Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jungtinių Tautų atstovė Karolina Lindholm-Billing: „Pabėgėliai praturtina valstybę“

Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūras atstovė Karolina Lindholm-Billing
Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūras atstovė Karolina Lindholm-Billing
Šaltinis: 15min
0
A A

Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra (UNHCR) praėjusią savaitę pristatė ataskaitą apie pabėgėlių galimybes integruotis Lietuvoje. Šios agentūros atstovė, jau 20 metų su pabėgėliais dirbanti Karolina Lindholm-Billing kalbėdamasi su 15min.lt pabrėžė, kad nors Lietuvoje problemų šioje srityje vis dar yra gausu, tačiau UNHCR pastebi valdžios pareigūnų pastangas gerinti padėtį.

– Jūsų pateiktoje ataskaitoje pabėgėlių integracijos situacija Lietuvoje atrodo labai neigiamai. Tačiau teko kalbėtis su viena čia gyvenančia pabėgėle, kuri pastebėjo, kad nereiktų tikėtis valstybės paramos, o pačiam kovoti už savo gerbūvį. Kaip vertinate tokią nuomonę?

– Sutinku su ja, kad labai daug kas priklauso nuo individo. Integracija yra abipusis procesas ir vienas iš sėkmingos integracijos elementų yra tas, kad žmogus turi pasistengti pritapti prie naujos valstybės, į kurią atvyko, išmokti kalbą, gerbti tradicijas, kultūrą, žmones, įstatymus ir taip toliau.

Tačiau visuomenė taip pat turi priimti pabėgėlį ir suteikti tai, ką mes vadiname įgalinančia aplinka. Tokią aplinką, kuriame jis gali įgyvendinti savo svajones, geriausiai išnaudoti savo įgūdžius ir pajėgumus. Jeigu tokios aplinkos nebus, pavyzdžiui, jei bus daug diskriminacijos arba pabėgėlis turės daug mažiau teisių, negalės laisvai keliauti, neturės tokių pačių galimybių gauti darba arba būstą kaip vietiniai, integruotis bus daug sunkiau. Taigi integracija yra abipusis procesas, kur pabėgėlis turi įdėti pastangų, o visuomenė paskatinti ir priimti žmogų.

– Kokią naudą gauna valstybė, priimanti pabėgėlius?

– Daugumai Europos valstybių reikia žmonių. Yra daug tyrimų, sakančių, kad senstant visuomenėms ir esant mažam gimstamumui, mums nepavyks išlaikyti pensininkų, jei nepriimsime imigrantų. Valstybėms reikia žmonių.

Integracija yra abipusis procesas ir vienas iš sėkmingos integracijos elementų yra tas, kad žmogus turi pasistengti pritapti prie naujos valstybės į kurią atvyko.

Globalizacijos paveiktame pasaulyje, kur vis didesnė dalis prekybos ir komunikacijos vyksta pasauliniu lygmeniu, labai svarbu, kad jūsų šalyje būtų žmonių, kurie atsiveža savo įgūdžius, kurie moka kalbas ir pažįsta svetimų šalių kultūras.

Iš to Lietuva gali turėti naudos, kompanijos ir valdžia galėtų pasinaudoti tais gebėjimais ir kalbomis, kai jie prekiauja ir vykdo veiklą pasauliniu lygiu.

Kitas dalykas – tokie žmonės praturtina kultūrą. Visi esame migrantai iš vieno ar kito laikmečio. Pasaulyje visada vyko migracija ir tai praturtino kultūras, mes turime ko pasimokyti vieni iš kitų.

Taip pat yra ir tarptautiniai susitarimai, konvencijos ir principai, kuriuos Lietuva yra įsipareigojusi vykdyti. Taip pat ir tarptautinis solidarumas. Daugiau nei trys milijonai žmonių pabėgo iš Sirijos ir tik 2 proc. pasiekė Europą.

