Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ilona Tamutienė apie vaikų globą: nuo 2003-iųjų situacija tik blogėjo

Ilona Tamutienė
Jono Petronio/VDU nuotr. / Ilona Tamutienė
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Vasario 14-ąją Seimas rinksis į neeilinę sesiją, kad įstatymu uždraustų smurtą prieš vaikus. Dabar teigiama, kad pagaliau sutarta dėl pagrindinio smurto apibrėžimo, įstatyme bus įrašyta, kad „draudžiamas visų formų smurtas prieš vaiką, įskaitant fizines bausmes“. Šiandien turime konstatuoti, kad per visus 27-erius metus nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo visos vyriausybės tik „gesino gaisrus“, o ne įgyvendino veiksmingas prevencijos priemones, kurios jau galėjo gerokai apriboti smurto prieš vaikus atvejus.

Po to, kai 1995 m. Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, kurios 19-ajame staipsnyje įtvirtinta vaiko apsauga nuo visų formų smurto, o 37-ajame – vaiko apsauga nuo kankinimo, žiauraus, nežmoniško, žeminančio elgesio, bausmių. Ir kai 1996-aisiais Lietuvoje buvo priimtas Vaiko teisių pagrindų įstatymas – pirmasis teisinis dokumentas, kuriuo siekta apginti vaiką nuo smurto. 10-asis įstatymo straipsnis skelbia, kad „draudžiama vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis“. Apie visa tai – pokalbis „Savaitės“ laidoje su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesore Ilona Tamutiene.

– Tarsi yra dokumentų, kurie draustų smurtą prieš vaikus, tarsi visko užtektų, bet, pasirodo, jeigu nėra įstatymo, to negana. Ar čia mes nesusiduriame su požiūriu, reikia keisti požiūrį, nes, jeigu tu nori pamatyti, kad yra dokumentai, kurie užkardo smurtą prieš vaiką, tai tu juos pamatysi, bet, jeigu tu jų nenori pamatyti, tai tada gali reikalauti įstatymo?

– Na, vienareikšmio atsakymo į šitą jūsų klausimą turbūt nėra. Mano įsitikinimu, mes turime įstatymus, kurių pagrindu turime dar toliau kurti kitus ir visą įgyvendinimo mechanizmą, nes pats savaime įstatymas vaiko gerovės neužtikrina. Užtikrina žmonės ir to įstatymo įgyvendinimo veiksmingumas. Lietuvos atveju dabar kilę debatai dėl smurto apibrėžimo, smurto rūšių, kurių yra nemažai, bet mes apie jas mažai kalbame ir labai liūdna, kad mes jų esame neapibrėžę. Palikta kiekvieno žmogaus subjektyviam apsisprendimui – ar yra smurtas, ar nėra. Vieni vienaip supranta smurtą, kiti kitaip, o valstybė savo pozicijos ir neparodo, kaip jinai supranta ir ką jinai laiko smurtu. Tai šiuo atžvilgiu, manyčiau, būtina priimti tą įstatymą.

Pats savaime įstatymas vaiko gerovės neužtikrina. Užtikrina žmonės ir to įstatymo įgyvendinimo veiksmingumas.

– Bet koks tada būtų jūsų atsakymas tiems, kurie tikina, kad valstybė neturi kištis į šeimos reikalus?

– Jeigu mes esame ratifikavę Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, tai jau yra įsipareigojimas, tai jau yra privalumas. Kita vertus, tai yra elementari moralė, elementarus žmoniškumas – jeigu vaikas yra žalojamas, mušamas, turi įsikišti ir apsaugoti kiti žmonės, nesvarbu ar tie įstatymai yra, ar nėra. Tai tiek teisinis, tiek moralinis dalykas. Jeigu mes sulyginsime sistemas su medicinos, tai mes kiekvieną kartą žinome, kad nelengva būna ir ligą diagnozuoti. Čia irgi yra socialinė sveikatos pusė, galima sakyti. Mes įrankių dabar Lietuvoje neturime. Kaip ir diagnozę turime, bet iš ko mes, kaip valstybė, kaip ginančios institucijos, suprantame, kad ji yra? Tiesiog čia yra tuščia, įrankių mes neturime, galima sakyti. Nei finansų buvo į tai investuota, nei geroji praktika perimta – nieko. Mes tik žinome patį pagrindinį dalyką – negalima mušti vaikų.

