Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 19d. 13:06

Kandidatas į aplinkos ministrus S.Gentvilas: turiu įrodyti, kad aplinkosauga – prioritetas, ypač Žemės ūkio ministerijai

Simonas Gentvilas Interviu
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Simonas Gentvilas

Oficialiai įvardintas kaip kandidatas į aplinkos ministrus liberalas Simonas Gentvilas sako, kad darbų šioje ministerijoje laukia daugybė, tiek biurokratinių, tiek ideologinių. Jis tvirtina ketinąs įrodyti, kad aplinkosauga turi tapti prioritetu, tačiau ragina nepamiršti, jog šita ministerija atsakinga ir už statybas, prižiūri tokias dideles įmones kaip „Orlen Lietuva“, „Achema“ ir t.t.

S.Gentvilas jau rytą po Seimo rinkimų antrojo turo neslėpė ambicijų tapti aplinkos ministru. Ir nors jo kandidatūra sulaukė ne tik pritarimo, bet ir kritikos, S.Gentvilas atsidūrė viešai pristatytame kandidatės į premjeres Ingridos Šimonytės siūlomų galimų ministrų sąraše.

Pats Liberalų sąjūdžio atstovas neslepia ambicijų aplinkosaugos srityje ir žada – jau per pirmą pusmetį galima priimti daug būtinų sprendimų. Apie tai ir kalbamės su Simonu Gentvilu.

Ideologiniai darbai

– Ar jau dėliojate svarbiausius darbus ministerijoje, jeigu tapsite aplinkos ministru?

– Yra biurokratiniai ir ideologiniai darbai. Visų pirma, aplinkosauga turi tapti prioritetu – čia mano vienas iš darbų įrodyti tai visur, visose ministerijose, ypač Žemės ūkio ministerijoje, nes žemės ūkis yra vienas didesnių teršėjų, kur nelabai kas apie tai kalba, o atvirkščiai, eina priešinga linkme.

Antras dalykas, ką man tikrai reikia įrodyti, yra tai, kad aplinkosauga, ekologija yra ne kažkas, ko Europos Sąjunga mus privertė imtis, o mes patys – Lietuva – turime stiebtis aukštyn, nes dažnai būna taip, kad ES duoda milijardus Lietuvai, o Lietuvoje jaučiama, kad čia Europa liepia prisijungti prie magistralinių nuotekų tinklų, saugomas teritorijas plėsti ir t.t. Ne, čia ne ES, čia mums reikia to.

Mano tikslas yra įrodyti, kad čia ne ES reikia, o Lietuva turi būti pavyzdys pasauliui. Tad du tokie tikslai.

– Kokie pirmieji darbai galėtų būti užėmus šį postą? Nuo ko ketinate pradėti?

– Kalbant apie pirmuosius konkrečius darbus, tai tikriausiai miškų problematika yra tai, kas yra neapsaugoma, tai, kas gali išnykti amžiams – bioįvairovė ir unikali gamta. Tas konfliktas žaižaruoja jau gerą dešimtmetį, nes esame įvardinę ES, kas yra svarbu, kad plėsime NATURA 2000 saugomas teritorijas, bet jų nesame apsaugoję.

Jeigu tai bus iškirsta, tai nebus grąžintina, todėl reikia apsaugoti. Ir lygiagrečiai per pusmetį reikia parengti Miškų strategiją, kurioje būtų sutarimas. Per praėjusią kadenciją buvo 90 įstatymų pakeitimų iniciatyvų miškų reglamentavimui keisti ir tai yra labai blogai, nes miškas auga šimtą metų, o dalis jo iš viso neturi būti liečiama. Mes tai turime aiškiai žinoti.

Man tikrai reikia įrodyti, kad aplinkosauga, ekologija yra ne kažkas, ko Europos Sąjunga mus privertė imtis, o mes patys – Lietuva – turime stiebtis aukštyn.

Antrasis prioritetas – jau gruodį-sausį turime susitarti Europos mastu, kiek mes dar daugiau save suvaržome dėl klimato kaitos. Europos šalys yra sutarusios iki 2030 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti 40 proc., palyginti su 1990-ųjų lygiu, bet dabar yra kalbama, kad reikia aukštesnių ambicijų – iki 55 proc., o Europos Parlamentas siūlo 60 proc.

Tai milžiniški įsipareigojimai, kurie nuguls tiek žemės ūkiui, tiek pramonei, tiek energetikai ir transportui. Viskas yra įmanoma, bet tam reikia ekonominės transformacijos. Turime susitarti intensyviau persėsti į ekologiškesnes transporto priemones, turi paspartėti renovacija, pramonės investicijos į ekologiškas tiek pakuotes, tiek gamybos procesus. Tai kainuoja. Klausimas, kaip mes tai finansuosime, jeigu užsibrėšime. Kažkas turės investuoti, kažkas didesnius mokesčius mokėti, kažkur daugiau gauti lėšų iš ES, kažkur daugiau subsidijų mokėti.

