Dabar populiaru
Publikuota: 2013 gruodžio 5d. 09:12

Kaip dailė gali padėti mokytis chemijos?

Chemija
123rf nuotr. / Chemija

Augant nepasitenkinimui švietimo kokybe Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose, įvairūs edukaciniai projektai siūlo praplėsti mokymosi suvokimą ir peržengti atskirų disciplinų ribas.

Įprasta, kad mokykloje vaikai mokosi Pitagoro teoremos per matematikos pamokas, Newtono dėsnių per fizikos pamokas, o spalvų maišymo per dailę. Tačiau ne viską galima išmokti atskirų mokykloje mokomų dalykų rėmuose. Tokie įgūdžiai kaip sugebėjimas mokytis, ieškoti informacijos ir ją sieti, diskutuoti ir dirbti grupėje nėra priskiriami nei matematikai, nei lietuvių kalbai – tačiau yra nepaprastai svarbūs būsimiems studentams, darbuotojams ir piliečiams.

Tad galbūt verta pagalvoti apie alternatyvas įprastam mokymosi modeliui, kai mokiniai tiesiog ruošiami brandos egzaminams, kuriems reikalingos neintegruotos žinios, griežtai suskirstytos į atskiras disciplinas? Lietuvoje vykdoma vis daugiau projektų, kurie siūlo į tarpdiscipliniškesnius mokymosi būdus – sieti skirtingų skirtingas sritis – pavyzdžiui, dailę ir chemiją – kad jos padėtų atskleisti viena kitą.

„Disciplinos egzistuoja egzistuoja ir yra bazinės žinios, kurias kiekvienas turi žinoti, – sako vieno iš tokių projektų, „Kūrybinių partnerysčių“, vadovė Milda Laužikaitė. – O tai, ką prideda „kūrybiškas mokymasis“, yra sugebėjimas taikyti, jungti dalykus, juos matyti iš toliau. Nes kai susiduriame su realiomis gyvenimo situacijomis, nesprendžiam iš disciplinos pozicijos, sprendžiame naudodamiesi visu savo žinojimu.“

Mokytis chemijos kuriant vitražus

Nacionalinė dailės galerija nuo 2012 metų vykdo 8-12 klasių moksleiviams skirtą projektą „Mokykla gyva mene“. „Ieškome mokslininkų ir menininkų, kurie vestų užsiėmimus galerijoje bei kitose erdvėse ir bandytų su moksleiviais atrasti sąsajas tarp mokslo ir meno, – paaiškina NDG Edukacijos centro kuratorė Eglė Nedzinskaitė. – Pavyzdžiui, kvietėme architektus, kurie su vaikais mokykloje darė instaliacijas. Su chemike jie tyrinėjo dažus, pigmentus, stiklą ir vitražus, su biochemiku – kas yra fluorescencinės dalelės biomedicinoje ir kaip fluorescencija panaudojama vizualiajame mene.“

Nacionalinė dailės galerija
Nacionalinė dailės galerija

Chemijos ir meno ryšius moksleiviams padėjusi atskleisti Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos mokytoja Renata Česūnienė sako, kad naujų ir įdomių sąsajų atardo ne tik jos vaikai, bet ir ji pati: „Iš pradžių menininkė mums paaiškino spalvų maišymo principus, spalvinį skritulį, kuriuo naudojasi menininkai, o tada mes juo rėmėmės atlikdami eksperimentus su flomasteriais. Vėliau ėjome į galeriją, žiūrėjome į paveikslus ir aiškinomės, kaip, pavyzdžiui, balta spalva gaunama iš kitų spalvų žaidžiant kontrastais.“

Pasak mokytojos, tai padėjo moksleiviams ne tik sužinoti šį tą naujo apie meną, bet ir geriau įsisavinti žinias apie chemiją: „Po antros pamokos keliavome į Lietuvos edukologijos universitetą pasižiūrėti, kaip gaminamas spalvotas stiklas. Oksidus, apie kuriuos pamokoje šneki, tačiau moksleiviai greitai pamiršta, mes turėjome galimybę patys maišyti ir išgauti produktą – spalvotą stiklą. O tai, pripažinkime, yra nerealu ir įsimena.“

Pasak NDG kuratorės E.Nedzinskaitės, pirminis projekto, kuriame dalyvauja keturios Vilniaus mokyklos, tikslas buvo sudominti moksleivius vizualiaisiais menais: „Galvojome, kad reikia jiems pasiūlyti ką nors, susijusio su jų kasdienybe, tai yra, mokykla ir joje dėstomais dalykais. O per juos parodyti, kad menas turi ryšių su jais.“

