Specialiame Seimo rinkimams skirtame interviu cikle „Už ką balsuoti?“ kviečiame susipažinti su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos rinkiminio sąrašo lydere Ingrida Šimonyte, kuri taip pat yra kandidatė į premjeres.
Rytoj, pirmadienį, skaitykite interviu tęsinį: kas I.Šimonytei yra normali politika? Ar konservatoriai atšauktų kuriuos nors „valstiečių“ apribojimus, ką I.Šimonytė siūlo daryti su pustuštėmis mokyklomis? Ar konservatoriai turi planą, kaip dorotis su antrąja COVID-19 banga?
– Kodėl jūs nestojate į TS-LKD, jūsų teirautasi ne kartą. Tačiau gali atrodyti, kad taip jūs norite pasilikti galimybę lengvai pasitraukti. Ar toks įspūdis klaidingas?
– Jeigu tiek nepasitraukiau, tai... Net ir būdama partijoje galėčiau pasitraukti – juk daugybė žmonių pasitraukia iš partijų, pereina į šimtą kitų partijų ir dar visaip kitaip tos didelės sąsajos nejaučia. Žmonės tam klausimui suteikia labai daug reikšmės, o man asmeniškai tai nėra svarbu.
Nesu žmogus, kurį domina partinė karjera, kažkokias pozicijas partijoje užimti. Tam, kad būčiau bendruomenės dalimi, būti partijos nare ne taip jau labai ir būtina.
Apskritai dabar kalbame, kad partijos, XIX a. pabaigos tvarinys, turi sudėtingą santykį su visuomene. Todėl, kad visuomenė partijomis labai nepasitiki, nesitapatina, nors yra daug žmonių, kurie prijaučia, balsuoja, jaučiasi ant to paties puslapio dėl daugelio klausimų. Man atrodo, kad partijoms reikia galvoti, kaip tapti atviresnėmis organizacijomis, negu kad jos ilgą laiką buvo.
– Sakote, kad jums tai nesvarbu, o ar nesvarbu vadovybei, ar nebuvote įkalbinėjama apsigalvoti?
– Ne, tikrai nebuvo. Man atrodo, kad vadovybė pati labai puikiai žino, kad aš daugumą sprendimų, iš esmės visus sprendimus, priimu labiausiai pasitarusi su savimi. Aišku, pasitariu ir su kitais žmonėmis.
Aš daugumą sprendimų, iš esmės visus sprendimus, priimu labiausiai pasitarusi su savimi.
Daug žmonių norėjo, kad aš daryčiau daug dalykų gyvenime, bet aš visą laiką nuspręsdavau pati sau.
Nėra kažkokio spaudimo, nuoskaudos. Mes tiesiog esame kartu šioje politinėje veikloje ir tai, kad aš nesu partijos narė, nežinau, ar ką nors iš tikrųjų labai jaudina.
– Kai tapo aišku, kad sąrašą vesite jūs, premjeras Saulius Skvernelis piktdžiugiškai juokėsi, jog situacija tampa tokia, dėl ko kritikuoti patys valstiečiai – kad partijos pirmininkas vairuos nuo galinės sėdynės. Ar jus galėtų kas nors, grubiai tariant – pavairuoti?
– Mane gali pavairuoti mano sūnėnai labai lengvai.
O politikoje... Ką reiškia pavairuoti? Aš manau, kad politika yra komandinis darbas. Ko nemyliu politikoje, tai einančių genijaus pareigas. Kur pats sau labai fainas, aš vienas sau toks nuostabus – sukūriau savo paties partiją, ir ta visa partija yra tik aš vienas, o visi kiti yra kažkokie statistai.
Tai tuo požiūriu vairavimas yra bendras: nėra, kad aš arba Gabrielius Landsbergis ar kažkas individualiai tuos dalykus daro.
