Dabar populiaru
Publikuota: 2018 kovo 25d. 13:18

Holokaustą išgyvenęs telšiškis papasakojo savo nepaprastą istoriją: gelbėjo ir A.Adamkienės šeima

Holokaustą išgyvenęs žydas Jakovas Gurvičius 15min iš Izraelio
Izraelio ambasados nuotr. / Holokaustą išgyvenęs devyniasdešimtmetis Jakovas Gurvičius

90-metis Jakovas Gurvičius – energingas ir nuolat besišypsantis senolis. Nors jau 45 metus gyvena Izraelyje, jis puikiai kalba lietuviškai, kasdien skaito naujienas iš Lietuvos ir Lietuvą vadina savo gimtine. Tačiau Lietuva J.Gurvičiui, kaip ir daugeliui žydų, siejasi ne tik su laiminga vaikyste. Telšiuose gimęs ir augęs J.Gurvičius Holokausto metu prarado seserį ir tėvą ir pats ne kartą balansavo ant pražūties ribos.

Vis dėlto lietuviams J.Gurvičius pykčio nejaučia – nors, anot jo, Lietuvą okupavus vokiečiams ne vienas lietuvis pakėlė ginklą prieš žydus, kuriuos dar neseniai vadino draugais, dar daugiau lietuvių jam ir jo tautiečiams stengėsi visokeriopai padėti.

Kovo pradžioje į Izraelį atvykusiai lietuvių moksleivių delegacijai, su kuria keliavo ir 15min žurnalistas, J.Gurvičius pasakojo apie II pasaulinio karo vargus. Puikia atmintimi pasižymintis J.Gurvičius prisimena visas pavardes – ir gelbėtojų, tarp kurių buvo ir Prezidento Valdo Adamkaus būsimosios žmonos Almos motina, ir žudikų.

J.Gurvičius tiki: kad ir kokia skaudi buvo praeitis, geriausiai į gyvenimą žiūrėti su šypsena. Net pasakojant apie skaudžią praeitį, ji iš senolio veido dingsta tik trumpam. Sulaukęs moksleivio klausimo „Tai kaip gyvenate dabar?“ J.Gurvičius vėl nusišypso ir atsako: „Geriau negu žydas prie vokiečių“.

Izraelio ambasados nuotr./Moksleiviai klausosi Jakovo Gurvičiaus
Izraelio ambasados nuotr./Moksleiviai klausosi Jakovo Gurvičiaus

Lankė lietuvišką gimnaziją

Pasak J.Gurvičiaus, jo protėviai Lietuvoje gyveno dar nuo kunigaikščio Gedimino laikų. Iki 1831 m. jie buvo įsikūrę Kražiuose ir turėjo dvarą, bet dėl paramos 1831 m. sukilimo dalyviams jį caro valdžia privertė parduoti. 1840 m. J.Gurvičiaus šeima įsigijo žemės sklypą Telšiuose ir persikraustė ten.

J.Gurvičius gimė 1927 m. birželio 5 d. Jo tėvai buvo prekybininkai – turėjo, anot J.Gurvičiaus, labai gražią parduotuvę Telšiuose. 1940 m. Lietuvą okupavus SSRS, parduotuvė buvo nacionalizuota ir tėvas perėjo dirbti į lentpjūvę. Sesuo prieš karą mokėsi Kauno universitete, studijavo chemiją.

Iš pradžių J.Gurvičius ėjo į žydų mokyklą, tačiau nuo 1936 m. pradėjo mokytis lietuviškoje gimnazijoje. Joje mokėsi iki pat 1941 m., kai Lietuvą užgrobė vokiečiai.

Jakovas buvo labai sportiškas vaikas, žaidė krepšinį, futbolą ir tinklinį gimnazijos komandoje. Vienas ryškiausių J.Gurvičiaus vaikystės atsiminimų – 1939 m. ką tik pastatytoje Kauno sporto halėje vykęs Europos krepšinio čempionatas.

„Aš visas rungtynes, kur žaidė Lietuva, mačiau. Aš atsimenu Kriaučiūną, Lubiną, Baltrūną, Puzinauską, atsimenu visus. Atsimenu, kad latviai buvo didžiausi mūsų priešininkai, buvo labai pikti, kad Lubinas žaidžia krepšinį, nes jo ūgis buvo virš 190 cm – jų normos. Prancūzai turėjo gerą komandą“, – pasakojo J.Gurvičius.