Visi kiti pabėgo į kaimynines šalis – Libaną, Egiptą, Turkiją, Jordaniją, Iraką. Šios šalis prisiima milžinišką atsakomybę. Libanas prieš prasidedant Sirijos krizei turėjo maždaug 4,4 milijono gyventojų, per pastaruosius trejus metus šios šalies populiacija išaugo bene 1,2 milijono gyventojų ir jie vis tiek neuždaro savo sienų ir širdžių.

Jei Europos Sąjunga uždarytų savo sienas, kokią žinutę mes siųstume toms šalims? Mes norime, kad sienos būtų atviros, kad žmonės galėtų išgelbėti savo gyvybes, tai darome dėl tarptautinio solidarumo.

– Su kokiu didžiausiu iššūkiu susiduria pabėgėliai, atvykę į Lietuvą?

– Jei reiktų išskirti vieną dalyką, aš sakyčiau, kad tas vienas dalykas tuo pačiu yra ir viskas vienu metu. Tai yra visapusiškos integracijos programos trūkumas, kuris atskleidžia, kaip visos problemos yra susijusios.

Pavyzdžiui, tai, kaip su tavim elgiamasi, kai atvyksti į Lietuvą, kaip esi priimamas prie sienos, tai turi įtakos psichologinei ir fizinei sveikatai, taip pat ir motyvacijai pasilikti šioje valstybėje. Kaip tau prieinama sveikatos apsauga ir jei tau nėra prieinama sveikatos, taip pat psichologinė ir socialinė pagalba, kokią tai turi įtaką susikaupimui ir kalbos mokymuisi.

Jei nepavyks išmokti kalbos, bus labai sunku susirasti darbą, jei neturėsi darbo, neturėsi finansinių galimybių dalyvauti socialiniame gyvenime bei susirasti būstą, jei neturėsi būsto, tai bus papildomi rūpesčiai. Viskas kartu sąveikauja ir todėl labai svarbu turėti visapusišką nacionalinę integracijos strategiją, kurioje būtų suvokiama, kaip pagalba, suteikiama vienoje srityje, turi įtakos kitai sričiai. Manau, didžiausias iššūkis yra tas, kad pagalba skiriama skirtingose srityse, tačiau ji nėra koordinuota, taigi ir rezultatas būna labai minimalus.

– Lietuvos visuomenė yra gana uždara, čia nėra svetimas rasizmas ir ksenofobija, kaip kovoti su šiomis problemomis?

– Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie pažįsta ką nors iš kitų kultūrų arba šalių, yra labiau jiems tolerantiški. Dažniausiai tai yra nežinomybės baimė, vien dėl to, kad to nežinome ir tai yra pradinis rasizmo ir ksenofobijos taškas. Tačiau, jei tai nebebus nežinoma, pamatysime, kad tai yra tiesiog tie patys žmonės kaip tu ir aš. Manau, problema yra nesupratimas, dauguma žmonių nėra susidūrę arba nepažįsta nieko iš užsienio valstybių, būtent todėl jie ir bijo.

– Kaip veikia Lietuvos pabėgėlių integracijos sistema lyginant su kitomis Europos valstybėmis?

– Lyginant Lietuvą su kitomis Europos Sąjungoms valstybėmis yra panašumų ir skirtumų. Lyginant su Skandinavija, šios šalys turi daug ilgesnę tracidiją priimant pabėgėlius.

Jie sukūrė tą sistemą per daugelį metų, per dešimtmečius. Skandinavijos šalys nuolat peržiūri ir tobulina integracijos programas. Nėra taip, kad tu ką nors pastatai ir pamiršti, tai veiks amžinai. Juk visuomenės ir žmonės keičiasi, taigi ir integracijos sistema turi prisitaikyti.

Kitas skirtumas – kadangi tos šalys turi ilgesnę tradiciją priimant pabėgėlius, jos turi pabėgėlių bendruomenes. Lietuvoje, kai tu atvyksti kaip pabėgėlis, gali būti, kad visoje šalyje būsi vienintelis tos tautybės žmogus ir dėl to dar sunkiau. Kai Lietuvoje nėra stiprios socialinės paramos sistemos, lietuviui yra sunku gyventi, bet jis bent jau turi šeimą, pažįsta kultūrą ir moka kalbą, tačiau kai pabėgėlis neturi net šių dalykų, jis būna daug labiau pažeidžiamas.