Suprantu S.Skvernelio džiugesį, nes jam tų priekaištų žmonės turėjo anksčiau, bet yra didelis skirtumas tarp manęs ir S.Skvernelio: aš juk neparsidavinėjau politiniame turguje laukdama, kad kažkuri partija man duos geresnį bidą ir aukštesnę vietą sąraše.
Ir manęs partijos pirmininkas tikrai nesilizingavo tam laikotarpiui, kad aš nepabėgčiau į kitą partiją.
Su kuo atėjau į politiką, ten ir esu politikoje.
Galima visaip vertinti ir aš suprantu tuos vertinimus, kai žmonės sako, kad gal nelabai gerai, kad ne partijos pirmininkas yra sąrašo lyderis. Bet drįsčiau teigti, kad mūsų sugyvenimo su Gabrieliumi Landsbergiu principai ir dvasia yra šiek tiek kitokia negu „valstiečių“ sąrašo pirmojo dvejetuko.
– Ramūnas Karbauskis jus yra įvardijęs liberale, jūs esate sakiusi, kad išaugote iš liberalizmo. Tačiau neteko matyti, kad jūs save būtumėte įvardijusi konservatore. Ar jūs galite save taip įvardinti ir jei taip, tai kuo jūs konservatorė?
– Taip, galėčiau. Žmogus, kuris „iPhone 4“ į naujesnį pasikeitė tik 2019 metų pabaigoje, kai tas „iPhone“ numirė, turbūt yra konservatorius.
Bet čia toks juokelis.
Žmogus kuris ketvirtą „iPhone“ į naujesnį pasikeitė tik 2019 metų pabaigoje, kai tas „iPhone“ numirė, turbūt yra konservatorius.
Kuo man patinka konservatizmas ir su kuo aš save labiausiai tapatinu – kad ne paskui viską, kas yra nauja, privalome bėgti vien todėl, kad tai yra nauja.
Yra daug sukurtų atramų, ant kurių laikosi visuomenės: tradicijos, kultūra, istorija. Keisti kažką vien todėl, kad keisti, tai nėra mano būdui.
Tad jeigu kažkam atrodo, kad dėl to aš esu liberalė, tai Dieve, koks man skirtumas, ką Ramūnas Karbauskis apie mane galvoja.
Jo darbas yra menkinti konkurentus ir jis tą daro, jis mano, kad daliai žmonių tai yra menkinantis argumentas.
Konservatizmo principai, pagarba žmogaus orumui yra tai, kas man asmeniškai yra labai svarbu. Ne šiaip laisvė dėl laisvės. Ta prasme – dėl ko? Bet tai yra pagarba žmogaus prigimčiai ir orumui, ir kad mes neturime keisti dalykų vien todėl, kad jie yra nauji. Tai, kas yra išbandyta – jeigu tai veikia, tai turi veikti.
– Kaip vertintumėte, jei dar ketverius metus reikėtų praleisti opozicijoje?
– Aš pati asmeniškai vertinčiau ramiai, nes aš daug dalykų dabar gyvenime ramiai vertinu ir emocingo vertinimo iš manęs neišgirsite.
Visokių priežasčių gali būti, dėl ko taip atsitiktų.
Tarkime, turi didelę frakciją, bet objektyviai nėra žmonių, su kuriais gali susitarti tais pagrindais, kurie tavęs neverčia išsižadėti kažkokių esminių vertybių.
Na, tiesiog taip yra – tokia yra rinkėjų valia ir gali pykti, gali nepykti, bet taip būna gyvenime. Ir taip buvo Algirdui Brazauskui, berods, 2000-aisiais, kai jie laimėjo rinkimus ir negalėjo formuoti Vyriausybės dėl to, kad kitos partijos susitarė greičiau. Tokių dalykų mūsų istorijoje taip pat yra buvę.
– O jei tokiomis pačiomis sąlygomis: dialogas su opozicija nevyksta, registruojate projektus, valdantieji juos atmeta, vėliau registruoja kaip savo.
