„Filmuose gaivinami žmonės atsigauna greičiau, tačiau aš galvojau – negaliu sustoti: kodėl nepabandžius, juk blogiau tikrai nebus“, – praėjus savaitei po lemtingo įvykio ir šiek tiek nurimus aistroms 15min.lt kalbėjo T.Šaparnis.
Tačiau anuomet emocijos virte virė: „Kai pamačiau, kad jis kvėpuoja, net susigraudinau, tačiau vis tiek tęsiau gaivinimą – bijojau, kad vėl jį prarasime.“
Berniukas jau namuose
Gelbėtoju tapęs Tomas neslepia – šiomis dienomis sulaukia daugiau aplinkinių dėmesio. Tačiau vaikinas neriečia nosies – jam svarbu, kad Edvinas iš tikrųjų pasveiktų.
Filmuose gaivinami žmonės atsigauna greičiau, tačiau aš galvojau – negaliu sustoti: kodėl gi nepabandžius, juk blogiau tikrai nebus.
„Negalėjau nusiraminti. Prieš kelias dienas skambinau vaiko mamai, ji pasidžiaugė, kad sūnus jau pats kvėpuoja, atjungtas nuo visų aparatų“, – pasakojo Tomas.
Penktadienį jis sužinojo, kad Kauno klinikose gydytas Edvinas jau grįžo namo, tačiau dar geria antibiotikus.
„Ketinu jį aplankyti – noriu savo akimis pamatyti gyvą ir sveiką“, – neslepia marijampolietis.
Visada traukė grįžti į Lietuvą
Į Lietuvą Tomas grįžo tik prieš dvejus metus – ketverius iki tol gyveno Airijoje, ten baigė ir vidurinę mokyklą. Viena sūnų auginusi Tomo mama dirbti į Airiją išvyko jau prieš 12 metų.
„Naktį prieš įvykius parsivežiau ją iš oro uosto, namus pasiekėme tik apie 5 valandą ryto. Todėl ir buvau prisnūdęs dienos metu“, – paaiškina Tomas, tiesiai iš lovos šokęs į upę gelbėti skęstančio vaiko.
Tomas neslepia: jei gyventų Airijoje, jau būtų susikūręs geresnę materialinę gerovę. Tačiau juk ne piniguose laimė: „Finansiškai ten geriau, tačiau mane visada traukė atgal į Lietuvą – noriu čia ko nors pasiekti.“
Svajoja apie verslą
Tomas svajoja sukurti ir plėtoti savo verslą. Jau yra išbandęs prekybą automobiliais, tačiau vėliau pasuko į nekilnojamojo turto sferą – šiuo metu nuomoja butus. Sekasi neblogai, nes Marijampolėje būsto nuomos rinka palyginti gyva – būsto ieško statybose atvykę dirbti žmonės iš kitų miestų.
„Tačiau labiausiai norėčiau dirbti sau“, – prisipažįsta Tomas.
Negaliu abejingai praeiti pro muštynes gatvėje – visada skambinu 112 ir kviečiu pagalbą. Kitaip nemoku.
Jis jau yra ragavęs ir vairuotojo duonos – turi trijų kategorijų vairuotojo teises. Matyt, kelis kartus išklausytos pirmosios pagalbos paskaitos vairavimo kursuose irgi lėmė tai, kad Tomas ryžosi gelbėti skęstantį vaiką.
Širdis dar laisva
„Nesu aš joks didvyris – tiesiog geras pilietis. Negaliu abejingai praeiti pro muštynes gatvėje – visada skambinu 112 ir kviečiu pagalbą. Kitaip nemoku“, – pečiais trūkteli T.Šaparnis.
Vis dėlto jis džiaugiasi, kad net interneto komentatoriai jo poelgį įvertino pozityviai: „Paprastai žmonės komentaruose pykstasi, drabstosi purvais, o šiuo atveju visi labai gražiai pasisakė, buvo smagu paskaityti.“
Pastarosiomis dienomis Tomas sulaukia ir daugiau kraštiečių dėmesio. „Visi ką nors pasako, paklausia, ar tai aš tas gelbėtojas, pasveikina, paspaudžia ranka – malonu“, – šypsosi Tomas ir prasitaria, kad širdies draugės dar neturi.
Žinote įdomią istoriją? Parašykite ikrauk@15min.lt.
