Augustės šeima kilusi iš Tauragės, jos 7-eriais metais vyresnė sesuo gimė šiame Žemaitijos mieste, tačiau pati pašnekovė pasaulį išvydo jau Kaune.
„Tėtis bandė plėtoti savo baldų versliuką, kirpėja iki tol buvusi mama ėmė studijuoti Kauno technologijos universitete, todėl persikėlėme į Kauną. Tuo metu man buvo 6-eri“, – savo itin atvirą istoriją ėmė pasakoti Augustė.
Vis dėlto, Tauragės krašto šeima neužmiršto – Žygaičiuose turėjo didelę sodybą, kuri garsėjo gyvūnijos gausa. Čia kriuksėjo kinų kiaulaitės, mekeno Kamerūno ožkytės. Visos Augustės vasaros prabėgdavo čia. Čerapų šeimoje vaikai augo laimingi.
„Kaune tėtis be gyvūnijos taip pat neapsiėjo – laikė balandžius. O aš vaikystėje daug muzikuodavau: lankiau dainavimo pamokas, folkloro ansamblį bei muzikos mokyklą, grojau fortepijonu. Mama padėjo tėčiui versle – jie dirbo kartu.
Kai gimė jaunesnysis broliukas, visiems tai buvo itin netikėta – mano sesei tuomet buvo 17-ika. Pamenu, visi juokdavosi, kad tai – sesės vaikas“, – šyptelėjo pašnekovė.
Štai taip pirmą kartą Augustės lūpose nuskambėjo tas žodis –„netikėta“. Netikėtų ir neįtikėtinų gyvenimo vingių šioje istorijoje netrūks ir toliau.
Interviu metu jaunoji kaunietė atvirai papasakojo, su kokiais gyvenimo iššūkiais – maloniais ir itin skaudžiais – teko susidurti. Augustei sunkiai sekėsi atrasti savąjį kelią, tačiau ši istorija tik įrodo – niekad nepasiduok ir nenustok ieškoti, net jei gilyn į tamsumą bei depresiją nardinančios bangos – itin aukštos ir grėsmingos.
– Auguste, tavo močiutė – kirpėja, mama – kirpėja, pačiai neknietėjo išbandyti šios profesijos?
– Baigusi mokyklą nežinojau, ko noriu imtis. Svarsčiau būti psichologe, makiažo specialiste, veterinare. Dar būdama 10 klasėje pasibaigiau makiažo kursus – dažydavau savo ir mamos drauges.
Vis dėlto, nusprendžiau mokslams paskelbti metų pertrauką. Įsidarbinau drabužių parduotuvėje – labai patiko. Nežinau kodėl, bet man leisdavo stilizuoti vitrinas. Gal užsiimti kažkuo, susijusiu su mada? Ėmiau studijuoti mados vadybą. Gal 2-3 mėnesius į paskaitas pavaikščiojau. Tuomet nuvykau pas draugę į Angliją. Ji supažindino su universiteto gyvenimu ten. Taip patiko!
Dar mokykloje abi svajojome, kad studijuosime Anglijoje. Pamenu, reikia grįžti į Lietuvą, krinta ašaros kaip pupos lėktuve. Nežinau, ką daryti, kaip tėvams pasakyti. Juk metus laisvus turėjau, tik pradėjau studijuoti Lietuvoje, o dabar užsinorėjau viską mesti ir į Angliją išvykti. Paskambinau tėčiui, ašaros vėl rieda. Pasakiau, kad noriu Anglijoje studijuoti, tik nežinau, ką. Kol grįžau iš oro uosto į namus, tėtis jau buvo pasakęs mamai. Ši, mane pamačiusi, tylėjo. Buvo prieš.
– Mama, spėju, buvo prieš ne dėl mokslų metimo, bet dėl išvykimo toli nuo jos?
– (Šyptelėjo). Taip. Tuomet pakeičiau darbą, nes reikėjo susitaupyti pinigų pragyvenimui Londone. Įsidarbinau viename Kauno restorane padavėja. Padirbau gal pusmetį. Lankiau specialius anglų kalbos kursus, ruošiausi.
Nusprendžiau: studijuosiu mados rinkodarą. Įstojau į West London universitetą be jokių papildomų egzaminų, tereikėjo paruošti „portfolio“ – apžvelgti pasirinktą madų šou. Labai įdomus procesas. Pasirinkau 2018 metų „Dior“ mados namų vyrišką drabužių liniją, susijusią su gėlėmis, pavasariu ir robotikos detalėmis.
– Kaip pasitiko Londonas?
– Gyvenau pas draugę, miegojau ant čiužinio. Jos butukas buvo toks mažas – viename kambaryje tilpo ir lova, ir tualetas, ir stalas, ir virtuvė. Galiausiai susiradau savo būstą. Nors jis buvo centre, sąlygos gyventi – ne kokios: langai mediniai, visur pelėsis, o mokėti reikėjo virš 1000 svarų sterlingų nuomą.
– Tuomet dar ir koronoviruso pandemija buvo prasidėjusi.
– Taip, į Londoną persikrausčiau būtent koronos metu. O ir laikotarpis iki išvykimo buvo labai keistas. Netikėtinai mirė tėvelis – kaimynai rado susmukusį sodyboje prie durų. Jam tebuvo 49-eri. Sustojo širdelė.
Visiems buvo šokas, nuolat svarstėme, ar galėjome kažką padaryti kitaip, atsidurti tuo metu sodyboje, laiku paskambinti... Daug galvojau apie tėtį, su juo gerai sutardavome.
Tėvų verslas dar prieš tėčio mirtį šlubavo, buvo prasidėjusios finansinės problemos – teko parduoti. Mamytė dirbo kurį laiką buvusiame šeimos versle samdoma baldų pardavėja. Vėliau įsidarbino drabužių pardavėja.
Visur pelėsis, o mokėti reikėjo virš 1000 svaro sterlingų nuomą.
– Kad ir kaip sunku bebūtų buvę, į Angliją, vis dėlto, išvykote. Mokykloje su drauge dėliota svajonė, kelti lūkesčiai pasiteisino?
– Gegužę tėtis mirė, o spalį išvykau į Londoną. Buvo labai sunku.
– Pasitikslinsiu, per pusmetį dirbant padavėja Kaune pavyko užsidirbti keliems mėnesiams pragyvenimui Londone?
