Mykolo Romerio universitetas (toliau – MRU) tęsia tinklalaidės „Kas bus rytoj“ ciklą, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas visuomenei ir jos saugumui aktualioms temoms. Vedėjas Gintaras Gimžauskas šįkart domisi hibridinėmis grėsmėmis Europos Sąjungoje (toliau – ES) ir Lietuvoje, jų intensyvumu bei galimais atsakomaisiais veiksmais.
Pokalbio ekspertai – prof. dr. Aurelija Pūraitė, MRU prodekanė mokslų ir projektinei veiklai bei Tvaraus saugumo tyrimų centro vadovė, Ilze Berzine, Žmogaus teisių ekspertė, Rygos Stradinio universiteto profesorė ir ES Kaimynystės stebėsenos asociacijos patariamosios tarybos narė, bei Eriki Kurt, Vidaus saugumo instituto vadovas Estijos saugumo mokslo akademijoje.
Jie sutartinai pabrėžia, kad norint įveikti augančias hibridinių išpuolių grėsmes, reikia visapusiško, greito ir koordinuoto atsako. Pasak jų, vien tik karinių priemonių neužtenka, mat informaciniai ir kultūriniai išpuoliai gali tapti ne mažiau pavojingi už fizinius.
Būtent apie tai plačiau kalba prof. dr. A.Pūraitė. Ji atkreipia dėmesį, kad Europa ilgą laiką mėgavosi socialiniu gerbūviu, tad dabartiniai iššūkiai, kai reikia tiek karinių, tiek informacinių gynybos priemonių, reikalauja naujo požiūrio.
„Net menkiausios dezinformacijos apraiškos gali sukurti pavojingą grandininę reakciją, jei ji patenka į imlias visuomenės grupes. Turime tai suvokti ir veikti bendru frontu, pradedant švietimu, medijų raštingumu ir gebėjimu atskirti faktus nuo melagingo naratyvo“, – sako ji.
Agresijos metodai tampa vis atviresni
Agresyvių veiksmų metodai stipriai kinta. E.Kurt pabrėžia, kad iš pradžių tai buvo labiau rafinuota, ne taip akivaizdžiai matoma. Jis primena, jog anksčiau Rusija stengdavosi subtiliau dangstyti savo veiksmus, o dabar kai kurie išpuoliai vykdomi visai atvirai. Vienas pavyzdžių – kai rusų žvalgybos agentai nusitaikė į asmeninį Estijos Vidaus reikalų ministro automobilį.
Norint įveikti augančias hibridinių išpuolių grėsmes, reikia visapusiško, greito ir koordinuoto atsako.
„Kažkas panašaus jau vyko dešimtojo dešimtmečio pradžioje – jau tada Rusija darė tai, ką dabar vadiname kibernetinėmis atakomis. Nors tuo metu to taip nevadinome. Taip pat pažiūrėkime, kas vyko per pastaruosius metus – fiziniai išpuoliai prieš žmones, prieš žurnalistus. Kurį laiką kartojosi bombų grasinimai mokyklose, jie sukėlė didelį nerimą visuomenėje.
Priežastis labai paprasta – patikrinti mūsų saugumo struktūrų atsakomąsias priemones ir pažiūrėti, kaip reaguos visuomenė – ar žmonės panikuos, ar ne. Galiu prognozuoti, kad jeigu Rusijai mūšio lauke Ukrainoje nesiseks, jie tikrai kels hibridinių atakų lygį. Ir pastaraisiais metais mes tai matėme visoje Europoje, ne tik Baltijos šalyse“, – sako E.Kurt.
Prof. dr. A.Pūraitė priduria, kad agresija gali pasireikšti ne vien fizinėmis priemonėmis. Informaciniai išpuoliai, nukreipti į konkrečias valstybės ar visuomenės silpnąsias vietas, tampa vis atviresni. Mokslininkės teigimu, dabartiniu metu būtent naratyvai tampa efektyviu kovos ginklu – jei pasitikėjimas viešosiomis institucijomis ar žiniasklaida susilpnėja, priešui nereikia net realių karinių priemonių.
I.Berzine atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą – siekiant paveikti viešąją nuomonę, Latvijoje daugėja bandymų daryti įtaką šaliai per užsienyje gyvenančius tautiečius (diasporą) ir tarptautines organizacijas. Ji mano, kad tokia „minkštoji galia“ (angl. soft power) leidžia pastebėti, jog propaganda nebėra užmaskuota, o neretai pateikiama tiesmukai, ypač tada, kai pasitelkiamos kalbinės ir kultūrinės takoskyros.
Silpniausia grandis – žmogus
Kibernetiniam saugumui E.Kurt skyrė išskirtinį dėmesį, paminėdamas, kad būtent žmonės – silpniausia grandis. Jis pažymėjo, jog 2007-aisiais patirti masiniai kibernetiniai išpuoliai Estijoje tapo tarsi starto linija, paskatinusia valstybę investuoti į kibernetinę gynybą.