– Čia jau aš drįsčiau spėti, kad skirtumas vis dėlto bus. Todėl, kad tokios didelės galios balsų prasme, kokią dabar turi Seime ponas R.Karbauskis, ir tokių klusnių koalicijos partnerių, kurie turi savo priežasčių būti klusniais, vargu ar jam dar kartą istorija pasiūlytų.
Nenoriu pasakyti, kad aš tikiuosi R.Karbauskio vadovaujamos koalicijos po Seimo rinkimų.
Bet jeigu taip atsitiktų, bet kokie reitingai – jais tikėsi ar ne – rodo, kad galios parlamente bus šiek tiek labiau subalansuotos, negu kad yra dabar. Ir tada normaliai diskusijai ir normaliai argumentų kovai atsiras daugiau erdvės.
– Kas jus laiko politikoje ir veda į priekį, kas jus motyvuoja?
– Aš pati sau daug kartų esu uždavusi tą klausimą ir man nėra lengva vienu žodžiu atsakyti.
Paprastai žmonės sako: „žmonių pasitikėjimas“. Tas irgi yra, bet turbūt labiau tikėjimas, kad dar yra, ką noriu pabandyti pasakyti ir padaryti.
Kol nesu nusivylusi ir jaučiu, kad nieko nebepadarau, kur yra stadija, kai žmogui reikia daryti kažką kito – tu pats sau jauti, kad nieko nebepadarai, tik sukiesi kažkokiom tuščiom apsukom. Tai aš to nejaučiu dar. Kai pajausiu...
– Tada žmonės į europarlamentą, būna, eina.
– Europarlamentas gal labiausiai nusipelniusiems politikoms aksakalams. Aš prie tokių dar savęs tikrai nenoriu priskirti.
– Jei Seimas turėtų skundų knygą, ką jūs į ją parašytumėte?
– Parašyčiau, kad mano kabinete visada beldžia kažkoks genys kondicionavimo sistemoje. O šiaip tai turbūt nieko labai didelio neparašyčiau.
– Ar turite tarp politikų draugų?
– Turiu, bet didžiuma tų draugų, kurie yra taip pat ir politikai, jie yra draugai ne todėl, kad yra politikoje. Ir didelė dalis jų tapo mano draugais anksčiau, nei prisijungė prie aktyvios politikos.
Turiu labai gerų kolegų, kas mane labai džiugina. Nes kas yra draugas? Draugas yra tas žmogus, kuriam gali paskambinti vidury nakties ir pasakyti, kad mane ištiko bėda, ir tikrai žinai, kad jis padarys viską, ką gali.
Turiu labai gerų kolegų, tikrai ne vien frakcijoje. Ir tas mane labiausiai ir žavi su žmonėmis, kurie politikoje yra seniai.
Nes dabartiniame Seime yra daug žmonių, kurie naujai atėję į politiką ir kurie bet kokią kritiką priima labai asmeniškai. Jiems atrodo, kad juos asmeniškai kažkas puola kaip žmones, kas yra visiškai kvaila.
Tai yra tai, ką tu darai ir ką tu sprendi, tiesiog normali diskusija ir užsidarius durims, išėjus iš plenarinių posėdžių salės, su aibe oponentų galime ramiai pasišnekėti apie muziką, apie gamtą, apie grybus – apie ką tiktai nori.
Dabartiniame Seime yra daug žmonių, kurie naujai atėję į politiką ir kurie bet kokią kritiką priima labai asmeniškai.
Tokie žmonės yra tiesiog labai malonūs kolegos, kai diskutuojame kokiu ideologiniu klausimu, taip, mes nesutarsime, bet šiaip gyvenime mes puikiausiai galime atsisėdę išgerti kavos. Aišku, jie nebus mano draugai ir aš nebūsiu jų draugė, bet mes tiesiog palaikome žmogiškus, normalius santykius.
