Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 vasario 4d. 06:30

Judėti įkvepianti Belos istorija: po insultų nebevaikščiojusi moteris dabar „bėga“ su specialiu triračiu

Bela kartu su kita centro „Eik“ bendruomenės nare prie starto linijos su triračiais
Centro „Eik“ nuotr. / Centro „Eik“ bendruomenės nariai treniruojasi su triračiais

„Apie mano gyvenimą būtų galima parašyti visą knygą“, – vos pradėjusi pasakojimą suintriguoja vilnietė Bela. 53 metų moteris patyrė daug insultų, po kurių iš naujo teko ne tik mokytis vaikščioti, bet ir kalbėti.

„Po vieno iš insultų pamiršau, kaip kalbėti lietuviškai, o rusų kalba (ji mano gimtoji) šnekėjau sakydama žodžius atvirkščiai“, prisiminė Bela. Tačiau labiausiai moterį paveikė du insultai, po kurių ji nebegalėjo judėti. Vis dėlto ši istorija turi laimingą pabaigą. „Esu gyvas įrodymas, kad net ir po 18 metų nevaikštant galima išmokti ne tik judėti, bet ir būti fiziškai aktyviai – treniruotis, keliauti“, – su neslepiamu pasididžiavimu pasakojo Bela. Už tai, kad šiuo metu jaučiasi ne tik „vaikštanti“, bet ir laiminga, ji dėkinga aktyvaus užimtumo centrui „Eik“. „Vasario 23-ąją bus keturi metai, kai lankau šį centrą. Nežinau, ar esu viena pirmųjų jo narių, bet kad senbuvė – tai tikrai“, – pasakojo pašnekovė.

Buvau ne žmogus, bet daržovė“

Pasakodama savo ligos istoriją Bela greitai prabėga metus, kai ištiko pirmieji insultai. Po jų, sakė moteris, dar nesijautė blogai – vis tikėjo, kad šis jau paskutinis. Tačiau taip nebuvo. Lemtingu ir daugiausiai jėgų atėmusiu insultu vilnietė vadina tą, kuris ištiko 2008-aisiais. „Po jo pirmą kartą nebevaikščiojau: „atėmė“ kojas, nieko negalėjau padaryti, net pastovėti“, – sakė moteris. Reabilitacijos, į kurias Bela vis vykdavo, mažai padėjo. Juolab, kad 2016 metais smogė dar vienas spinalinis insultas. Po šio Bela palūžo ne tik fiziškai, bet ir emociškai.

„Nebenorėjau nieko: jokių mankštų, reabilitacijų. Pamenu, Abromiškių reabilitacijos ligoninėje mane mankština, o aš nenoriu, nebetikiu. Grįžusi namo kurį laiką tiesiog gulėjau ir žiūrėjau į lubas. Jaučiausi ne žmogus, bet daržovė“, – vieno sunkiausių savo gyvenimo etapų neslėpė pašnekovė. Emocinę būseną apsunkino ir tai, kad bėgant metams buvusių draugų skaičius vis mažėjo. Nepaisant artimųjų palaikymo ir globos, vilnietė vis giliau smego į liūdesį. Būtent tuomet įvyko netikėta pažintis. „Vienas bičiulis parašė į mesendžerį. Nenorėjau atsakyti, bet pagalvojau, kad negražu – žmogus juk rašo, rodo dėmesį. Tad nutariau įsijungti kompiuterį. Vos atidariusi feisbuką pamačiau naują skelbimą: Aušra (centro „Eik“ vadovė Aušra Kriškoviecienė – aut. past.) buvo įdėjusi skelbimą, kuriame kvietė ateiti ir išbandyti specialias treniruotes. Iš pradžių pamaniau, kad tai ne man, bet mintis vis neišėjo iš galvos. Nutariau parašyti ir iš karto sulaukiau kvietimo ateiti“, – pasakojo Bela. Ji prisiminė, kad jau po pirmos treniruotės suprato, jog į centrą tikrai grįš: „Brolis paklausė, ar važiuosiu ten antrą kartą, o aš užtikrinau, kad tikrai taip. Jaučiau, kad ten man pavyks“.