– Įstatymas turėtų užtikrinti, kad tarnybos gebėtų atpažinti ir smurto riziką, ir patį smurtą?

– Taip. Tiek tarnybos, įgyvendinimo procesui, tiek ir prevencijos, susiorientavimo tikslais visuomenei.

– Mes su jumis vis kalbame, ir ne tik mes su jumis, apskritai, beveik visi koncentruojasi į tą fizinį smurtą. Šiuo atveju ir tie skaudžiausi įvykiai yra atsitikę būtent dėl fizinio smurto, bet jūs pati sakėte, kad yra daug smurto rūšių. Aš noriu pakalbėti apie psichologinį smurtą. Man netgi pavyko aptikti skaičius, kad per trejus metus (2011–2013 metais) psichologinio smurto atvejų išaugo 15,5 procento. Palyginti, fizinio – 2,6 procento, tai reiškia, kad psichologinis smurtas vis dažniau aptinkamas ir atpažįstamas. Kiek jis yra pavojingas? Spėju, kad politikus jis ypač ir gąsdina?

– Naujausi neuromokslo tyrimai parodė, kad vaikas, ir nebūtinai vaikas, tiesiog žmogus, kuris patiria psichologinį smurtą, jo smegenyse vyksta procesai, ir jis jaučia skausmą nė kiek ne mažesnį nei nuo fizinio smurto. Psichologinio smurto atvejų Lietuvoje yra tikrai daug, kaip ir kitų, bet mūsų įstatymai ir tarpžinybinis darbas yra labai atsilikęs nuo išsivysčiusių šalių, nes mes nesugebame net fizinio smurto atpažinti, kaip rodo tam tikri atvejai, o po to ir imtis tam tikrų veiksmų.

Taigi kalbėti, kad bus kažkokios intervencijos ir veiksmingumas psichologinio smurto atveju, mums dar labai toli, nors iš tikrųjų tai reikia daryti. Turi būti prieinama psichologinė pagalba tiek vaikui, tiek šeimai. Mes turime pradėti ravėti ir arti neartus dirvonus dėl priklausomybės alkoholiui, alkoholio vartojimo sutrikimų. Nes viso pasaulio mokslas ir mūsų Lietuvos kasdienybė rodo, kad daugiausia smurto vaikai patiria būtent tose šeimose, kur piktnaudžiaujama alkoholiu. Mes čia esame lyderiai, ir to smurto čia yra daug.

Viso pasaulio mokslas ir mūsų Lietuvos kasdienybė rodo, kad daugiausia smurto vaikai patiria būtent tose šeimose, kur piktnaudžiaujama alkoholiu. Mes čia esame lyderiai, ir to smurto čia yra daug.

Tuo metu prieinamumas tiek gydymo, tiek vaiko apsaugos yra visiškai skirtingos sistemos, visiškai nedirba kartu. Nėra sustyguotas žinybinis darbas. Šitie įgyvendinimo procesai turėtų būti padaryti vyriausybiniu lygiu. Ne savivaldos, bet vyriausybiniame, nes nė vienas skyrius, nė viena žinyba neturi galios pasakyti kitiems, nei vaiko teisių tarnyba negali įsakyti priklausomybių ligų gydytojams, kad kai dirbate su vaiko tėvais, galbūt jie smurtaujantys ar yra tokia rizika, prašau informuokite, ir dirbkime kartu dėl vaiko gerovės, vaiko saugumo. Turėtų būti pasirašomi tarpžinybiniai protokolai, kaip, sakykime, Australijoje priklausomybės ligų gydymo sistema pasirašiusi protokolus su vaikų apsaugos skyriais, departamentais, kad vieni suprastų, ką reiškia tas alkoholizmo gydymas ir kiek užima laiko, o kiti – kad suprastų, ką reiškia vaiko apsauga ir ką reiškia vaikui augti tokioje šeimoje. Nes būtent ten psichologinis smurtas ir nepriežiūra yra totali.

