Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gruodžio 4d. 12:09

Ieškantiems savojo kelio, S.Gricius linki nebijot susimaut

Skirmantas Gricius
Skirmantas Gricius

Nebijot susimaut. To abiturientams ir visiems, svarstantiems, kokios krypties studijas rinktis, visų pirma palinkėtų Mykolo Romerio universiteto (MRU) absolventas Skirmantas Gricius.

Iškart po magistro studijų jis ne tik buvo pakviestas dėstyti lyderystės kurso MRU, bet ir prisijungė prie tarptautinės „Danske Graduate“ programos, kurios tikslas – suteikti geriausiems universitetų absolventams galimybę įgyti patirties globalioje darbo rinkoje. Dabar jis dirba „Danske bank“ projektų vadovu.

– Skirmantai, ar pačiam buvo lengva apsispręsti, ką studijuoti?

– Jau mokykloje susidomėjau viešojo sektoriaus projektais, finansuojamais Europos Sąjungos lėšomis. Mama šioje srityje dirbo, tad man buvo labai įdomu. Rūpėjo suprasti, kaip veikia valstybės aparatas, kaip vyksta projektų organizavimais ir įgyvendinimas.

Turėjau lūkestį, kad viešojo administravimo studijos man padės šiek tiek suvokti biurokratijos mechanizmą ir kaip naviguoti jame įgijus vadybinių įgūdžių.

– Kodėl pasirinkote MRU?

– Viešojo administravimo studijos dar buvo Kaune. MRU pasirinkau ne tik dėl to, kad Vilniuje, bet ir dėl įvairaus turinio aplinkos, visą parą dirbančios bibliotekos, t.t..

– Važiavote į MRU pasižiūrėti?

– Ne, sprendžiau pagal internetinę svetainę, atsiliepimus bei nuotraukas. Esu iš Plungės, tad tuomet man Vilnius atrodė labai labai toli, ir viską bandžiau išsiaiškinti internetu.

Bandžiau įsivaizduoti studentišką gyvenimą, kaip eisiu į paskaitas, kokiais koridoriais vaikščiosiu, pietausiu su kursiokais, eisiu į biblioteką. Aplinka, kurioje praleidi daug laiko, yra svarbi, tad turi būti patraukli, kurioje norėtųsi būti.

– Kas labiausiai įstrigę iš studijų ir pasitarnavo po jų?

– Kalbant apie MRU, neapsiribojant vien viešojo administravimo studijomis, man stipriausiai pasitarnavo (ir to mes, kaip studentai, kartais neišnaudojame) – visos papildomos projektinės veiklos universitete.

Jau pirmame kurse įsitraukiau į įvairiausias studentiškas veiklas, sukūrėme savo organizaciją – MRU studentų viešojo administravimo klubą, nuo kurio viskas prasidėjo: bendravimas su dėstytojais, išoriniais socialiniais partneriais. Man ta vadyba, organizavimas, projektinės klubo veiklos buvo didžiausias „popamokinis projektas“, davęs daug naudos.

Studentų įsitraukimą skatino ir dėstytojai. Atsimenu, kai MRU prodekanė pasikvietė du žmones prisidėti prie papildomų veiklų. Man tas pastebėjimas buvo kažkas tokio! Ne todėl, kad mus išskyrė iš kitų, o kad suteikė galimybę veikti.

Mokykla labiau asocijavosi su kontrole – turėjau daug energijos, bet turbūt ji nebuvo tinkamai nukreipta, o atėjęs į universitetą, pajutau laisvę. Man tai buvo kažkas ypatingo, neatrasto, kad ne tik galiu veikti, bet prodekanai, dėstytojai dar palaiko, paskatina.

– Pagal Erasmus mainų programą studijavote Lince, Austrijoje. Kokie įspūdžiai?

– Jeigu nuoširdžiai, visų pirma Lince atradau anglų kalbą. Erasmus studijos man apskritai buvo didelis kultūrinis pokytis. Mokiausi 11 dalykų, kai MRU turėdavau 6, ir dar anglų kalba, tad studijos buvo labai intensyvios. Ir jeigu kiti per Erasmusą daugiau keliauja ir studentauja, nei mokosi, aš per tuos šešis mėnesius labiau paaugau, nei keliavau.

Tam tikra prasme MRU esu labai dėkingas už keblią situaciją: prodekanė pasikvietė mane kaip studentų atstovą į susitikimą su ekspertais, kur manęs nepasiruošusio užklausė kažkokio klausimo. Aš vos gebėjau į tą klausimą atsakyti – dėl anglų kalbos. Man tai buvo stiprus spyris kažką daryti. Erasmus studijos ir buvo skirtos įsimesti į nepatogią aplinką ir prasilaužti su anglų kalba. Tai, vėlgi, rodo, kad kartais reikia nebijoti susimauti, norint sužinoti, ką daryti ir kur „keliauti“ toliau.

– Patartumėte kitiems pakartoti?