Brolis paklausė, ar važiuosiu ten antrą kartą, o aš užtikrinau, kad tikrai taip. Jaučiau, kad ten man pavyks.

Nuojauta pasitvirtino: nepaisant to, kad Bela į centrą „Eik“ atėjo su visiškai nesilankstančiomis kojomis, vos pastovėdama, per metus padedama trenerių ji pasiekė neįtikėtinų rezultatų. „Po metų aš pradėjau „eiti“ su triračiu, o neilgai trukus dalyvavau pirmosiose varžybose. Žinau, kad mažai kas tikėjo, jog apskritai įveiksiu atstumą. Bet aš ne tik įveikiau – aš tas varžybas laimėjau“, – juokėsi Bela, o telefono ragelyje skambantis jos juokas geriausias įrodymas, kad šiuo metu ji tikrai laiminga.

Centro „Eik“ nuotr./Varžybos „IKI Velomaratonas 2020“
Centro „Eik“ nuotr./Varžybos „IKI Velomaratonas 2020“

Per karantiną mezga, treniruojasi, mokosi ir bendrauja nuotolinėse paskaitose

Bela neslėpė, kad šių savybių jai prireikia ir per karantiną. Kartu su kitais centro „Eik“ nariais ji ir toliau du kartus per savaitę mankštinasi nuotolinėse treniruotėse, o per „Zoom“ švenčia bendras šventes, dalinasi receptais, dalyvauja psichologinėse konsultacijose. Vis dėlto didžiausias netikėtumas – tiek pačiai Belai, tiek ir jos bičiuliams iš centro „Eik“ – buvo tai, kad Bela pradėjo megzti. Tai netikėta, nes net dešimt metų Bela nevaldė dešinės rankos. Vis dėlto per pirmąjį karantiną pabandžiusi greit suprato, kad išeina – taip vienas po kito gimsta šalikai, kepurės. Beje, vienas iš Belos megztų šalikų netrukus atsidurs muziejuje. Jis taps vienu iš istorinių eksponatų, atspindinčių tai, ką lietuviai veikė per koronaviruso pandemiją ir pirmąjį karantiną.

Projektų tęstinumą užtikrina Sporto rėmimo fondas

Aktyvaus užimtumo centras „Eik“ veikia nuo 2015 metų. Šiuo metu jis vienija ir į įvairias fizinio aktyvumo veiklas įtraukia maždaug 40 įvairią judėjimo negalią turinčių žmonių bei jų artimųjų. Judėti juos įkvepia ir treniruotis padeda penki treneriai.

Kaip pasakojo centro „Eik“ vadovė ir trenerė Aušra Kriškoviecienė, veiklos per ketverius metus nepasikeitė, tik tapo įvairesnės ir brandesnės. Jas profesionaliai vykdyti padeda finansuojami projektai. Vienas tokių – 2019 m. prasidėjęs ir iki 2023 m. tęsiamas projektas „Neįgaliųjų fizinio aktyvumo ir sporto su triračiais plėtra Vilniaus mieste“, kurį iš dalies finansuoja Sporto rėmimo fondas.

Centro „Eik“ nuotr./Centro „Eik“ nariai dėkingi Sporto rėmimo fondui už galimybę tęsti projektus
Centro „Eik“ nuotr./Centro „Eik“ nariai dėkingi Sporto rėmimo fondui už galimybę tęsti projektus

„Galimybė gauti finansavimą mums labai svarbi, nes tai leidžia ne tik tęsti, bet ir plėsti savo veiklą. Fiziniam žmonių su negalia sveikatinimui toliau sėkmingai naudojame unikalias priemones: Lietuvoje sukurtą eisenos treniruoklį „Eik“ ir triratį (angl. Racerunning). Savo veikloje remiamės mokslu pagrįstais tyrimais, medikų patirtimis bei rekomendacijomis. Fizinio aktyvumo užsiėmimus veda patyrusi kineziterapeutė Irena Petraitienė, bėgimo su triračiais treniruotes – vienintelė Lietuvoje Racerunning trenerė A.Kriškoviecienė“, – pasakojo centro „Eik“ atstovė Jūratė Stongvilienė.