Jeigu Rusijai mūšio lauke Ukrainoje nesiseks, jie tikrai kels hibridinių atakų lygį.
„Mes visada privalome būti budrūs. 2007-uosius mes ištvėrėme, daug iš to išmokome. Bet iš šiandienos perspektyvos tai atrodytų tarsi akmens amžius. Todėl visada privalome būti pasirengę naujo tipo atakoms, ir silpniausia grandinės dalis visada yra žmogus. Juk naujausios technologijos vykdo, kas joms liepiama, bet personalą reikia nuolat mokyti. Ir dar svarbu atsiminti, kad ne visos atakos rengiamos vien tam, kad sutrikdytų paslaugas ar valstybingumą. Dabar dažniausiai tokios atakos turi kitų tikslų – bandymų perimti sistemas ar pavogti duomenis“, – pastebi E.Kurt.
Pasak prof. dr. A.Pūraitės, žmogus – pagrindinis hibridinės agresijos taikinys, nes informaciniai burbulai socialiniuose tinkluose leidžia labai greitai „pagauti“ pažeidžiamiausias visuomenės grupes. Ji priduria, kad Lietuvoje iki 15 proc. asmenų yra ypač imlūs propagandai, o Latvijoje ir Estijoje, kur dalis gyventojų priklauso rusakalbei bendruomenei, situacija dar sudėtingesnė.
Nepakanka vien investuoti į gynybą
Norint išsaugoti taikų įvairių bendruomenių sugyvenimą, neužtenka vien rūpintis kultūra ir kalba. I.Berzine pabrėžia, kad Latvijos nacionalinės saugumo strategijos jau dabar numato daug praktinių priemonių, skirtų veiksmingai pasipriešinti hibridinėms ir kibernetinėms atakoms. Ji atkreipia dėmesį į ministerijos ataskaitoje apibrėžtus keturis veiksmus: pasirengimą, atsparumą, atsilaikymą ir atkūrimą.
„Mes ruošiamės, stipriname visuomenę, padidinome lėšų, investuojamų į kariuomenę, procentą. Dabar skiriame 3,45 proc. savo BVP gynybai ir esame pirmi, jei neklystu, Europos Sąjungoje. Judame link 4 proc., ir tai yra mūsų vyriausybės pozicija. Taip pat stengiamės stiprinti vidaus saugumą ir savo bendruomenę“, – vardija I.Berzine.
Estijos atstovas pritaria, kad investicijos į gynybą Baltijos šalyse yra svarbios, tačiau vien to nepakanka. Jo nuomone, būtina plėsti tarptautinį bendradarbiavimą, didinti specialiųjų tarnybų pajėgumus bei anksti pastebėti galimus grėsmių ženklus.
„Nesvarbu, kiek turėtume kariuomenės, jei specialiosios tarnybos nespės laiku nustatyti atakų pobūdžio, visas gynybos planas gali žlugti. Kitas žingsnis – patiems nekurti nestabilumo užmirštant švietimą, kultūrą ir regioninę politiką. Ir dar – nereikėtų automatiškai visko nurašyti Rusijai, nes per greitas „hibridinės atakos" etiketės klijavimas gali suklaidinti tiek mus, tiek visuomenę“, – teigia E.Kurt.
Baltijos šalys dar nėra pilnai pasirengusios
Kalbėdami apie atsparumą, pašnekovai taip pat išskiria didėjantį pilietinių organizacijų vaidmenį. I.Berzine giria Latvijos ir kitų Baltijos šalių nevyriausybines organizacijas – kilus Ukrainos krizei, jos padėjo su tiekimo grandinėmis ir organizavo savanorių tinklus. Pasak jos, „pilietinis atsparumas buvo tikrai aukštas“, o pastaruoju metu stebimas aktyvus naujų organizacijų kūrimasis sveikatos, bendruomenių partnerystės ir kitose srityse.
Vis dėlto vien pilietinės iniciatyvos nepakanka. E.Kurt pabrėžia, kad reikia nuolatinio mokymo ir sąmoningumo kėlimo. Pasak jo, Baltijos šalys dar nepasiekė tokio lygio, kad būtų visiškai pasirengusios, nors ir turi sukaupusios nemažai patirties. Prof. dr. A.Pūraitė pritaria, jog be medijų raštingumo ir gebėjimo atpažinti dezinformaciją atsparumas išlieka trapus: užtenka vienos gerai nutaikytos manipuliacijos, kad būtų pakirstas pasitikėjimas valstybe ar žiniasklaida.
Nesvarbu, kiek turėtume kariuomenės, jei specialiosios tarnybos nespės laiku nustatyti atakų pobūdžio, visas gynybos planas gali žlugti.
Todėl Baltijos šalys sukūrė magistrantūros programą apie hibridinių grėsmių atpažinimą ir jų neutralizavimą. Toks žingsnis, pasak E.Kurt, leis viduriniojo lygio vadovams geriau suprasti naujus hibridinius metodus ir laiku reaguoti.
