Samanotu eglių ir pušų apsuptu taku pasiekti Girinio parką nesudėtinga. Šalia sodybos ganosi čia gimęs ir užaugęs arklys Šyvis, laksto banda avių, o visų pirmiausia draugiškai pasitinka kalytė, kuri veda svečius parodyti neseniai gimusios atžalos.
Vytautas čia gyvena vienas, tačiau apsuptas gamtos. Dzūku save laikantis vyras užaugo keturių vaikų šeimoje, Vėžionių kaime, įsikūrusiame už Jiezno. Šiandien klausantis Vytauto pasakojimų negali nepastebėti iš vidaus trykštančios laisvės ir teatrališkumo.
Vaidyba kaip pašaukimas
Vytautas savo darbe sugeba derinti profesinę, visuomeninę, edukacinę bei kūrybinę veiklą. „Gyvenimas pats verčia ir leidžia mokytis. Reikia mokėti stebėti. Zoologijos muziejuje 9 metus dirbau, po to išėjau į akademiją, dirbau miškininkystės katedroje. Važiuodamas sutikau kaimyną, kuris dirbo lėlių teatre ir aš nuėjau. Dar prieš kitus darbus vaidinau saviveiklininkų teatre“, – kelią į teatrą prisiminė Vytautas.
Teatre vyrui sekėsi, darbo turėdavo kone visuose spektakliuose. „Dirbau gerai, tik gamta visada traukė. Teatre vaidinau 5 metus. Bėgau du kartus dėl per didelio krūvio. Pirmą kartą išėjau paukščių žieduoti, gyvenau vienas prie Kuršių marių, po kurio laiko vėl sugrįžau į teatrą“, – pasakojo Vytautas.
Teatras primena ne tik sunkumus, būta smagių ar kurioziškų akimirkų. „Kartą vykdamas į kalėdinį pasirodymą pasiėmiau mažo ūgio kolegos kailinius, jis manuosius. Aš išsisukau, kiek sunkiau buvo kolegai su per dideliais kailiniais“, – su šypsena prisimena dabar jau Girinio vardu atpažįstamas parko šeimininkas.
Pasakodamas apie gražias akimirkas, vyras sako, kad vaidyba yra tarsi pašaukimas, kurio tu negali pasirinkti, taip tiesiog yra.
Svarbios tradicijos
Iš Dzūkijos regiono kilęs vyras prisipažįsta, kad daug perėmė iš mamos ir močiutės, todėl gerai žino tarmę. „Daugelis dainuoja ne savo regiono dainas, viskas dėl paukščiuko. Ne taip turėtų būti. Prisimenu mamos ir močiutės tarimą, aš negalėčiau pakartoti, pavyzdžiui, žemaitiškai, nes esu dzūkas.“
Prakalbus apie dainas, lauke šalia lauže verdančios aviečių lapų ir kitų čia pat surinktų žolelių arbatos, prasidėjo teatralizuotas pasirodymas ir nuskambėjo dar Vytauto vaikystėje girdėta daina:
„Linelius roviau, rankas mazgojau,
Paskandinau žiedelį į maružės dugnelį,
Vai ir atjoja jaunas bernelis, per lygų laukelį,
– Berneli mano, jaunasai mano, paskandinau žiedelį į maružės dugnelį,
– Mergele mano, jaunoji mano, še, palaikyk žirgelį, aš ištrauksiu žiedelį...“
Menas yra gamtoje
Girinio vardu vadinamas vyras savo sodybos sklype radęs mėlynojo molio pasidomėjo apie jo gydomąsias ir gražinamąsias galias. Taip pat aptiko ir archeologinių radinių: keramikinių šukių, metalinio kirvio fragmentą... Dabar šie radiniai puikiai tinka edukacijoms.
Sodybos teritorijoje auga kadagiai, kiti spygliuočiai ir lapuočiai. Visą parką pats puoselėjantis Vytautas daug dėmesio skiria medžių sodinimui ir primena, kad liepa ir ąžuolas svarbūs bei ilgiausiai šlamantys ir tautosakoje visur akcentuojami medžiai.
Meilė gamtai bei troškimas toliau imtis vaidybos paskatino aktyviai įsitraukti į „Girinio parko“ veiklą. Čia jau dvidešimt metų vyksta edukacinės programos ekologinėmis ir etnokultūrinėmis temomis, veikia miško lėlių teatras, pastatytas pasakų namelis, kuriame gyvena lietuvių liaudies pasakų veikėjai, organizuojamos Kalėdų, Rasų, pavasario bei rudens lygiadienių šventės ir kiti renginiai.
Tarp šimtamečių ąžuolų – Giraičių Romuvos aukuras, prie kurio šventos ugnies ištikimybę vienas kitam pasižada jaunavedžiai, – apie kiekvieną apgalvotai ir entuziastingai įrengtą erdvę pasakoja parko įkūrėjas.
„Tarp šimtamečių ąžuolų – Giraičių Romuvos aukuras, prie kurio šventos ugnies ištikimybę vienas kitam pasižada jaunavedžiai“, – apie kiekvieną apgalvotai ir entuziastingai įrengtą erdvę pasakoja parko įkūrėjas.
Didžiausio dėmesio sulaukia sodybos puošmena arklys Šyvis, kuris tokį vardą gavo dėl 1982 m. Vytauto sulaukto pripažinimo. Tą kartą Pabaltijo ir Baltarusijos teatro festivalyje Taline vyras už Šyvio vaidmenį spektaklyje „Šyvio dalia“ buvo apdovanotas aukso medaliu.
Su dabar sodyboje gyvenančiu Šyviu Girinis siūlo pasivaikščioti miško takeliais iki Kauno marių. Einant visada yra ką papasakoti, laukinių gyvūnų pėdsakus stebėti, atrasti lapės olą, grožėtis šimtamečiais medžiais.
„Menas yra gamtoje, kas jį pastebi, tas jį turi“, – sako „Girinio parko“ šeimininkas Vytautas Žiūkas.
