos galėtų būti platesnės, jei keliaudamas vaikas viską matytų pro platesnius geografijos akinius. Kai kelia klausimus: kodėl čia kalnai, kokie kalnai. Šiandien kaip tik su devintokais kalbėjome, kas keičia šiuolaikinį šalies reljefą, kokie procesai lemia. Tai karstiniai procesai. Aiškinomės, kas buvę Biržų krašte. Du vaikai iš klasės. Natūralu – Biržai toloka. Tada klausiau, kas buvo Kuršių nerijoje, gi tai visai čia pat. Tik trys ar keturi kėlė rankas. Tad ir pasakiau: „Tiems, kurie ten dar nebuvę, aš labai pavydžiu“. Jie klausia: „Kaip pavydite? Kodėl?“ Atsakiau: „Nes jūs jau kone suaugusio žmogaus akimis pamatysite tai, kas pas mus Lietuvoje gražiausia“.

Mokyklos direktorius: „Tokie vaikų pasiekimai pirmiausiai yra mokytojo nuopelnas“

Tėvai mėgsta nuo mažumės visur vežiotis vaikus, jie mato kalną, bet tik tiek. Aplankę Kuršių neriją mato vandenį, smėlį. Viskas. Paskui sako: ai, buvau ten ir ten. Bet ar iš to yra didesnė nauda? Tikriausiai, ne. Štai vyresnėse klasėse jie jau analizuoja procesus ir tokios kelionės duoda daugiau naudos. Mokykloje ne vien rezultato siekti reikia.

Aurelijos Jašinskienės/15min.lt nuotr./Kretingos Pranciškonų gimnazija
Aurelijos Jašinskienės/15min.lt nuotr./Kretingos Pranciškonų gimnazija

– O ko dar?

– Buvo mada sakyti, kad vaikas mokykloje turi jaustis gerai, patogiai. Dabar sako, kad vaikas labai daug turi mokytis. Kala prie kryžiaus reitingų siekis, rezultatų siekis. Stumiam vaikus ir šeimas į kampą vardan rezultato.

Ta nauja karta nėra tokia, kokią piešia, kad jie nemokšos. Jie tikrai turi daug žinių. Moka jas pritaikyti. Bet jie kitokie, jiems sunku siekti tikslo. Štai ir kelionė kalnuose. Į kalną kopėme pagal vieną maršrutą. Užlipom per 2,5 val., bet kai užkopėme, aptarėme, kad nusileisime per valandą paprastu takeliu.

Jie sako, kad tai nereikalingas laiko gaišimas. Ta karta yra visai kitokia. Greita, staigi, jiems reikia rezultato gretai. Mes jų neperdarysim, mes turime greičiau prie jų taikytis. Mes tikrai jų nepakeisime.

– Kartu esate ir Kretingos savivaldybės tarybos narys. Kaip atsidūrėte politikoje?

– Galima sakyti, kad mokykloje prisikalbėjome diskutuodami su vaikais apie politines santvarkas, valdymo modelius, kaip jie veikia pasaulyje, Lietuvoje. Vis sakau vaikams, kad niekada nekeikime valdžios, nes mes ją patys išsirinkome, ir dar pasakiau, kad bet kurioje valstybėje išgirstume kalbant tą patį apie vietos valdžią, ką ir mes sakome. Ar tai būtų vokietis, ar austras – tą patį pasakytų. Visada skatinu eiti balsuoti. Su kolega istorijos mokytoju sutarėm įsteigti komitetą ir rodyti, kokia tikroji savivalda turi būti. Taip, tai atima laiko resursų, bet ką pradėjome, reikia pabaigti.

Asmeninio archyvo nuotr./Vaikus geografijos mokslu sudominti pavyksta kelionėmis
Asmeninio archyvo nuotr./Vaikus geografijos mokslu sudominti pavyksta kelionėmis

– Nenusivylėte?

– Buvo ir nusivylimų, ir atradimų. Kai sakai, kad taip negalima, ir išgirsti pasakymą: bet juk čia politika. Politika nereiškia, kad galima viską daryti vardan valdžios. Tikslas turi būti vienas – žmonių gerovė.

– Prieš kelerius metus tuometinė Vyriausybė paskelbė tikslą – pasiekti, kad pedagogo profesija taptų prestižine. Kaip manote, kaip atsitiko, kad prireikė tokio siekio?

– Esu įsitikinęs, kad mokytojo darbas yra gerbiamas. Nemanau, kad jis nėra prestižinis. Visuomenėje pagarba mokytojui yra. Tačiau mus įsuko reformos – nuo tautinės mokyklos iki prestižinės. Nebaigiame vienos reformos ir vėl pradedame. Nėra galutinio tikslo, nes vienos reformos nebaigę imamės kitos. Tikslas turi būti vienas: ugdyti jauną žmogų. O kaip ugdyti? Duoti daugiau laisvės mokytojui! Aš noriu pasirinkti, kokį metodą naudosiu. Ar užrašysiu lentoje pamokos tikslą, ar ne.

Visas reformas norima padaryti su minimaliu kiekiu pinigų. Kad ir tai, kaip padaryti mokytojo profesiją prestižine? Paprastai. Padarykite mokytojų algas dvigubas. Visiems mokytojams. Nekalbame apie tai, kad studentams privilioti duoda stipendijas, jauniems duoda papildomų lėšų prie algos, o kas po to? Turi būti brangiai apmokamas darbas ir tada į tą darbą eis geriausi specialistai, nes jie matys, kad galima eiti ir užsidirbti.

Aurelijos Jašinskienės/15min.lt nuotr./Kretingos Pranciškonų gimnazija
Aurelijos Jašinskienės/15min.lt nuotr./Kretingos Pranciškonų gimnazija

– Kaip pats planuojate savo atostogas? Bandysiu spėti, kad Turkija su paplūdimiais nėra pasirinkimas?

– Esu buvęs Turkijoje, Stambule, kai reikėjo persėsti oro uoste. Žmona klausia, ar ne laikas jau ir mums į Turkiją. Anksčiau mėgau keliones dviračiu. Kiekvieną vasarą dešimt dienų skirdavome tokiai kelionei. Buvo laikas, kai su kolegomis eidavome su vaikais į žygius kelioms dienoms. Būdavo taip, kad net 60 vaikų išeidavo. Bet keičiasi vaikai, tėvai, atsiranda daugiau reikalavimų ir tai labai apsunkina. Prieš dvidešimt metų buvo paprasčiau.

Neseniai teko lankytis Islandijoje – sužavėjo. Su vienuoliais prieš penkerius ar šešerius metus vykome į mokyklos įkūrėjo Augustino Dirvelio tremties vietą, į Rusijos šiaurę, į Vorkutos regioną. Ta kelionė paliko įspūdį: atšiauri gamta, tikra Rusija. Manau, ir patiems rusams iš Maskvos ten reikėtų nuvykti.

Su atostogomis yra taip: yra mano atostogos, kurias planuojame su kolegomis ir su mokiniais. Na, ir yra su žmona. Ji yra graikų salų entuziastė ir turime tokią kryptį, kurią esame išmaišę.

Visada mielai keliauju vaikystės keliais Panemune.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min