„Šią programą sukūrėme matydami, jog viduriniojo lygio vadovams visoje Europoje reikia išsilavinimo apie hibridines grėsmes ir jų atrėmimą. Tai taip pat sustiprins bendradarbiavimą tarp skirtingų agentūrų visoje Europoje, taip pat ir Estijoje“, – įsitikinęs jis.
Nepainioti kultūros su politika?
Prof. dr. A.Pūraitė atkreipia dėmesį, kad tarptautinėje teisėje dar trūksta efektyvių atsakomybių mechanizmų tais atvejais, kai agresorius pasitelkia informacinę arba kultūrinę kampaniją, o ne tiesioginius karinius veiksmus. Pasak jos, sujungus meninę raišką ir subtilų politinį naratyvą, galima paveikti net plačias auditorijas, kurios nė neįtaria, jog kultūra gali tapti viena iš hibridinio karo priemonių.
Kita problema – žodžio laisvė ir žmogaus teisės, kurias, anot mokslininkės, priešiškos jėgos kartais naudoja kaip skydą savo propagandai. Toks teisinis neapibrėžtumas skatina demagogiją, „alternatyvių faktų“ kūrimą ir istorijos klastojimą.
Pasak A.Pūraitės, tarptautinė teisė veikia remdamasi valstybių prisiimtais įsipareigojimais, tačiau ne visos agresiją vykdančios šalys tuos įsipareigojimus gerbia. Nors egzistuoja sankcijos, tribunolai ir kiti atsakomybės už tarptautinės teisės nesilaikymą mechanizmai, tarptautiniai procesai dažnai užtrunka, o tuo tarpu priešiškos valstybės plečia savo propagandines kampanijas.
Be medijų raštingumo ir gebėjimo atpažinti dezinformaciją atsparumas išlieka trapus:
Pavyzdžiui, jeigu dezinformacija transliuojama per rusiškus televizijos kanalus, svarstymai dėl jų uždraudimo neretai atsimuša į žmogaus teisių argumentus, neva ribojama žodžio laisvė. Vis dėlto hibridinės atakos pobūdis reikalauja greitesnių ir labiau pritaikytų atsakomųjų priemonių.
„Agresorius, nevykdantis šių normų, formaliai gali būti teisiamas tarptautiniuose teismuose, tačiau kol bus priimti konkretūs sprendimai, gali praeiti ne vieneri metai. Todėl šiuo metu dažnai tenka remtis nacionaliniais teisės aktais, kurie kartais yra greičiau pritaikomi praktikoje. Tačiau tai neišvengiamai kelia diskusijų dėl žodžio laisvės ribojimo ar kultūros priemonių cenzūravimo“, – pastebi A.Pūraitė.
Ar Baltijos šalys pasiekė hibridinių grėsmių piką?
A.Pūraitė atvira – Baltijos šalys dar nepasiekė piko hibridinių grėsmių fone. Pasak jos, spartus technologijų vystymasis – nuo sudėtingų dirbtinio intelekto įrankių iki sunkiai atpažįstamų, dirbtinio intelekto pagalba sukurtų „deep fake“ filmukų – ateityje gali suteikti agresoriams dar daugiau galimybių.
„Tačiau kiekvienas pilietis gali prisidėti prie visuomenės atsparumo formavimo – draugiškai diskutuoti su kaimynu, vesti vaikus į muziejus, demaskuoti melagingus pranešimus. Tokiomis mažomis, bet nuosekliomis pastangomis hibridinių atakų rengėjams bus gerokai sunkiau prasiskverbti į pagrindinius valstybės ir jos žmonių gyvenimo sluoksnius“, – sako MRU profesorė.
Pašnekovai vieningai sutaria, kad Baltijos šalims dar yra kur tobulėti, tačiau jas išskiria svarbi savybė – sąmoningumas bei ankstyvas agresyvių veiksmų atpažinimas. Anot E.Kurto, svarbiausia – nebijoti pripažinti, kad priešo taktika keičiasi, ir reaguoti į ją nedelsiant, telkiant tiek kariuomenę, tiek specialiąsias tarnybas, tiek visuomenę.
Vis dėlto, hibridinių grėsmių nenuspėjamumas neturėtų kelti panikos. Priešingai – skatinti mokytis, bendradarbiauti ir investuoti į stiprią atsakomųjų priemonių bazę, kurioje vienodai svarbi vieta tenka tiek karinei, tiek informacinei, tiek teisinei gynybai.
Prof. dr. Pūraitė pritaria, kad jeigu kiekvienas prisiims dalį atsakomybės prieš dezinformaciją ir kitus hibridinius išpuolius, priešiškoms jėgoms bus kur kas sunkiau sukelti chaoso bangas, kurios, deja, šiandien laikomos viena iš patikimiausių manipuliavimo priemonių.
