Kai kurie politologai įsitikinę, jog partijos vengia deklaruoti, ką sodins prie svarbiausių institucijų vairo ne tik iš baimės, kad kandidatams į atlapus kibs konkurentai. Anot jų, didesnį vaidmenį vaidina politinių jėgų viduje verdančios intrigos ir kova dėl postų.
Pikti ir kerštingi
Pagal naujausias apklausas, rudenį įvyksiančių Seimo rinkimų nugalėtoja įvardijamos Darbo partijos vėliavnešys V.Uspaskichas „15min“ aiškino neketinantis prieš rinkimus viešai skelbti galimų ministrų pavardžių. „Apie tai net negalvoju. Nėra prasmės“, – nukirto politikas. Jo teigimu, daugelis partijų taip elgiasi dėl to, jog Lietuvoje įprasta drabstytis purvais.
V.Uspaskichas pridūrė, kad specialistų, esant reikalui, rasti nesunku, tačiau konkrečių pavardžių paminėti nepanoro. „Pirmiausia reikia atsiklausti tų žmonių, negalima man vienam imti kalbėti apie personalijas“, – pabrėžė jis.
Šviežią politinę jėgą – sąjungą „Taip“ į rinkimus vesiantis sostinės meras Artūras Zuokas įsitikinęs, kad paskelbti galimus ministrus iš dalies vengiama dėl to, kad partijos neturi gerų specialistų, kuriuos iš anksto galėtų pristatyti visuomenei. „Antra priežastis, net svarbesnė, yra ta, kad asmenybės, kurios galbūt norėtų prisiimti atsakomybę, jaučia baimę paviešinti savo kandidatūrą anksčiau nei išsidalijami postai, – kalbėdamas su „15min“ pridūrė jis. – Tie žmonės eina svarbias pareigas, turi sėkmingą verslą, dirba advokatais ar mokslininkais. Įvardijus save kaip galimą vienos ar kitos partijos kandidatą, tuo metu valdžioje esantys politikai sureaguotų labai piktai ir kerštingai. Tai pradėtų trukdyti kasdienei veiklai. Šiurkšti netolerancija labiausiai varžo kompetentingų žmonių atėjimą į politiką.“
Bet A.Zuokas už tai, kad kandidatai į Vyriausybę būtų žinomi kuo anksčiau. „Palaikau mintį, kad rinkėjai turėtų prieš rinkimus žinoti galimas tam tikrų postų kandidatūras. Manau, kad būtų sąžininga žmonėms parodyti komandos kompetenciją“, – pabrėžė pašnekovas.
Pristatys kandidatus
Partijai „Tvarka ir teisingumas“ vadovaujantis europarlamentaras Rolandas Paksas „15min“ dėstė, kad politinėms jėgoms nejauku viešai parodyti kandidatus, nes šie galbūt ne tokie, kokių tikisi visuomenė arba konkurentai. „Tuomet tie kandidatai būtų pateikiami viešai kritikai, tyrinėjamos jų biografijos, giminystės ryšiai, geri ir blogi darbai, asmuo būtų išnarstomas po kaulelį. Todėl partijos vengia tai daryti“, – pabrėžė jis.
R.Paksas žadėjo, kad „Tvarka ir teisingumas“ rugpjūčio mėnesį paskelbs asmenų, kuriuos ketinama siūlyti į ministrus, pavardes, „kad žmonės žinotų, su kuo turės reikalą“.
Trūksta specialistų
Šiuo metu JAV viešintis Liberalų sąjūdžio lyderis susisiekimo ministras Eligijus Masiulis nenori įvardyti, ką kviestų į ministrus, jei jam tektų galimybė formuoti Vyriausybę.
„Mano galimos komandos nariai ne visi yra partijos nariai. Jų neįspėjęs negalėčiau atskleisti pavardžių. Juo labiau kad iki rinkimų dar daug laiko ir kai kas gali pasikeisti“, – tikino E.Masiulis.
Liberalų sąjūdžio rinkimų štabui anksčiau vadovavęs partijos valdybos narys Šarūnas Gustainis mano, kad vengimą demonstruoti kandidatus lemia tai, jog partijoms trūksta specialistų. „Vengiama iš anksto paskelbti asmenybių sąrašus, nes nėra kuo pasigirti – tie patys veidai, naujų specialistų į politiką ateina labai mažai“, – pabrėžė jis.
Pasak Š.Gustainio, prieš kiekvienus rinkimus Liberalų sąjūdžio atstovai derina galimas ministrų kandidatūras, yra sudaromas sąrašas, tačiau jo paviešinti neskubama. „Manau, kad prieš šiuos rinkimus mūsų rinkimų štabas paskelbs pavardes žmonių, kuriuos siūlysime į postus, visgi metai bėga, protingėjame“, – dėstė liberalas.
Sąraše – ištikimiausieji
Rinkėjams kol kas nėra paslaptis tik galimi Socialdemokratų partijos kandidatai vadovauti tam tikroms ministerijoms. Partijoje yra sudaryti įvairių sričių komitetai, kurių vadovai, sėkmės rinkimuose atveju, pretenduos į postus.