Lyginant su Baltijos šalimis, Lietuva turi didžiausia patirtį dirbant pabėgėlių srityje. Todėl savo tyrimą apie pabėgėlių integraciją pirmiausia čia ir atlikome. Tikime, kad Lietuva šioje srityje gali būti lyderė tarp Baltijos šalių, ji turi daugiau patirties ir žinių.

Taip pat pastebime ir atvirumą užsieniečiams, norą ieškoti naujų idėjų, vystyti jas ir tobulėti. Iš mūsų, Jungtinių Tautų, pusės, mums atrodo svarbu, kad visą laiką būtų stebima, kas veikia gerai ir kas nelabai ir ką galima patobulinti.

– Ką Lietuvai dar reiktų nuveikti pabėgėlių integracijos srityje? Ar tik gerėjant Lietuvos finansinei situacijai galime pagerinti pabėgėlių padėtį?

– Jei atsigręšime atgal, kai Lietuva pradėjo kurti šias procedūras, įvyko tikrai daug. Lietuva turi funkcionuojančią prieglobsčio suteikimo procedūrą ir pradeda vystyti integracijos programą.

Per pastaruosius 15 metų daug dėmesio buvo teikiama prieglobsčio suteikimo procedūros sukūrimui, o ne integracijai, taigi dabar turime susikoncentruoti į tai.

Per pastaruosius 15 metų daug dėmesio buvo teikiama prieglobsčio suteikimo procedūros sukūrimui, o ne integracijai, taigi dabar turime susikoncentruoti į tai.

Nes veikiantis prieglobsčio suteikimas turi įtraukti ir funkcionuojančią integracijos sistemą, kitu atveju, jei nebus galimybių išgyventi ir susikurti gyvenimą naujoje valstybėje, esi priverstas judėti pirmyn.

Tai buvo aišku dar prieš pradedant mūsų projektą. Iš daugybės žmonių girdėjome, kad Lietuva yra tik tarpinė valstybė, nieks čia vis tiek nenori pasilikti. Tačiau patys pabėgėliai taip nekalba. Kai kas sakė, kad jų pirminis tikslas buvo kita valstybė, nes jie ten turėjo giminių arba jie ką nors žinojo apie tą valstybę. Bet gavę prieglobstį čia jie buvo motyvuoti integruotis. Tačiau jie pridūrė, kad jei integracija pasirodys neįmanoma, jie neturės kitos išeities, jie turės išgyventi ir negalės badauti. Jie bus priversti dar kartą kraustytis ne dėl to, kad, jų nuomone, žolė yra žalesnė kitur, tačiau todėl, kad jiems reikia išgyventi. Juk ir daug lietuvių paliko šią šalį. O pabėgėlių situacija yra dar sudėtingesnė, jie kur kas labiau vieniši.

Kalbant apie finansinę padėtį, Lietuvoje ji yra sudėtinga, tačiau kai kuriais atvejais čia įsikurti yra net lengviau. Švedijoje arba Norvegijoje konkurencija yra labai didelė.

Jūs turite daug užsieniečių, juos siekia prisivilioti kompanijos, kurioms reikia žmonių išmanančių kultūrą ir kalbą. Manau, kad integraciją galima pagerinti ir neišleidžiant daugiau pinigų.

Svarbu užtikrinti, kad investicijos pasiteisintų ir nebūtų iššvaistomos. Svarbu investuoti į teisingus dalykus. Pabėgėliai nenori būti pažeidžiami ir priklausomi nuo paramos, jie nori susikurti gyvenimą, turėti darbą, mokėti mokesčius ir prisidėti prie visuomenės kaip produktyvūs jos nariai.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Pabėgėliai
Parašykite atsiliepimą apie 15min