– Koks jūsų santykis su religija?
– Aš esu tikintis žmogus ir manau, kad mano santykis su religija yra toks, koks ir turėtų būti: aš tikrai neafišuoju, nereklamuoju savo santykio, tiesiog stengiuosi dorai laikytis to, kas priklauso doram krikščioniui ir laikau tikėjimą tokiu gana intymiu dalyku.
Aš esu tikintis žmogus
– Ar turite mėgstamą vietą Vilniuje, kur dažnai lankotės?
– Turiu vietų, kur dažnai lankausi, bet negalėčiau pasakyti, kad yra tokia vieta, kur aš visada ateičiau, jeigu man reikia pagalvoti arba sunku.
Kad aš visada ateisiu kaip šuva į tą pačią vietą, susiraitysiu ten ir atsisėsiu – ne. Man yra daug Vilniuje komfortiškų vietų, kuriose mėgstu būti.
– Jūs esate labai aktyvi socialiniuose tinkluose, tačiau iš jų visiškai neįmanoma suprasti, ką veikiate laisvalaikiu. Esate prasitarusi apie sodą, gėles. Gal jau tai pažengė ir dabar jau turite daržą?
– Pažengė: turiu šiltnamį, turiu keletą lysvių. Pomidorus auginu šiltnamyje, agurkų nespėjau pasodinti, o šiaip auginu svogūnus, krapus, braškes, salotas, ridikėlius.
Daugiau mažiau to, ko žmogui reikia, ir ką galima iškišti draugams, kai turi per daug.
Turiu šiltnamį, turiu keletą lysvių.
Gėlių auginu visokiausių, kokių tiktai norit. Kadangi ši vasara yra labai gera tuo požiūriu, kad yra pakankamai šilta ir labai drėgna, tai šįmet mano gėlynai yra džiunglė, kuri mane tikrai labai džiugina.
Bet aš su sodu neturiu tokio santykio, kai žmonės turi sodą dėl to, kad pasiektų kažkokių derlingumo rekordų arba labai didelio grožio. Pavyzdinė sodyba, sakykime, kažkur – ne.
Aš su sodu turiu tokį... Kai vyrai sako, ką veiki: dirbu prie namo. O ką ten dirba, nelabai aišku, kažką dirba visą dieną.
Taip ir aš dirbu sode – kažką veikiu, kažką renku, raviu, persodinu ir man taip laikas labai maloniai praeina.
– Kaip jūs ilsitės, ar vykstate atostogų į užsienį, kai galima, ar esate iš tų žmonių, kurie geria kokteilius paplūdimyje?
– Sunku pasakyti. Todėl, kad iki praėjusios vasaros pabaigos man važiavimas atostogų buvo nelabai įsivaizduojamas dalykas – negalėdavau išvažiuoti dėl mamos.
Mano paskutinės atostogos, tokios, kurios buvo tikrai atostogos, turbūt buvo 2012 metų pabaigoje, kai baigiau darbą Vyriausybėje ir išvažiavau į Kosta Riką.
Tada buvo tikrai kažkas tokio, kad buvo – o! Atostogos! Guliu pliaže, einu vėžlių naktį žiūrėti ir taip toliau. Man patinka visoks poilsis – aš mėgstu eiti, mėgstu kartais patysoti su knyga.
Ko nemėgstu, tai užsikompostiravimo, kad atvažiuoju, žiūriu, ką čia reikia būtinai pamatyti – nuėjau, check. Dėl to, kad pasakyčiau, kad buvau. Tokio statistinio turistavimo.
Aš stengiuosi matyti tai, ką noriu, o jei nesugalvoju, ko noriu, galiu tysoti pliaže, skaityti knygą ir apie nieką labai negalvoti.
– Ko labiausiai pasigedote per pandemiją – teatro, kino?
– Kino tai buvo galima turėti per akis ir aš nesu kino mėgėja.