Pranas Lubinas
Pranas Lubinas

Svarstė, gelbėtis ar ne

Prasidėjus karui, J.Gurvičiaus, kuriam tuo metu buvo 14 metų, šeima turėjo kelias dienas apsispręsti – likti Lietuvoje ar bandyti bėgti į Rusiją. Tačiau šeima apsisprendė likti.

„Kai karas prasidėjo, pradėjo kalba eiti, ar likti, ar bėgti. Nutarėm likti. Mes turėjome savo mašiną, bet tėvas nenorėjo važiuoti į Rusiją. Jis matė, kas Rusijoje dėjosi 1918 metais, ir sakė, kad geriau mirs nuo vokiečių, negu nuo bolševikų“, – prisiminė J.Gurvičius.

1941 m. birželio pabaigoje vieną trečiadienį į Telšius įžengus vokiečiams, penktadienį visi miestelio žydai jau buvo išvaryti iš namų ir surinkti centrinėje aikštėje. Galiausiai vyrams liepė likti aikštėje, o moteris ir vaikus paleido namo. J.Gurvičius su mama grįžo namo, nežinodamas, ko tikėtis toliau.

Visgi šis išsiskyrimas nebuvo ilgas. Jau šeštadienį moteris su vaikais, J.Gurvičiaus žodžiais, „kaip kokius galvijus su botagais“ vėl išvarė iš namų ir nuvarė į Rainių dvarą, kuris prieš karą priklausė žymiajam dainininkui Kiprui Petrauskui. Ten vyrai jau buvo atvaryti anksčiau.

Rainių dvare buvo įkurta laikina koncentracijos stovykla. Visi žydai buvo apgyvendinti dvaro teritorijoje – klėtyse, daržinėse, ant šiaudų. Kadangi žmonių buvo daug, reikėjo gyventi labai susispaudus. Aukštesniuose pastatų aukštuose įsikūrė vyrai, žemesniuose – moterys su vaikais.

Dienomis vyrai buvo vežami dirbti. Pernelyg daug suvaržymų nebuvo – J.Gurvičius prisiminė, kaip su draugais eidavo maudytis į netoliese esantį upelį.

Ugniaus Antanavičiaus nuotr./Jakovas Gurvičius
Ugniaus Antanavičiaus nuotr./Jakovas Gurvičius

Slėpėsi tarp moterų

Vis dėlto toks gyvenimas ilgai netruko. 1941 m. liepos viduryje į Telšius atvyko vokiečių Ypatingasis būrys.

„Kartu su baltaraiščiais visus vyrus suvarė į aikštę. Ir pradėjo muštruoti – vertė bėgti ratais, gultis ir vėl keltis. Tai truko kelias valandas. Mušė su buožėm, ne vieną vyrą vietoj užmušė“, – pasakojo J.Gurvičius.

Po egzekucijos keliasdešimčiai vyrų buvo liepta grįžti į stovyklą ir atsisveikinti su šeimomis. Taip pat pasakyta, kad moterys ir vaikai bus palikti gyvi, tik jei vyrai liks ramūs ir nekels jokio triukšmo.

„Po tos egzekucijos naktį, apie pusę trijų, atsibudau ir kaip mažą vaiką mane patraukė prie mamos. Nulipau apačion, kur buvo moterys. Apie pusę penkių ryto atėjo ir išvarė visus vyrus, nežiūrėjo jų amžiaus, nieko. Bet aš buvau tarp moterų, jos mane uždengė, paslėpė po antklode, ir aš pasilikau. Praėjo kokia valanda, prasidėjo šaudymas. Šaudė antradienį ir trečiadienį, dvi dienas, bet trečiadienį užėjo velniška audra, ir dar likusius gyvus vyrus paleido. Parėję jie mums papasakojo, kas dedasi“, – dalinosi prisiminimais J.Gurvičius.

Kuriam laikui žudynės liovėsi. Tarp nužudytųjų Rainiuose buvo ir J.Gurvičiaus tėvas. Išlikusiems gyviems berniukams, tarp jų ir Jakovui, moterys nukirpo kelnes, kad atrodytų jaunesni.

Išlikę gyvi žydai buvo perkelti į už kelių kilometrų esančią Gerulių stovyklą, joje J.Gurvičius buvo pristatytas prie maisto gamybos, ten darbavosi iki liepos pabaigos. Daug moterų ir vaikų dienomis dirbdavo aplinkiniuose kaimuose. Trūko maisto, žmonės pradėjo mirti iš bado.