Daugeliu atvejų, mano ji, eksperimentas pasiteisino – moksleiviai ir jų mokytojai atrado meną ir praplėtė akiratį. „Mokymasis gali būti ir toks, domėtis galima tiesiog vaikštinėjant po Vilnių arba kalbantis su kitu žmogumi. Galbūt svarbi ne tiek konkreti informacija, bet bendras suvokimas apie vieną ar kitą kontekstą.“

Pamokos su iliustratoriumi

Kai moksleiviai susiduria su realiomis gyvenimo situacijomis, jie jas sprendžia ne iš vienos ar kitos mokykloje mokomos disciplinos perspektyvos, o turi panaudoti visas žinias, mokėti jas jungti ir integruoti.

Kai moksleiviai susiduria su realiomis gyvenimo situacijomis, jie jas sprendžia ne iš vienos ar kitos mokykloje mokomos disciplinos perspektyvos, o turi panaudoti visas žinias, mokėti jas jungti ir integruoti. Tam reikalingas „kūrybinis ugdymas“, sako kito švietimo projekto, „Kūrybinių partnerysčių“, kuratorė Milda Lužikaitė.

„Ugdomi labai baziniai ir bendri dalykai, – paaiškina ji projekto tikslą. – Tokie kaip mokymasis bendrauti ir bendradarbiauti su kitais moksleiviais, mokymasis tyrinėti. Diegiamas principas, kad mokaisi ne tiesiog perskaitydamas tekstą ir jį pakartodamas, bet aiškiniesi klausimus apie gamtą, apie kokį nors istorinį įvykį – ir tada ieškai atsakymų.“

„Kūrybinės partnerystės“ – tai nacionalinis projektas, įgyvendinamas visoje Lietuvoje jau trečius metus. Jame dalyvaujančios bendrojo lavinimo mokyklos bendradarbiauja mažiausiai vienerius mokslo metus – pasikviečia profesionalius menininkus ir kitų kūrybinių sričių atstovus, kurie dirba kartu su mokyklų bendruomenėmis, dalyvauja ugdymo procese ir padeda spręsti realias su mokymusi susijusias problemas.

„Bendradarbiavimo būdas priklauso nuo situacijos, nuo problemų, kurias įvardina konkrečios mokyklos, – sako M.Lužikaitė. – Pavyzdžiui, jei problemos susijusios su vaikų kalbinės raiškos gebėjimais, mokykla gali pasikviesti profesionalų iliustratorių, kuris kartu su mokiniais kuria knygą apie gyvūnus ir tuo pačiu metu daro tyrimą, aiškinasi, renka informaciją. Vaikai ieško būdų, kaip ją pateikti, sužino, kur galima rasti informacijos. Jie kalbasi, nes jiems įdomu, ką jie tyrinėja. Tokiu būdu jie ima laisviau kalbėti, domėtis, plečiasi jų žodynas.“

Jei problemų kyla įsisavinant gamtos mokslų žinias, vaikai dirba su mokslininkais. „Jie analizuoja fizikos dėsnius per gyvenimiškas situacijas, ieškodami, kaip gamtoje ir technologijoje pasireiškia vieni ar kiti dėsniai. Tai vienas iš svarbių mūsų programos tikslų – parodyti, kad mokytis galima ne tik iš knygų, bet ir iš tikrų gyvenimo reiškinių, kad visa tai, kas vyksta aplinkui, galima paaiškinti mokslu. Toks mokymasis padeda geriau suprasti pasaulį“, – mano M.Lužikaitė.

Įsitraukia tyleniai

Projekte dalyvaujanti Pagėgių savivaldybės Vilkyškių vidurinės mokyklos matematikos mokytoja Irena Taliatienė labiausiai džiaugiasi ilgalaikiu ryšiu, užsimezgusiu tarp mokyklos bendruomenės ir kūrybingų žmonių.

Mokykla
Mokykla

Kartu su jais moksleiviai bandė keisti savo mokymosi aplinką. „Mokykla yra labai valdiška vieta, visos sienos nudažytos viena spalva, bet vaikams tokios šaltos aplinkos nepatinka, – sako I.Taliatienė. – Tad įkūrėme tokią dėžių galeriją, kurioje eksponuojami mokinių darbai. Ne vien išbaigti kūriniai, bet tiesiog tai, ką jie daro įvairių pamokų metu. Iš fizikos, pavyzdžiui, buvo sudėti keli prietaisai ir surengta viktorina, kur kurį prietaisą naudotumėte.