Gavus finansavimą centras įsigijo 4 naujus triračius, kurie yra tapę svarbiausia ir mėgstamiausia centro narių treniruočių priemone. „Veiklą pradėjome turėdami tik 3 triračius – juos buvo sunku idealiai pritaikyti kiekvienam žmogui. Nes triratis turi atitikti žmogaus ūgį, svorį, net stabdžių sistema pritaikoma kiekvienam pagal poreikį. Pvz., jei žmogui labiau pažeista dešinė pusė, jam patogiau stabdyti kaire, stipresne ranka, todėl ir stabdis bei skambutis turi būti kairėje. Arba krūtinės ar pilvo atramos plokštė taip pat reguliuojasi kiekvienam asmeniškai. O sėdynės forma, minkštumas ir kiti svarbūs dalykai kiekvienam pritaikomi pagal žmogui priimtiną patogumą. Kartais sėdynės formą renkamės iš keleto variantų, kol tinka ir patogu. Dabar turėdami beveik visus dydžius, mes treniruotes galime geriau suplanuoti, priimti daugiau norinčiųjų“, – teigė A.Kriškoviecienė.

Sporto rėmimo fondo finansavimas suteikė progą suorganizuoti ir keletą svarbių renginių, per kuriuos visuomenė supažindinta su fizinio aktyvumo su triračiais galimybėmis. Tai – Atvirų durų dienos Vilniuje, taip pat integruota „Draugų ir sporto šventė“, kurios šūkis „Jei negali eiti – bėk!“ turbūt geriausiai atskleidžia esmę – judėjimas yra didžiausia siekiamybė ir laimė. Už Sporto rėmimo fondo lėšas centras „Eik“ taip pat galėjo reguliariai įvairiose Vilniaus vietose (tiek uždarose patalpose, tiek ir miesto parkuose) rengti treniruotes su triračiais, o karantino metu – nuotolines mankštas, praktinius ir teorinius mokymus. Finansavimas suteikė progą centro bendruomenei keliauti ir dalyvauti kituose Lietuvos miestuose (Šiauliuose, Mažeikiuose, Klaipėdoje) vykusiuose neįgaliųjų renginiuose. Pinigų pakako ir tam, jog treniruotės su triračiais būtų pristatytos kitose neįgaliųjų ugdymo įstaigose bei užimtumo centruose – taip žinia apie šią vilniečių jau pamėgtą treniravimosi priemonę pasklido po visą Lietuvą.

Centro „Eik“ bendruomenės nariai pabrėžia, kad užsiėmimai su triračiais padeda neįgaliesiems ne tik išlikti fiziškai aktyviems, bet ir stiprina jų psichinę emocinę būklę: treniruočių dalyviai išmoksta suvaldyti stresą, ugdo atsakomybę ir drausmę. Na, o šiuo metu, kaip ir visi, centro bendruomenė labiausiai laukia karantino pabaigos, kada ir vėl bus galima treniruotis ne tik virtualiai, bet ir gyvai – salėse, parkuose, taip pat tęsti renginius bei keliauti.

Centro „Eik“ nuotr./Kai tik leidžia oro sąlygos, centro nariai treniruojasi lauke
Centro „Eik“ nuotr./Kai tik leidžia oro sąlygos, centro nariai treniruojasi lauke

Aktyvaus užimtumo centras „Eik“

  • Naujausią informaciją apie centro „Eik“ bendruomenės veiklas ir renginius rasite „Facebook“ paskyroje, taip pat interneto puslapyje.
  • Daugiau informacijos apie Sporto rėmimo fondo dalinai finansuojamą projektą „Neįgaliųjų fizinio aktyvumo ir sporto su triračiais plėtra Vilniaus mieste“ rasite ČIA.
Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min