– Nuoširdžiai patarčiau dėl vieno labai paprasto fakto – aš šiandien anglų kalbą naudoju kiekvieną dieną savo darbe. Ir man netgi Erasmus pažintys iki šios dienos pasitarnauja – ar bendramoksliai į Lietuvą atvyksta ar aš kažkur nuvykstu darbo reikalais.

Po Erasmuso, natūralu, daug laisviau jautiesi, nebebijai bendrauti, nebebijai su kitais žmonėmis megzti profesinio ryšio. Taigi, nors ir sunku, nors ir baisu, išgyveni, kas bus, jei nepavyks su egzaminais, žinokit, viskas susitvarko ir ta rizika pasiteisina.

– Magistrantūros studijas taip pat tęsėte MRU, po jų šiame universitete dėstytojaujate. Kodėl?

– Turbūt išlieka prisirišimas prie universiteto. Man MRU buvo aplinka, kurioje, turbūt, daugiausiai augau studijų etape. Paskui atsirado galimybė dėstyti tai, kas man patinka, ir tai, ką aš dirbu. Taigi, man labai natūraliai viskas susisiejo.

– Kiek skiriate laiko dėstymui ir kam visa kitą laiką?

– Pagrindinis mano prioritetas yra darbas „Danske bank“. Hobis – dėstymas ir kitų mokymų organizavimas. Taip ir pasiskirsto laikas. Natūralu, kad toje aplinkoje, kurioje aš dirbu, galiu mokytis ir vėliau norisi tomis žiniomis pasidalinti.

Pvz., su studentais pradėjau dirbti pagal projektų valdymo metodą „Agile“, kurio tikslas – didinti komandų efektyvumą, greitį, kiekvieno asmeninį įsitraukimą į procesus. Natūraliai kilo mintis, kad galbūt aš galiu tai pritaikyti ir akademinėje erdvėje su savo studentais.

Standartinėje paskaitoje aš – dėstytojas – pasakoju, o jūs – studentai – klausote. Tačiau pastebėjau, kad pusei apskritai neįdomu, ką dėstytojas kalba, trečdalis atėjo dėl pliusiuko ir tik vienas kitas iš tiesų įsitraukia, jiems iš tiesų įdomu. Man tai pasirodė neefektyvu. Nes ne tik daug mano laiko išeikvojama nerezultatyviai, bet ir studentai negauna vertės.

Iššūkis buvo per mažas įsitraukimas ir motyvacijos stoka, kuri neretai kiša koja studijuojant.

– Kada ir kaip įvyko lūžis, kai patys studentai aktyviai įsitraukė į studijų procesą, pradėjus dirbti „Agile“ metodu?

– Lūžis įvyko po pirmojo mėnesio. Tiek reikėjo laiko, kad studentai prisiimtų asmeninę atsakomybę už savo studijas. O iš pradžių buvo mini chaosas.

„Agile“ dėstyme labai daug autonomiškumo, savarankiškumo tenka pačiam studentui. Tai reiškia, kad už žinias yra atsakingas kiekvienas, esantis auditorijoje ir mes kartu nusprendžiame, ko sieksime ir ką bandysime gauti.

– Ar atsakėte sau, kas iššaukė tokį didelį studentų pasipriešinimą?

– Tikiu, kad atsakiau. Pačioje pradžioje studentai manęs klausė: o kodėl jūs negalite pasakyti, ką mums daryt? Mes nieko nesuprantame ir t. t. Didelis pasipriešinimas kilo todėl, kad kiekvienas turėjo prisiimti asmeninę atsakomybę už tai, ką išsineš vietoje įprastų nurodymų, ką konkrečiai reikia padaryti ir kaip. Tai reiškia, reikėjo įdėti papildomų pastangų ir tai nėra patogus mokymasis. Tai reikalauja įsitraukimo bei įdirbio. Todėl ir buvo pasipriešinimas – dėl nežinomybės, didesnės atsakomybės.

– Ar sunku būti autoritetu dėstytojui, kuris – beveik studentų bendraamžis?

– Prisimenu pirmąsias paskaitas, kai sėdėjau auditorijoje laukdamas studentų. Atsidarydavo durys ir staigiai uždarydavo, nes studentai nesuprasdavo čia ar ne čia pataikė.

Jeigu būčiau tipinis dėstytojas „aš sakau-tu klausai“ ar jeigu būčiau labai sureikšminęs autoritetą, man būtų buvę sunkiau. Tačiau su studentais bandžiau palaikyti sveiką balansą tarp to, kad mes esame dėl vieno tikslo: aš – kaip resursas studentams, o jie gali tai išnaudoti. Bandome bendrauti atvirai, skaidriai. Tai reiškia, kad tiek jie gali man teikti grįžtamąjį ryšį, tiek aš jiems sakyti, ką galvoju. Iššūkių su autoritetu kaip ir nebuvo.

– Griežtas dėstytojas esate?

– Greičiau teisingas. Studentams sakau, kad jeigu nuoširdžiai, aktyviai dalyvaus veiklose, nė vienam nebus staigmenų ar didelių nepasisekimų. Visada suteikiu visas galimas priemones, kad kiekvienam pasisektų. Jei studentas noriai pasiima, viskas būna gerai. Jeigu studentas nenori pasiimti žinių, natūralu, kad niekas neprivers to padaryti. Tada būna neišlaikymų, neatsiskaitymų ir tai yra natūrali pasekmė.