Iš matematikos pamokų buvome sudėję įvairių nuotraukų su erdvinėmis figūromis. Anglistai pateikė visokių laiškų ir atvirukų pavyzdžių. Lietuvių kalbos mokytoja įdėjusi saules, nes su moksleiviais dabar skaito K.Donelaitį. Tai yra bendravimo priemonė – visos klasės eina, žiūri, rodo vieni kitiems, ką kas nuveikė.“

Į mokyklą atvykusi režisierė bandė pagyvinti moksleivių bendravimą ir pamokų metu: „Ji tiesiog stebi pamoką ir kai pamato, kad gali įsiterpti, pasiūlo kokią nors su dėstoma tema susijusią užduotį. Išjudina emocinę aplinką.“

Pernai mokykla kūrė internetinį laikraštį, kuriame kiekvienas galėjo pareikšti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu. „Projektas ir pasiteisino, ir ne, – komentuoja mokytoja. – Buvo ir piktų žodžių, bet mes nebijome tų piktų žodžių, nes tai irgi būdas išreikšti save.“ Šiemet ketinama sukurti panašią bendravimo platformą mokyklos mokytojams. „Kai atsirado elektroninis dienynas, mokytojai vis mažiau bendrauja, nebesueina visi į mokytojų kambarį. Tai bent jau tokiu būdu galėsime bendrauti.“

Mokytojo pareiga yra atrasti, kas kiekvienam yra aktualu, kokia kalba su kiekvienu kalbėtis. Svarbiau yra ne sukrauti žinias tarsi į kokį nors konteinerį, o pamatyti, kas yra tas žmogus, ko jam reikia, kas jam padeda mokytis, kaip jį nukreipti tinkama kryptimi.

Visos šios pamokų metu ir po jų vykdomos veiklos padeda ugdyti moksleivių kompetencijas, kurias nebūtinai užkabina tradicinės disciplinos.

„Jie gauna kokią nors problemą ir turi ją patys išspręsti. Jie komunikuoja vieni su kitais, tariasi. Tai moko ir bendravimo, ir gebėjimo mokytis, spręsti klausimus sujungiant žinias iš skirtingų sričių“, – sako mokytoja.

„Tai, ką mes siūlome, nėra koks nors aiškiai apibrėžtas metodas, – projekto esmę paaiškina „Kūrybinių partnerysčių“ kuratorė M.Laužikaitė. – Svarbiausia, ką mes tikimės, kad mokytojams pavyks perimti, tai pats požiūris. Kad svarbiausia yra vaikas, jo savijauta, interesai – tai, kas jį motyvuoja. Mokytojo pareiga yra atrasti, kas kiekvienam yra aktualu, kokia kalba su kiekvienu kalbėtis. Svarbiau yra ne sukrauti žinias tarsi į kokį nors konteinerį, o pamatyti, kas yra tas žmogus, ko jam reikia, kas jam padeda mokytis, kaip jį nukreipti tinkama kryptimi.“

Pasak jos, mokytojai pastebi, kad tokių netradicinių užsiėmimų metu įsitraukia ir tie mokiniai, kurie gana vangiai dalyvauja tradicinėse pamokose – „kai sėdima klasėje, studijuojami vadovėliai ir atsakinėjama. O kai pasikeičia sąlygos, išeinama į kitas erdves, klasėje atsiranda grupinis darbas ir mokiniai pasiskirsto atsakomybėmis – tada prabyla tie, kurie paprastai tyli arba sėdi klasės gale.“

Universalusis mokytojas - kinas

Dar vienas galimas būdas mokytis – per kiną. Lietuvos kino centras šiuo metu įgyvendina du edukacinius projektus, kurių vienas yra skirtas moksleiviams, o kitas – mokytojams. Pasak Jurgitos Kažukauskaitės-Sarnickienės, šių projektų tikslas – ne tik skatinti moksleivius labiau domėtis Lietuvos kinu bei ugdyti jų audiovizualinį raštingumą, bet ir įtraukti lietuviškus filmus į vidurinės mokyklos programą.

Kodėl negalima mokytis kino slėje?
Kodėl negalima mokytis kino slėje?