Liepos pabaigoje pasklido gandas, kad Telšiuose prie Masčio ežero bus sukurtas getas, kur bus pervežtos jaunos žydės merginos, o kiti žydai bus likviduoti. J.Gurvičius nutarė bandyti bėgti. Rugpjūčio 28 d. jis su dviem draugais išėjo iš stovyklos. Motina ir sesuo liko ten.

„Tik pabėgę iš lagerio, „užtaikėm“ ant vieno sargybinio baltaraiščio, kuris kaip tik buvo vienas iš didžiausių žudikų. Jis paklausė: „Vyrai, kur jūs einat?“ Mes atsakėm, kad einam į kaimą pavakarieniauti. Jis perspėjo – nebegrįžkit tik atgal. Nors jis pats buvo žudikas, mus perspėjęs paleido. Indzelevičius toks Kazys, futbolistas. „Džiugo“ komandoje prieš karą buvo. Mus paleido, nes aš su jo broliu buvau gerai pažįstamas, prieš karą žaidžiau futbolą vienoje komandoje“, – gerai prisiminė vokiečių talkininko pavardę J.Gurvičius.

Ir jie negrįžo į stovyklą. Prie J.Gurvičiaus ir jo draugų prisijungė dar keli berniukai, jie pasislėpė pas vietinį ūkininką pirtyje.

„Šeštadienio rytmetį, 30-ą rugpjūčio, išgirdom šaudant ir šaukiant moteris. Mes buvome apie 900 metrų nuo žudymo vietos. Moterys šaukė visą dieną ir visą dieną skambėjo šūviai.

Šeštadienio rytmetį, 30-ą rugpjūčio, išgirdom šaudant ir šaukiant moteris. Mes buvome apie 900 metrų nuo žudymo vietos. Moterys šaukė visą dieną ir visą dieną skambėjo šūviai.

O mes, 12 bachūrų, likome gyvi“, – sakė J.Gurvičius.

Matė ir būsimą prezidento Adamkaus žmoną

Kurį laiką J.Gurvičius įsitaisė gyventi pas lietuvę našlę, pavarde Liutkienė: ganė karves, padėjo dirbti kitus darbus. Tuo tarpu likę gyvi Telšių žydai, daugiausia moterys ir maži vaikai, buvo suvaryti į getą prie Masčio ežero. Tarp jų buvo ir J.Gurvičiaus mama. Nors jis ilgai bijojo pas ją grįžti, žiemos pradžioje gavęs mamos laišką, parvažiavo.

Sąlygos gete, pasak J.Gurvičiaus, jau buvo kiek žmoniškesnės negu Rainiuose prieš tai – gyventi jau buvo galima nebe daržinėse, o kambariuose, po stogu.

„Scanpix“ nuotr./Alma Adamkienė
„Scanpix“ nuotr./Alma Adamkienė

„Kartais išeidavau į miestą, kailiniais kaimiškais apsirengęs, su kaimiška žiemine kepure. Mieste buvo žmonių, kurie padėjo mums su maistu. Viena moteris, kuri mums padėjo, buvo prezidento Adamkaus uošvienė, žmonos motina. Nutautienė. Aš ten dažnai ateidavau, matydavau ir Almą, būsimąją Adamkaus žmoną. Ji dar buvo gimnazistė. Jie labai daug mums padėjo su maistu“, – pasakojo J.Gurvičius.

Viena moteris, kuri mums padėjo, buvo prezidento Adamkaus uošvienė, žmonos motina. Nutautienė. Aš ten dažnai ateidavau, matydavau ir Almą, būsimąją Adamkaus žmoną. Ji dar buvo gimnazistė.

Visgi ramiai žydai jaustis negalėjo. Vieną vakarą pasklido gandas, kad tąnakt getas bus galutinai sušaudytas. Nieko nelaukęs J.Gurvičius su draugu ryžosi dar kartą bandyti sprukti. Pabėgo per užšalusį ežerą.

„Neturėjom kur eiti. Atsigulėm ajeruose ant ledo, ten ir miegojom. Ligi šiol, atrodo, skauda šonkauliai nuo šalčio, kai miegojau“, – sakė J.Gurvičius.

Kitą dieną nuėjęs pas pažįstamų lietuvių šeimą J.Gurvičius sužinojo, kad geto sunaikinimas buvo tik gandas, paskleistas žydus pagąsdinti norėjusio girto vokiečio. Tačiau į getą sugrįžti vaikinas nebenorėjo. Jis įsikūrė pas vienus, vėliau pas kitus ūkininkus, kur ganė karves, padėjo su kitais ūkio darbais.