– Dalis studentų vien tik mokosi, kiti – ir mokosi, ir dirba. Koks jūs buvote studentas?

– Labai ieškojau darbo ir pradėjau dirbti nuo studijų pradžių.

– Užteko laiko mokslams?

– Užteko. Kai randi aplinką, kurioje tau smagu, įdomu bei jautiesi įgalintas, ir to laiko užtenka. Aišku, buvo iššūkių, kad nespėju, ir bemiegių naktų, bet visai smagiai prisimenu studijų dirbant etapą su visomis kitomis papildomomis veiklomis universitete.

– Darbai buvo susiję su viešuoju administravimu, kurį studijavote?

– Ne, pirmasis mano darbas Vilniuje buvo restorane. Bakalauro studijų pabaigoje prasidėjo mano bendradarbiavimas su startuoliais. Tiesiogiai su viešuoju administravimu tai nebuvo susiję, tačiau dominavo vadyba, plėtra, idėjų generavimas.

Banke pradėjau dirbti paskutiniame MRU magistrantūros kurse, o dėstyti MRU – pabaigęs magistrantūrą.

– Dar norėtumėte pastudijuoti ką nors kito, nei iki šiol studijavote?

– Labai laiku klausiate – paskutiniais mėnesiais kaip tik galvoju, kad labai norėčiau pasigilinti į psichologiją, lyderystę, gilesnį valdymą. Norėčiau kažkur pasimokyti šiose srityse.

– Mokymasis visą gyvenimą – vis stiprėjanti būtinybė?

– Absoliučiai. Nes viskas labai greitai keičiasi, tobulėja. Tai reikalauja stiprios adaptacijos. Jeigu aš, pvz., kažkuriuo metu nustočiau domėtis apie projektų valdymą, po kokių dvejų metų žinios, kurias turiu, būtų nebe tokios aktualios tam tikrose aplinkose. Mokymasis visą gyvenimą – neišvengiamas, tik gali keistis jo formatai.

Aš mokausi atlikdamas „Agile“ eksperimentus, bandydamas suprasti, ar šis metodas veikia akademinėje aplinkoje. Toks mokymosi būdas man yra artimas – eksperimentuoti ir žiūrėti, kas gausis. Negali sustot.

– Viskas aišku, jei žinai, kuriuo keliu eiti. Bet ką pasakytumėte tiems, kurie tiesiog nežino, net į kurią pusę ir jau stresiukas dėl to pradedi kilti. Aplinka transliuoja, kad metas žinoti, bet juk negali imti ir staiga sužinoti, jei... nežinai.

– Labai sunkus klausimas. Net ir įstojęs į MRU viešąjį administravimą, kur norėjau studijuoti, vis viena dar suabejodavau. Atsimenu, trečiame kurse vėl pradėjau savęs klausti, ar tai tikrai ta profesija? Ar tai tikrai tai, ką aš norėsiu daryti?

Kuria kryptimi judėti, tuomet man padėjo suprasti vadinamosios kaučingo sesijos. Dabar internete yra įvairiausių nuotolinių paskaitų, kurių galima pasiklausyti. Universitetų lektoriai skaito papildomas paskaitas. Galima bandyti pasižiūrėti, pasiklausyti, ar tai, ką girdžiu, mane kabina, ar vis dėlto neaktualu ir perklausęs 20 valandų kursą pasidarau išvadą, kad tai ne man.

Natūralu, kad sunku išsirinkti studijas ir iki paskutinės minutės nežinai, ar tikrai čia, ar tikrai to norėjai, ar tau tikrai bus naudinga, ar pasiseks, o gal paskui negausi darbo? Natūralu, kad tokių minčių kyla, kad neramu, nes tu nežinai. Bet, mano manymu, yra svarbu pastebėti save aplinkoje, kokios asmeninės savybės ryškėja. Refleksijos labai padeda.

Vieni, kad ir toje pačioje šeimoje ar su draugais, labai lengvai gali išsiderėt dalykų, kiti – aktyvūs kalbėtojai ar geba labai lengvai suorganizuoti renginį. Nors, atrodytų, ir paprasti, gal net buitiniai momentai, bet leidžia pastebėti, tai kas vis dėlto aš.

– Dar kiti gali atkakliai ir susikaupę dirbti, susitelkę ties vienu tikslu.

– Būtent! Turėjau tokių draugų, su kuriais ir dabar bendraujame, ir jie puikiai randa savo vietą, yra nerealūs savo sričių ekspertai. Ne visi mes turime būti kalbėtojai, lyderiai, organizatoriai, programuotojai ar dar bet kas, ką įsivaizduojame kaip būtinybę ar standartą. Todėl mano patarimas būtų pastebėti save tarsi iš šalies ir, kaip jau sakiau, nebijoti klysti, bandyti dar kartą.

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min