„Mano mama ėjo iš proto – kaip bus su mokslais ir panašiai. Mano tėvai yra labai blaiviai mąstantys žmonės, jie niekada man nesakė – nedaryk to ar ano, jie man visada sakė, kad tu pati nuspręsi, tiesiog pagalvok prieš tai. Mamai pasakiau: viskas bus gerai, mokslus baigsiu“, – pasakoja lietuvė.
Ji žinojo: šešiolika metų vyresnis graikas – jos gyvenimo vyras.
Savo pažadą tėvams Monika tesėjo – mokslus Vilniaus universitete baigė. Tačiau dabar ji prisipažįsta: tie dveji metai meilės per atstumą nebuvo lengvas laikas. Dienos Lietuvoje be Jorho slinko be galo lėtai. Vasarą po trečio graikų kalbos kurso Monika praleido Atėnuose, taip nušaudama du zuikius: galėjo gilinti kalbos žinias, o laisvalaikį leisti su mylimuoju. Pamažu pora suprato: vienas be kito jie negali gyventi.
Sulig paskutiniąja mokslo metų diena baigėsi ir Monikos gyvenimas Lietuvoje. Ji net nedalyvavo diplomų įteikimo ceremonijoje. Kai pasipuošę kurso draugai spaudė ranką dekanui ir šventė studijų pabaigą, ji jau buvo už dviejų tūkstančių kilometrų su savo mylimuoju. Ji žinojo: šešiolika metų vyresnis graikas – jos gyvenimo vyras.
Graikiškos vestuvės
Monika žinojo, kad santuokos su užsieniečiais ne visada baigiasi laimingai. Kita šalis, kita kultūra, kiti įpročiai. Tačiau dabar, kai su Jorhu jau atšventė pirmąsias vestuvių metines, ji net neabejoja savo sprendimo teisingumu.
Nors Jorhui jau 41-eri, Monika jam pirmoji žmona. Graikijoje, kaip ir visose Pietų Europos šalyse, įprasta tuoktis vėliau. Tai, kad pirmojo vaiko šeima susilaukia būdama keturiasdešimties, čia nieko nestebina. Kai su milžiniškais lagaminais Monika atvyko pas savo būsimąjį vyrą, iš karto išplaukė atostogų. Tada susitvarkė dokumentus būsimoms studijoms. Kadangi jau prieš tai ne sykį lankėsi Graikijoje, pažintis su būsimo vyro draugais ir giminėmis nebuvo iššūkis.
Tai, kad aš, būdama Lietuvoje, nusprendžiau studijuoti graikų kalbą, jiems yra stebuklas.
Graikai, kaip ir visi pietiečiai, kalbų mokymuisi neskiria per daug dėmesio. Jorho šeimą pribloškė būsimos marčios graikų kalbos žinios. „Tai, kad aš, būdama Lietuvoje, nusprendžiau studijuoti graikų kalbą, jiems yra stebuklas“, – sako Monika.
Pasaulis tampa vis spalvingesnis. Prieš dešimt metų Lietuvoje santuoka su kitataučiu atrodė visiškai neįprastas dalykas. Dabar tuo, kad lietuvės vyrais pasirenka kitos tautos ar rasės žmones, mažai ką stebina. Bet dažniausiai tėvai vis tiek svajoja apie vyrą lietuvį. Tas pats ir Graikijoje: į blondines iš Šiaurės Europos visiems gražu pažiūrėti, bet ne visi tėvai norėtų užsienietės marčios.
Monikos artimieji graiką Jorhą puikiai pažįsta. Todėl ir vestuvės nebuvo staigmena. Be to, net pati Monika nustebo, kad graikas, kasdien matantis jūrą, palmes ir besišypsančius žmones, šitaip susižavėjo Lietuva – šalimi, kur didžiąją metų dalį tiesiog lyja. O juk Graikijoje saulėta net 250 dienų per metus. Monika liūdi tik dėl vieno: jos mamą ir Jorhą skiria kalbos barjeras, todėl bendravimas kartais tampa komplikuotas.
„Tradicinės graikiškos vestuvės – net ne šventė, o atskiras mokslas”, – mėgsta juokauti graikai. Pagal vietinius papročius, prieš pat vestuves jaunikis privalo viešai nusiskusti. Šią šventės dalį stebi jo artimieji, o skustuvu darbuojasi vienas iš liudininkų.
Jaunikis atsakingas už savo išrinktosios batelius. Jie atkeliauja paštu, ir jeigu netyčia per dideli, ši klaida ištaisoma į vidų prikišant banknotų. Ši tradicija vis dar gyva kai kuriuose Graikijos regionuose.
Amžiną meilę graikui Monika prisiekė nedidelėje jaukioje bažnyčioje tarp antikos laikų griuvėsių.
Jaunosios draugės ant batelių padų užrašo savo vardus. Pasibaigus vestuvių puotai, jos akylai apžiūrinės batelius – juk ta, kurios vardas matyti ryškiausiai, ištekės pirmoji.
Svečių sąrašą dažniausiai sudaro tėvai. Taigi jaunieji nelabai nustemba, savo svarbiausioje gyvenimo šventėje išvydę žmones, kurių išvis nepažįsta. Dėl vestuvių šventės ir Jorhas, ir Monika sutarė: tas vakaras bus pirmiausia jų, o tik paskui svečių.
„Atskrido mano mama, brolis, kelios draugės ir pusseserės su šeimomis. Nusprendėme kviesti tik pačius artimiausius draugus, su kuriais mums iš tikrųjų būtų smagu. Buvo maždaug 65 žmonės. Graikijai tai yra labai mažai. Čia į vestuves, būna, pakviečia ir du, ir aštuonis šimtus žmonių“, – skaičiuoja „Emigrantų“ pašnekovė.
Amžiną meilę graikui Monika prisiekė nedidelėje jaukioje bažnyčioje tarp antikos laikų griuvėsių.
Net suknelę jaunoji pasirinko panašią į tas, kurias dėvėjo senovės Graikijos deivės. Iš bažnyčios vestuvių puota persikėlė į keturių žvaigždučių viešbutį prie pat jūros. Pro langus ten atsiveria nuostabūs vaizdai. Tačiau vestuvininkams jie mažiausiai rūpėjo – visi šoko ir linksminosi iki paryčių.
„Esu už tai, kad moteris dirbtų“
„Esu be galo laiminga”, – sako Monika. Graikijoje niekas neatsibosta. Jei tik nori pakeisti aplinką, lipi į keltą ir jau mėgaujiesi poilsiu vienoje iš daugybės Graikijai priklausančių salų. Jeigu laiko mažiau – sėdi į automobilį ir paplūdimyje atsiduri kad ir per dešimt minučių.
Dar reiktų – ir visai smagu būtų – susirast darbą. Manau, ateis ir tam laikas.
„Dar reiktų – ir visai smagu būtų – susirast darbą. Manau, ateis ir tam laikas. Kol kas tęsiu mokslus, bet ateityje vis tiek kažkada reikės. Aš esu už tai, kad moteris dirbtų. Aišku, jeigu jai pačiai to reikia“, – laidai „Emigrantai“ tvirtina Monika.
Vyras uždirba pinigus, o žmona rūpinasi namais ir vaikais. Toks šeimos modelis Graikijoje visiškai įprastas. Kaip ir nieko nestebina tai, kad keturiasdešimtmetis vyras vis dar gyvena su tėvais. Monikai tai – nepriimtina. „Noriu pasiekti kažką daugiau nei žmonos statusą”, – sako prieš metus ištekėjusi lietuvė. Taigi pirmiausia ji nori ne vaikų, o karjeros.