Gruodžio pabaigoje vėl pasklido gandas, kad getą tuoj sušaudys. Jaunasis Jakovas pasiryžo gelbėti savo mamą. Atvažiavęs prie geto vartų, jis tiesiog įėjo į vidų ir išvedė mamą lauk.

„Sargybinis paklausė: kur tu vedi tą žydelką? Atsakiau: kam ji smirdi gete, tegu eina dirbti į kaimą. Ir taip mamą išgelbėjau“, – prisiminė J.Gurvičius.

Jo sesuo Rūta gete jau nebegyveno – ją iš geto „ištraukė“ ir Telšių muziejuje įdarbino pažįstamas gimnazistas, lietuvis Pranas. Tarp Prano ir Rūtos įsiliepsnojo jausmai, pora slapta susituokė. J.Gurvičius su mama nutarė bandyti vykti pas ją į Telšius. Netoli geto vartų jie susitiko policininką, kuris jiems liepė kitą dieną būtinai grįžti į getą – neva vyks sveikatos patikrinimas.

„Jau įtariau, ką tai reiškia. Ir įtarimai pasitvirtino. Likus kokiems dviem kilometrams iki Telšių, mes sutikome vieną sargybinį, kuris anksčiau saugojo mus Rainiuose, toks Mickevičius. Jis manęs paklausė: „Jaša, kur važiuoji?“ Pasakiau jam, kad mums liepė važiuoti į getą pasitikrinti sveikatą. Jis pasakė: „Nemėginkit važiuoti. Aš išėjau specialiai, pasiėmiau atostogų kelias dienas, kad man nereiktų žudynėse dalyvauti.“ Supratau, kad grįžti į getą negalime“, – sakė J.Gurvičius.

Telšiuose Jakovas su mama sesers nerado – paaiškėjo, kad ji su Pranu persikėlė gyventi kitur. Tačiau motiną ir sūnų pernakvoti priėmė viena lietuvė, buvusi J.Gurvičiaus tėvų parduotuvės klientė.

Iš vieno kaimo į kitą

Kitą dieną vėl prasidėjo šaudymai, vokiečių policininkai ėmė visuose Telšių butuose daryti kratas, ieškodami pasislėpusių žydų. Baimindamasi dėl savo saugumo, Jakovą su motina priglaudusi lietuvė liepė išsikraustyti.

I.Simonaitytės bibliotekos nuotr. /J.Staugaitis
I.Simonaitytės bibliotekos nuotr. /J.Staugaitis

„Dieną slapstėmės klebonijoje, o kai sutemo, nuėjom į vyskupiją. Telšių vyskupas Staugaitis buvo mūsų klientas. Ir jo šeimininkė viską pas mus krautuvėj pirkdavo, ir visa kunigų seminarija. Jie mus su mama įgrūdo į kažkokį tamsų kambariuką ir paslėpė“, – sakė J.Gurvičius.

Dvi savaites motina ir sūnus slapstėsi vyskupijoje, po lentynomis. O po to, 1942 m. pradžioje, prisiglaudė pas pažįstamą lenką dvarininką Šiukštą.

Vis dėlto vienoje vietoje J.Gurvičius ilgai neužsibūdavo. Seda, Gadūnava, Vaičaičiai – ne viename Telšių apylinkių kaime J.Gurvičius slapstėsi ilgesnį ar trumpesnį laiką. Kai kur praleisdavo kelias savaites, kitur – ir kelis mėnesius. Kol būdavo ūkio darbų, kol jausdavo, kad nekelia pavojaus jį priglaudžiantiems lietuviams ir kad jie patys nori jį priimti. Žutautas, Niūnavas, Buknys – dabar jau 90 metų sulaukęs senolis vardino jam padėjusių lietuvių pavardes. Nepažįstamiems žmonėms jis pats dažnai prisistatydavo Stasiu.

1943 m. vasarį Jakovas slapstėsi Užpelkio kaime, tuo tarpu jo mama slėpėsi Telšiuose. Vieną dieną pro langą jis išvydo tris policininkus, ieškančius pasislėpusių žydų. Vaikinas šoko per langą ir per daržus spruko į mišką. Po kelių valandų policininkai išėjo, bet Jakovas suprato, kad likti nėra saugu.

Atvykęs į Telšius, jis kelias dienas praleido su mama, vėliau – dar keliuose Telšių ir Mažeikių apylinkių kaimuose. Besislapstant sutiktas pažįstamas žydas Adomas Desiatnikas Jakovą įtaisė gyventi ir dirbti Telšių kunigų seminarijai priklausiusiame dvare.