Vadovauti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai gali būti siūlomas Algirdas Sysas, Aplinkos ministerijai – Bronius Bradauskas, Finansų ministerijai – Rimantas Šadžius, Energetikos ministerijai – Birutė Vėsaitė, Užsienio reikalų ministerijai – Vytenis Povilas Andriukaitis, Krašto apsaugos ministerijai – Juozas Olekas, Kultūros ministerijai – Faustas Latėnas, Susisiekimo ministerijai – Rimantas Sinkevičius, Sveikatos apsaugos ministerijai – Jonas Kairys, Švietimo ir mokslo ministerijai – Rimantas Vaitkus, Teisingumo ministerijai – Julius Sabatauskas, Vidaus reikalų ministerijai – Evaldas Gustas, Žemės ūkio ministerijai – Mindaugas Bastys.
„Šimtu procentų negaliu garantuoti, kad bus siūlomi šie žmonės, tačiau jie tikrai bus vieni iš kandidatų į ministrus“, – „15 min“ sakė Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius.
Jis teigė, kad partija kovo mėnesį galbūt paskelbs ir kai kurių kitų kandidatų pavardes, esą diskusijos dėl to jau vyksta. „Aš manau, kad tai reikia deklaruoti dar iki rinkimų. Tačiau turime būti diplomatiški, nes po rinkimų dėl to vis tiek teks kalbėtis su koalicijos partneriais“, – aiškino partijos lyderis.
Interesų grupių kova
Politologas Vytautas Dumbliauskas teigia, jog partijos prieš rinkimus nenori viešai deklaruoti būsimų ministrų, nes pačios nėra tikros dėl kandidatų.
„Partijose dėl postų verda vidinės kovos, kiekvienas politikas turi savo interesų. Kiek žinau iš privačių pokalbių su politikais, vyksta rimta trintis tarp partijų lyderių ir jose susidariusių grupuočių. Ministrų postus nori užimti ne vienas, egzistuoja povandeninių dalykų, kurių nežinome“, – „15min“ kalbėjo politologas.
„Asmenų, kurie vadovautų ministerijoms, pasirinkimą lemia ir interesų grupių daroma įtaka partijoms“, – įsitikinęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Mindaugas Jurkynas. Ir pabrėžė: „Atsižvelgiama į tam tikrų interesų grupių poreikius politiniame ir ekonominiame gyvenime. Tačiau jeigu iš anksto būtų žinoma, kas bus siūlomas užimti vieną ar kitą postą, rinkėjams būtų lengviau apsispręsti. Tuomet būtų aiškiau, kas dirbs, kokias pagrindines problemas jie mato srityje, kuri gali būti jiems patikėta.“
A.Kubilius – ne optimistas
Premjeras Andrius Kubilius nesileido į svarstymus paklaustas, kaip po naujų rinkimų sėkmės atveju galėtų atrodyti jo ministrų kabinetas.
„Ministras pirmininkas galimybę vadovauti Vyriausybei ir po rinkimų vertina kaip tikėtiną ir realią, tačiau šiuo metu dar tikrai nesvarsto ministrų kabineto personalijų klausimo“, – trumpą A.Kubiliaus atsakymą „15min“ perdavė premjero atstovė spaudai Jarda Paukštienė.
Pasak politologo Vytauto Dumbliausko, toks A.Kubiliaus santūrumas reiškia, jog jis supranta, kad rudenį įvyksiančiuose Seimo rinkimuose Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai vargu ar bus valdančioji partija.
„Tai rodo partijos reitingai. Žinoma, dar yra laiko, o politiko toks darbas – įtikinti rinkėją. Kitas Seimas bus margas, galbūt, jeigu TS-LKD susitartų eiti su kuo nors į koaliciją. Tačiau kandidatai į kitos kadencijos ministerijų vadovų postus A.Kubiliui dabar yra antraeilis klausimas“, – pabrėžė V.Dumbliauskas.
Šešėlinių vyriausybių tradicijos
Šalyse, kuriose vyrauja dvipartinė politinė sistema, viskas paprasta: opozicijoje esanti partija suformuoja šešėlinį ministrų kabinetą, kuris, perėmus valdžią, iškart pradėtų veiklą.
Seniausias šešėlinės vyriausybės tradicijas turi Didžioji Britanija, Airija, Kanada, Australija, Prancūzija, Japonija. Tokios vyriausybės sudaromos ir kai kuriose šalyse, kuriose veikia ne dvi, bet kelios didelę įtaką turinčios partijos.
Apžvalgininkų teigimu, šiuo atveju rinkėjams kur kas aiškiau, kokios asmenybės prireikus stotų prie institucijų vairo.
Kitaip nei Lietuvoje, kur dėl parlamentarų mandatų kovoja daugybė partijų, senas tradicijas turinčiose valstybėse žmonėms netenka spėlioti, kam ir kodėl buvo patikėti svarbiausi postai. Be to, tokiam kabinetui priklausantys politikai būna gerai pasirengę bet kuriuo metu perimti vadovavimą ministerijoms.
„Didžiojoje Britanijoje egzistuojanti šešėlinės vyriausybės tradicija labai prisideda prie politinės diskusijos kokybės. Kasdien per televiziją galima pamatyti ne tuos pačius kelis asmenis, kaip Lietuvoje, kalbančius bet kuria tuo metu populiaria tema, bet „šešėlinį“ finansų ministrą, kalbantį apie mokesčius, ar „šešėlinį“ švietimo ministrą, kalbantį apie studijų kainą. Rinkėjai jau keleri metai iki rinkimų turi galimybę susipažinti su būsimais ministrais ir jų pasiūlymais. Tokiam ministrui, laimėjus rinkimus, nereikia metus „apšilinėti kojų“, „susipažinti su situacija“ ir pradėti kurti visokias veiksmų programas ir strategijas“, – anksčiau savo komentare yra teigęs Ignas Brazauskas.