Man į kiną prisiversti nueiti yra sunku. Paprastai mane kas nors nusiveda, o kad aš turėčiau kažkokį akstiną nueiti į kiną, tai jeigu Coenai, Larsas Von Trieras, tikrai nueisiu – nežinau, kodėl taip yra, bet Larsas von Trieras mane tiesiog pritraukia prie ekrano, nors šiaip man pusantros valandos bet koks kinas... Aš kažkur antroj valandoj pradedu žiūrėti į laikrodį, kada čia baigsis.
Man labiausiai turbūt patinka seni britų serialai, kurie yra po pusę valandos, komedijos. Tai toks geras laikas, kur man smagu pasižiūrėti. Buvo galimybių pasižiūrėti „Kino pavasarį“ ir ką tik nori.
Teatro, taip, šiek tiek pritrūko, bet labiausiai pritrūko socializavimosi su žmonėmis kokioje nors kavinėje atsisėdus, lauke, kalbų apie kasdienybę ir turbūt pritrūko tos rutinos, kurią turi, ir supranti staiga, kad jos nebėra ir reikia prisitaikyti prie naujos realybės.
Aišku, daug ką sprendžia technologijos, gali paskambinti, daug ką gali internete pamatyti.
Bet man jau buvo tokia situacija, kai kompiuterį norisi mesti į sieną, kai turi kokius keturis teamsinius pokalbius per dieną, po trečio galvoji, viskas, aš jau nebegaliu. Tada – už kauptuko ir į gėlyną kur nors, kad bent šiek tiek galėtum pailsinti akis ir nueiti nuo to online bendravimo. Man to gyvo bendravimo tikriausiai labiausiai ir pritrūko – tiesiog žmonių.
– Apie jūsų muzikinį skonį galėjome susidaryti įspūdį rinkimų kampanijos metu – ar randate ką lietuviško paklausyti?
– Taip, randu. Artėja tas amžiaus tarpsnis, kai galiu klausyti beveik bet ko – tiesiog įdomu ir paklausau, bet labai retai užsikabinu.
Dabar aš už ko buvau užsikabinusi – „Graži ir ta galinga“, Klaipėdos dramos teatro merginų.
Mano nuomone, tai yra tiesiog fantastinis dalykas, kurį reikia pamatyti visoms mergaitėms, mamoms su mergaitėmis, ir tėvams taip pat. Nors kai buvau teatre, buvo du vyrai ir atrodė, kad jie truputėlį kankinasi, ir vienas, kuris tikrai džiaugėsi tuo, ką matė, čia tokia truputėlį ironija.
Ir „Solo ansamblis“. Nes čia buvo tas atvejis, kai išgroju skylę „iTunes“, kaip anksčiau, kad būdavo kasetėse muzika ir kai būdavo kokia nors daina, kuri patinka, visada atsukinėji, ir ta juostelė pokštelėdavo ir reikėdavo ją klijais klijuoti.
Dabar jau, aišku, tokių dalykų nėra, bet aš sakiau, kad „iTunes“ ant kai kurių jų naujo albumo dainų esu ištrynusi skylę, nes, man atrodo, ten yra kai kas, kas yra geriausios lietuviškos dainos bent jau šiuo laikotarpiu.
Šis interviu yra naujienų portalo 15min specialiai 2020 m. Seimo rinkimams skirto interviu ciklo „Už ką balsuoti?“ dalis. Tai yra naujienų portalo 15min Aktualijų skyriaus žurnalistų parengta medžiaga ir ji nėra finansuojama politinių partijų, Vyriausiosios rinkimų komisijos ar kitų šaltinių. Projektui kalbinami didžiųjų politinių partijų sąrašų lyderiai, kurių interviu 15min portale publikuojami kiekvieną sekmadienį ir pirmadienį. Jau parengtus interviu galite skaityti čia: „Už ką balsuoti?“