Ten gyveno kelios lietuvių šeimos – visos šešiolikmečiui jaunuoliui labai padėjo, visos juo rūpinosi. Kai gestapas netoliese pradėjo kratas ir dvare pasidarė nesaugu, Jakovas persikėlė pas netoliese miške vienkiemyje su šeima gyvenantį lietuvį.

„Jis turėjo žmoną aukštaitę, tris vaikus. Dienomis vaikščiojau miškais, rinkdavau avietes, grybus. Ji nešdavo į miestą parduoti, gaudavo degtukų, žibalo. Su draugu Adomu sekmadienį išeidavom pasivaikščioti, pereidavom per netoli esančius Vygantiškių, Kalnėnų kaimus. Nebuvo nei vieno žmogaus, kuris mus išduotų. Priešingai, priimdavo, pavaišindavo gražiai“, – sakė J.Gurvičius.

Pavyko apsimesti „durneliu“

Visgi ramybė ilgai netruko. 1943 m. vasaros pabaigoje namo atostogų grįžo vienas vokiečių armijoje tarnaujantis lietuvis, kurio kaime besilankantys žydai nežavėjo.

„Vyko jaunimo vakaruška, ir jis pamatė tą mano draugą Adomą Desiatniką. Ir jis pradėjo burnoti – ką, jūs čia žydą laikot? Žydo vieta kapuose, ne čia. Tai kaimo bernai tą kareivį paėmė ir įgrūdo į prūdą už tokius žodžius. Geri buvo bachūrai“, – sakė J.Gurvičius.

Vyko jaunimo vakaruška, ir jis pamatė tą mano draugą Adomą Desiatniką. Ir jis pradėjo burnotis – ką, jūs čia žydą laikot? Žydo vieta kapuose, ne čia. Tai kaimo bernai tą kareivį paėmė ir įgrūdo į prūdą už tokius žodžius.

Kareivis nuvyko į Telšius ir policijai paskundė, kad kaime slapstosi žydai. Kai Telšių policija neatvažiavo, nuvyko į Šiaulius, tiesiai į gestapo būstinę.

„Atvažiavo policija ir kaimą apieškojo, bet nieko nerado. Adomas tuo metu kaip tik bulves ravėjo. Prie jo priėjo policininkas ir paklausė – ar žydo čia nematei? Tas atsakė – raudonikių, baravykų, voveraičių mačiau, bet tokio grybo nepažįstu. Tai vokiečiai jį durneliu palaikė ir paliko“, – prisiminė Jakovas.

Visgi J.Gurvičius suprato, kad toliau kaime slapstytis nebesaugu. Seminarijos dvare gyvenę pažįstami lietuviai padėjo jam gauti transportą, ir jis išvažiavo į toliau esantį dvarą, kur apsimesdama rusų pabėgėle slapstėsi jo mama. Tada dvaro ūkvedys Montvila apgyvendino jį savo namuose Kvėdarnoje – jis sėkmingai apsimetė Montvilienės pavainikiu sūnumi.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Holokausto aukų memorialas „Jad Vašem“ Jeruzalėje
AFP/„Scanpix“ nuotr./Holokausto aukų memorialas „Jad Vašem“ Jeruzalėje

„Pradėjau laisvai gyventi, visur ėjau, niekur nesislapsčiau. Susipažinau su valsčiaus raštvedžiu Mykolu Vitkumi. Mano legenda buvo tokia, kad mano tėvai išvežti į Sibirą, o aš pats buvau išvežtas į darbo stovyklą Vokietijoje, bet pabėgau. Jis man padarė įrašą metrikuose, pasą su nuotrauka, tapau legaliu piliečiu. Mane netgi įdarbino valsčiaus administracijoje atsiradus laisvai vietai, ir ten išdirbau iki pat rusams ateinant vėl. Taip ir išgyvenau“, – prisiminė J.Gurvičius.

Pavojus Jakovui buvo atsiradęs ir gyvenant Kvėdarnoje – jį vokiečiai norėjo pašaukti į kariuomenę. Tačiau čia jį išgelbėjo patys vokiečių kareiviai.

„Frontas artėjo prie Šiaulių, buvo pilna vokiečių kareivių, jie kasė apkasus. Pribėgau prie kareivukų ir sakau – vyrai, gelbėkit mane. Klausė: kas atsitiko? Sakiau, kad gaudo į kariuomenę. Jie paklojo čiužinį ant grindų ir paslėpė mane po vokiška uniforma. Atbėgęs esesininkas, gaudęs vyrus į kariuomenę, paklausė – kas čia guli? Vokiečiai kareiviai atsakė: mūsiškis. Ir paliko mane ramybėje. Apvaizda man padėjo, ką dar galiu pasakyti“, – kalbėjo J.Gurvičius.