– Jeigu aš dabar pasakyčiau, jog šiandien galima teigti, kad Lietuvoje vaikų gerovės lygis yra žemesnis nei realios valstybės galimybės, tai aš būčiau teisi?

– Šimtu procentų. Aš dabar neseniai dariau tyrimą ir žiūrėjau, kaip vyksta raida, kiek vaikų nukreipiama į institucijas ir kiek vaikų nukreipiama į šeimas, ir ėmiau oficialią statistiką, kurią administruoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Gavau, kad pats geriausias rodiklis buvo 2003 metais. Tada buvo tik 30 procentų vaikų nukreipiama į institucinę globą. Mūsų Bendrasis vidaus produktas visais metais augo, išskyrus vienerius krizės metus, ir paaugo labai žymiai. Dėmesys tiek finansinis, tiek kitoks šeiminei globai tiesiog buvo užkonservuotas nuo 1999 metų, kai buvo priimtas Globos įstatymas ir įvesta 500 litų pašalpa. 20 litų buvo padidinta, galima pasakyti, iki pastarųjų metų, kai dabar prezidentės dėka suintensyvėjo dėmesys šeiminei globai. Nieko buvo nedaryta, nekurta nei sistema, nei pagalba. Europos Sąjungos lėšos nukeliavo į vaikų globos pastatus. Pati valstybė padarė viską, kad tie namai būtų išlaikyti.

– Tai 2003 metais mes sustojome?

– Netgi degradavome, blogėjo situacija. Jeigu taip vyks, kaip paskutinius dvejus metus, jei tokiais tempais vyks pertvarka, tai aš galiu pasakyti, kad reikės 5 metų, jog mes pasiektume 2003 metų lygį.

– Toks yra tikėjimas, kad 2020 metais institucinių globos namų nebeliks ir ta reforma bus įvykdyta. Sprendžiant iš to, ką sakote jūs, tai nepavyks 2020-aisiais?

– Čia į tą reformą, kiek aš žiūriu, tai žiūrima labai supaprastintai ir labai techniškai. Iš tikrųjų mes turime kurti globėjams pagalbos ir paskatos sistemą kartu. Be pagalbos tikrai bus situacijos, kad vaikai bus grąžinami. Galima sakyti, pasiėmei vaiką globoti ar įsivaikinti, ir tai – tavo privati problema. Nėra infrastruktūros, nėra pagalbos prieinamumo, o pareigų daug prisideda. Dabartinė sistema – socialinis darbas yra daugiau inspektavimas. Ne pagalba šeimai, bet inspektavimas – pasižiūrėti, ar yra maisto šaldytuve, ir taip toliau. Vaiko poreikiai yra ignoruojami. Net socialiniai darbuotojai neturi įrankių, kaip vaiko poreikius ištirti, pažiūrėti. Šaldytuve maistas gali parodyti tik vieną poreikį. Jeigu mes būtume matę vaiko poreikius, tai mes žinotume, kad vaiko poreikis yra ir teisė augti šeimoje. Ir mes būtume tos sistemos, prievartos, nuo sovietinių laikų paveldėtos, tiesiog nelaikę.

– Jūsų klausant man gerokai liūdna pasidarė, bet vis tiek kažką reikia pradėti daryti. Ir jeigu dabar vyksta reforma ir galbūt įstatymas pagaliau bus priimtas, galbūt mes mažais žingsneliais, bet pradėsime judėti į priekį?

– Aš tikrai tikiu, nes dabar matau visuomenėje tam tikrus procesus. Iš apačios į viršų, galima sakyti, visuomenė spaudžia politikus iš apačios į viršų. Ir, manau, dabar tas sujudimas padarys lūžį.

– Bet vis tiek mes neapsieisime be politinės valios, tiesa?

– Tiesa.

– Ačiū jums labai už šitą pokalbį.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min