Lietuvos kino centras mokytojams kuria kino edukacijos duomenų bazę, kuri bus prieinama internete ir joje mokytojai ras ne tik lietuviškus filmus, kuriuos galės panaudoti pamokų metu, bet ir papildomą metodinę medžiagą: filmų aprašymus, pastabas apie jų žanrą, kino kalbą, rekomenduojamus klausimus diskusijai ir užduotis moksleiviams.

„Filmai parinkti taip, kad juos būtų galima žiūrėti skirtingų disciplinų pamokose – lietuvių kalbos, istorijos, etikos. Galbūt ateityje atsiras ir lietuviškų filmų, kuriuos bus galima pritaikyti fizikos ar biologijos pamokose“, – sako J.Kažukauskaitė-Sarnickienė.

Kitas Lietuvos kino centro projektas skirtas tiesiogiai moksleiviams – jie raginami žiūrėti filmus ir rašyti recenzijas. „Čia susijungia du dalykai, – sako centro kuratorė. – Jie žiūri kiną ir taip ugdomas jų vaizdinis kūrybiškumas, jie supranta judančius vaizdus. O tada jie rašo ir išreiškia savo nuomonę.“

Ruošia egzaminui ar gyvenimui?

M.Daukšos vidurinės mokyklos mokytoja R.Česūnienė mano, kad tarpdisciplininės programos yra naudingos ir reikalingos, tačiau tradicinės vidurinės mokyklos programos,  suskirstytos į atskiras disciplinas, pakeisti negali. „Manau, kad tai turėtų būti nekasdieniška veikla, gal kelis kartus per pusmetį, – sako ji. – Vien nuvažiavimas į Nacionalinę dailės galeriją, jos moderni aplinka įkvepia darbui. Bet jei tai būtų kiekvieną dieną, nusibostų, kaip ir viskas, kas rutiniška.“

Visi suprantame, kad tos kompetencijos (nesutelpančios į atskirų disciplinų ribas) bus reikalingos ateityje, gyvenime, bet iš karto galbūt to nesimato, – sako I.Taliatienė. – Vėliau pasimatys, o mes ruošiame egzaminui.

Be to, priduria Vilkyškių vidurinės mokyklos mokytoja I.Taliatienė, mokykla yra pririšta prie brandos egzaminų, kuriems turi paruošti mokinius – ir tai gerokai apriboja galimybes eksperimentuoti, bent jau vyresnėse klasėse.

„Rengiamės daryti diskusiją mokykloje – kam ruošiame vaikus, egzaminui ar gyvenimui? Visi suprantame, kad tos kompetencijos (nesutelpančios į atskirų disciplinų ribas) bus reikalingos ateityje, gyvenime, bet iš karto galbūt to nesimato, – sako ji. – Vėliau pasimatys, o mes ruošiame egzaminui.“

Vis dėlto platesnis tarpdiscipliniškų metodų įtraukimas į mokymo programą, jos manymu, yra būtinas. „Vaikai labai keičiasi ir mes, vyresnės kartos mokytojai, sunkiai beprisitaikome. Vaikai jau nebesugeba suvokti sausos teorijos, kaip kad mes dirbdavome prieš dvidešimt metų. Jie mokosi kažkaip kitaip, bandymų ir atradimų būdu. Kažkada straipsnyje skaičiau, kad mes, „seniai“, skaitome instrukcijas, o vaikai viską bando. Tad viskas turės keistis.“

Dabar ji pastebi, kad trūksta netgi paprasčiausios koordinacijos tarp atskirų dalykų, kuriuose dėstoma susijusi medžiaga: „Anąkart sėdi vienuoliktokai mano kabinete ir diskutuoja: na va, baigėme mokytis apie apie tuos laikus per istoriją, o dabar mokysimės apie juos per literatūrą. Viskas susimaišo. Negi negalėtų sudėlioti taip, sako, kad galėtume vienu metu ir iš vienos pusės pažvelgti, ir iš kitos?“

O iš matematikos, priduria mokytoja, galima būtų laisvai išmesti daugybę dalykų, pavyzdžiui, integralų skaičiavimą.

„Dabar sakoma, kad mokyklų mokymo kokybė nėra patenkinama. Pripažinkime, kad kažką keisti reikia – sako „Kūrybinių partnerysčių“ kuratorė M.Laužikaitė. – O mes siūlome pokyčių procesą. Gal ne visiems jis tinka, bet tie, kas atranda, juo naudojasi. Ir tikrai nebegrįžta atgal.“

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min