Tačiau Jakovo sesuo Rūta karo neišgyveno – net bažnytinė santuoka su lietuviu nepadėjo.

„Jie gyveno netoli Tryškių – Pranas mokytojavo, ji padėjo mokykloje. Vokiečiams jau bėgant, vienas vokietis, kuris su mano seserimi universitete mokėsi ir buvo esesininkas, ją atpažino. Ir ją nušovė kartu su vyru. Liko tik jų berniukas, Telesforas. Dabar gyvena Klaipėdoje, inžinierius“, – sakė J.Gurvičius.

Po karo jis seserį su vyru iškasė ir perlaidojo katalikų kapinėse. „Po metų žemėje jie buvo kaip gyvi. Ir net spalva buvo žmoniška. Nežinau, ar todėl, kad drėgna vieta, ar kas. Bet su grabais perkėliau juos per Virvytį, per upę ir palaidojau kaip reikiant“, – prisiminė Jakovas.

Džiaugėsi gavęs „Baliaus“ kompaktinį diską

Po karo iki 1972 m. J.Gurvičius gyveno Telšiuose, dirbo kooperatyve. Ir toliau gyveno futbolu: iki pat 1972 m. sakosi nepraleidęs nei vienų Telšių „Masčio“ rungtynių. Telšiuose buvo futbolo sekcijos pirmininkas, suorganizavo naujo stadiono statybą. Petras Glodenis, kuris 1965 ir 1973 m. buvo pripažintas geriausiu Lietuvos futbolininku, pasak J.Gurvičiaus, į Vilniaus „Žalgirį“ išvyko jo dėka.

Dar paskutiniais karo metais J.Gurvičius Kvėdarnoje susipažino su Zosele, kuri tapo jo žmona: pora drauge yra jau 74 metus. Susilaukė trijų dukrų – Rūtos, Rachel ir Lianos. Motina karą taip pat išgyveno, bet 1949 m. mirė nuo kraujo vėžio.

1972 m. J.Gurvičius emigravo į Izraelį. Tačiau Lietuva iki šiol užima svarbią vietą jo širdyje. Su vaikais ir anūkais penkias kalbas – hebrajų, jidiš, vokiečių, lietuvių ir rusų – mokantis J.Gurvičius iki šiol bendrauja lietuviškai.

„Kol buvau jaunesnis, dažnai nuvažiuodavau į Lietuvą. Su Vilniaus Gaono muziejumi statėme filmą apie mano seserį. Pravažiavau, parodžiau visas vietas, kur žudė, sesę nušovė. Rodė Izraelyje, rodė Londone kino teatruose, rodė ir Lietuvoje. Sesers proanūkė gyvena Vilniuje, mokosi universitete ir neseniai pažiūrėjo tą filmą. Paskambino man ir pasakė: seneli, tai tu pergyvenai visa tai? Atsakiau – taip, o ką padarysi?“ – moksleiviams pasakojo J.Gurvičius.

Nepamiršo J.Gurvičius ir lietuviškų dainų. „Sėdėjau aš daržely, sėdėjau tarp gėlių, ir gėlės man pasakė, kad aš tave myliu“, – paprašytas moksleivių mikliai padeklamuoja dainos posmą. Tiesa, dainuoti nenori – sako, kad klausytojams nepatiktų, kaip jis dainuoja. Anot J.Gurvičiaus, „Baliaus“ kompaktinis diskas iš Lietuvos jam buvo „tokia šventė, kad negalit įsivaizduoti“.

Lietuviai – ir aukos, ir budeliai

Kiek patys lietuviai prisidėjo prie Telšių žydų kančių? Deja, labai daug, sako J.Gurvičius. Ir, pasak jo, dažnai tai buvo tie lietuviai, kuriuos prieš karą žydai laikė draugais.

„Nemalonu pasakyti, bet Rainiuose vokiečiai tik fotografavo. Giruliuose, kur kelis tūkstančius moterų ir vaikų išžudė, nė vieno vokiečio nebuvo. Nė vieno. Ir žudė tie, kur su žydais buvo geri draugai.

