Batalionas, kuris per ateinančius kelerius metus virs Kazimiero Semenavičiaus oro gynybos pulku, pasitiko mane užverstas sniegu.
Dar visai neseniai tokiu oru daug jautrios ir brangios technikos būtų užpilta sniegu, nes teritorija dėl istorinio paveldo statuso – prieškariu čia buvo Lietuvos kariuomenės šarvuočių rinktinė – negalėjo būti padoriai renovuojama.
Dabar komplekse į akis krenta naujas technikos parko pastatas – kol kas jis įrenginėjamas iš vidaus.
Sniego danga žalos nedaro nei transportiniams „Unimog“ sunkvežimiams, nei dalinio teritorijoje stovinčiai vienišai „Bofors L70“ patrankai.
Aš ne iš tų, kurie tikrina kareivinių lovų kietumą, atidarinėja spinteles ir mąsliai žvalgosi po sanitarines-higienines patalpas, bet visgi vieną elementą norėčiau išskirti. Tai – maistas.
Nors šiandien neberasime žmonių, kurie bandytų lyginti sovietinės armijos ir dabartinės Lietuvos kariuomenės maitinimą, tačiau tai, ką valgykloje pamatė mano akys – iškalbinga.