Nemalonu pasakyti, bet Rainiuose vokiečiai tik fotografavo. Giruliuose, kur kelis tūkstančius moterų ir vaikų išžudė, nė vieno vokiečio nebuvo. Nė vieno. Ir žudė tie, kur su žydais buvo geri draugai.

Tie, kurie ir iki karo buvo antisemitai, kartais pasireikšdavo prieš žydus, verslininkai, neužsiėmė tuo reikalu. Žudė draugai, kur gyveno kartu. Kaip kaminkrėtys Telšiuose Andrijauskas, aš su jo anūku puikūs draugai buvome. (…) Aš manau, kad pagrindinė priežastis buvo turtas. Noras turtą pasigrobti, pasivogti“, – sakė J.Gurvičius.

J.Gurvičius pasakojo, kad susiklostydavo ir ypač paradoksalių situacijų.

„Buvo du broliai Telšiuose, Petras ir Pranas Vaičiuliai. Petras dar nepradėjus masinių žudynių jau kelis žmones nušovė Telšiuose. O Pranas su savo dukterimi gelbėjo žydus. Paradoksai buvo baisūs. Indzelevičius, kuris mane praleido, kai aš pabėgau iš Girulių, buvo vienas iš didžiausių žudikų. O mane su dviem draugais praleido, nes žaidžiau futbolą su jo broliu“, – prisiminė J.Gurvičius.

Ugniaus Antanavičiaus nuotr./Rodyklė, rodanti kapavietės kryptį
Ugniaus Antanavičiaus nuotr./Rodyklė, rodanti kapavietės kryptį

Kodėl žydai dar prieš Holokaustą nebandė bėgti? Į šį klausimą J.Gurvičius atsakė paprastai – niekas nesitikėjo, kad žiaurumai pasieks tokį lygį.

„Niekas negalvojo, kad žudys. Mes turėjom mašiną, galėjom išvažiuoti. Bet nenorėjom bėgti, pabėgo tik mažas procentas. Šnekėjo, kad Liubline kažkur padarys žydų valstybę, ten visus žydus sugrūs, niekas apie žudynes negalvojo. Žinojom, kad prie vokiečių bus blogiau, bet kad būtų žudynės... Dieve mano“, – sakė J.Gurvičius.

Dar prieš karą su lietuviais jaunasis Jakovas irgi sutarė puikiai.

„Nors klasėje buvome tik du žydukai, labai gražiai sugyvenome, jokių problemų neturėjau. Aš net ateidavau į ateitininkų klubą stalo teniso žaisti. Niekas nė žodžio nepasakydavo. Geriausi draugai buvo lietuviai. Ir po karo išliko geri santykiai, kiti kai iš Sibiro grįžo, padėjau jiems Telšiuose rasti darbą“, – pasakojo J.Gurvičius.

Dabar J.Gurvičius gyvena Mazkeret Batijaus miestelyje, kur, kaip pats sako, turi namuką su penkiais kambariais, gražiu kiemu, dviem palmėm, vienu citrinmedžiu ir vienu mandarinų medžiu.

Persikraustymo į Izraelį J.Gurvičius sako nesigailintis – čia sovietų okupacijos metais ir pragyventi buvo lengviau, ir milicijos bijoti nereikėjo. Tačiau jis iki šiol „Facebook“ tinkle turi šimtus draugų iš Lietuvos ir kasdien seka Lietuvos naujienas. Jam tai atrodo svarbu – juk jo tėvai prieš 80 metų, kai lietuviai ir žydai dar gyveno drauge, irgi skaitė „Lietuvos žinias“.

„Per kiekvieną Nepriklausomybės šventę stovėdavau šventoriuje. Mes, žydukai, į bažnyčią neidavom, bet mums tai buvo šventė. Ir kariuomenės diena buvo šventė. Mes laikėme Lietuvą mūsų tėvyne. Taip, negražiai galiausiai baigėsi, bet mes kitaip ir negalvojom. Mes namuose su sese lietuviškai kalbėjom. Skaitėme laikraštį „Lietuvos žinios“. Ir mūsų dukterys taip išaugintos, kad Lietuva – gimtinė. Neatimsi to po tiek laiko“, – sako J.Gurvičius.


15min žurnalisto kelionę į Izraelį suorganizavo Izraelio ambasada Lietuvoje. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Ar taikydamasi į S.Skripalį Rusija tikrai siekė smogti vien jam?

Sportas

Čempionų lygos desertas: „Liverpool“ per pridėtą laiką nukovė PSG milijonierius

Popiežiaus vizitas Interviu Kultūra

Meno ir bažnyčios istorikė Irena Vaišvilaitė: „Iššūkiai prilygsta krikščionybės pradžiai“

Verslas

Kertama Labanoro giria įaudrino visuomenę: reikalauja stabdyti darbus metams, nors kirtimai legalūs

Aktualu

Kauno medikų apmaudas: skubėdami į beprasmį iškvietimą sudaužė automobilį

Aktualu

Panevėžio rajone „Audi“ vairuotojo akistata su stirna vos nesibaigė tragiškai

Sportas

Čempionų lygos startas: trys nuostabūs L.Messi įvarčiai ir drama Milane

Aktualu

Donaldas Trumpas nori privatizuoti JAV pajėgas Afganistane

Gyvenimas

Meilės romanų autorė Indrė Vakarė: daugelio moterims svarbių dalykų vyrai net nepastebi

Aktualu

Šilutės rajone nukrito vienmotoris lėktuvas: žuvo lakūnas

Vardai

Stilingi svečiai Vilniuje domėjosi mados tendencijomis ir apžiūrėjo deimantus

Gyvenimas

Indų plovikliai: kokios medžiagos kelia didžiausią pavojų?

Vardai

Didžiausios „Emmy“ stiliaus nesėkmės: kam verkiant reikia stilisto pagalbos?

Gazas

BMW pristato ateities SUV – visiškai elektrinį, autonominį „Vision iNext“

primena Aktualu

Pasakyta/Padaryta. Kaip kito R.Karbauskio nuomonė apie taupymą Seime

Gyvenimas

Tėvų kova už Adomą: buvo likusios vos kelios dienos, ir berniukas būtų apakęs

Vardai

Nomeda Marčėnaitė susižadėjo su mylimuoju Vytu Palavinsku

Pasaulis kišenėje

Kvapą gniaužiančios panoramos, kurios atsiveria kylant lyniniais keltuvais

Aktualu

JAV svarsto galimybę steigti nuolatinę karinę bazę Lenkijoje

Maistas

B.Nicholson: neturite laiko suktis virtuvėje – pasigaminkite gardų vištienos patiekalą

Naujienos

Aktualu

Ar taikydamasi į S.Skripalį Rusija tikrai siekė smogti vien jam?

Sportas

Čempionų lygos desertas: „Liverpool“ per pridėtą laiką nukovė PSG milijonierius

Popiežiaus vizitas Interviu Kultūra

Meno ir bažnyčios istorikė Irena Vaišvilaitė: „Iššūkiai prilygsta krikščionybės pradžiai“

Aktualu

Pramuštą ratą keitęs neblaivus panevėžietis prisipažino vairavęs girtas

Verslas

Kertama Labanoro giria įaudrino visuomenę: reikalauja stabdyti darbus metams, nors kirtimai legalūs

Aktualu

Kauno medikų apmaudas: skubėdami į beprasmį iškvietimą sudaužė automobilį

Sportas

Čempionų lygos startas: trys nuostabūs L.Messi įvarčiai ir drama Milane

Aktualu

Donaldas Trumpas nori privatizuoti JAV pajėgas Afganistane

Gyvenimas

Meilės romanų autorė Indrė Vakarė: daugelio moterims svarbių dalykų vyrai net nepastebi

Aktualu

Šilutės rajone nukrito vienmotoris lėktuvas: žuvo lakūnas

Vardai

Stilingi svečiai Vilniuje domėjosi mados tendencijomis ir apžiūrėjo deimantus

Gyvenimas

Indų plovikliai: kokios medžiagos kelia didžiausią pavojų?

Vardai

Didžiausios „Emmy“ stiliaus nesėkmės: kam verkiant reikia stilisto pagalbos?

Gazas

BMW pristato ateities SUV – visiškai elektrinį, autonominį „Vision iNext“

primena Aktualu

Pasakyta/Padaryta. Kaip kito R.Karbauskio nuomonė apie taupymą Seime

Gyvenimas

Tėvų kova už Adomą: buvo likusios vos kelios dienos, ir berniukas būtų apakęs

Vardai

Nomeda Marčėnaitė susižadėjo su mylimuoju Vytu Palavinsku

Aktualu

Panevėžio rajone „Audi“ vairuotojo akistata su stirna vos nesibaigė tragiškai

Pasaulis kišenėje

Kvapą gniaužiančios panoramos, kurios atsiveria kylant lyniniais keltuvais

Aktualu

JAV svarsto galimybę steigti nuolatinę karinę bazę Lenkijoje

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų

Parašykite atsiliepimą apie 15min