Trečiasis – atliekų tvarkyme yra begalė neišspręstų problemų, ypač pakuočių tvarkymo sektoriuje, kur penkerius metus nespręsta krizė, tai čia reikia greitų, staigių sprendimų, nes labai daug įmonių susiduria su neaiškumais, neapibrėžtumu. Atliekų tvarkymo sektorius yra daugelio neišspręstų konfliktų zona.

Ir gal ketvirtas dalykas, kurį įvardinti norėčiau, nors nežinau, ar reikia tai vadinti prioritetu, yra aplinkos apsaugos kontrolė. Turėjome istorijas su „Grigeo Klaipėda“, „Ekologistika“ ir t.t. Aplinkosaugos kontrolę vykdo tūkstantis pareigūnų iš 2,5 tūkst. Aplinkos ministerijos tarnautojų, bet efektas nėra maksimalus. Jeigu man bus patikėta šita sritis, kol kas aš nesijaučiu saugus, kad galimi tokie grandioziniai skandalai nėra kažkur užkoduoti. Matyčiau labai stiprų auditą siekiant ištirti tiek pareigūnų darbą, tiek pajėgumus, ar tikrai esame saugūs, kad „Ekologistika“2 ar „Grigeo Klaipėda“2 neįvyks.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Darbai po padangų gaisro „Ekologistika“ teritorijoje
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Darbai po padangų gaisro „Ekologistika“ teritorijoje

– Matytumėte, kad pokyčių Aplinkos apsaugos departamento struktūroje turėtų būti? Kritikos ši institucija yra sulaukusi ne vieną kartą.

– Struktūrinių reformų nereikia, tai yra veiklos organizavimo problema. Kad rizikingiausi objektai yra tikrinami tokiu pačiu dažnumu kaip mažiau rizikingi. Tas pats inspektorius dažnai nusibėgioja – kaip aš sakau, tikrina, ar giliai užkastas šernas, o tada atbėga į kokį nors industrinį objektą, kuriame yra susikaupusios pavojingos atliekos.

Daugelis dokumentų tebėra pusiau popieriniai, pusiau iš viso neaiškūs. Atliekų tvarkymo sistema GPAIS iš viso neveikia, tai reikia iš karto sutvarkyti.

Kitaip tariant, aš nekalbu apie kokias nors struktūrines permainas, bet reikia pertvarkyti veiklos organizavimą. Turime kontroliuojančių institucijų, kurios tikrai gerai susitvarkė. Tarkim, Mokesčių inspekcija ir pan. Tai verslą prižiūrinčios institucijos, dirbančios su dideliais verslo subjektais, daug didelių pinigų, o susitvarkė. Todėl nieko ardyti nereikia.

Tas pats inspektorius tikrina, ar giliai užkastas šernas, o tada atbėga į kokį nors industrinį objektą, kuriame yra susikaupusios pavojingos atliekos.

Aplinkos apsauga tikrina kas trečią ketvirtą Lietuvos įmonę ir čia yra pavojų, kad didžiausi nusižengimai gali būti pražiopsoti.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Simonas Gentvilas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Simonas Gentvilas

Klausimas ir dėl pinigų

– Pasaulyje vis daugiau kalbama apie klimato kaitą, kitus su aplinkosauga susijusius dalykus, o Lietuvoje ši sritis nesulaukia reikiamo dėmesio. Kaip manote, kodėl? Gal ir ankstesni ministrai nedėjo pastangų tokį klausimą tinkamai kelti?

– Tai ir įperkamumo klausimas. Ekologiškos alternatyvos yra brangios. Jeigu valstybė nesuorganizuoja taip, kad būtų kokybiškas viešasis transportas, tada perki automobilį. Žmonės džiaugiasi, aš ir pats džiaugiuosi keliaudamas autobusu, kai yra alternatyva.

Bet jeigu valstybė nesudaro alternatyvos prisijungti prie vandentiekio naujakuriams, nesudaromos galimybės keliauti viešuoju transportu, nesudaroma galimybė rinktis ekologišką pakuotę, neskatinama naudoti gamyboje ekologišką alternatyvą, tai taip ir turime.

Kitas dalykas – įperkamumas Lietuvoje buvo kitoks. Žmonės labai daug išleisdavo kasdieniams poreikiams, tad ekologiškesnė arba sąmoningesnė alternatyva buvo sunkiau įperkama. O dabar žmonės, man atrodo, jau gali leisti sau skirti daugiau pinigų, tarkim, kultūrai, nori gyventi ne bet kokioje aplinkoje, bet darnioje.

Ir sąmoningumas žmonių pakilo, ir įperkamumas padidėjo. Visuomenė nori šitų alternatyvų. Yra begalinis entuziazmas visuomenėje, kad reikalai aplinkosaugoje keistųsi greitai. Čia yra labai didelis skirtumas tarp to, kas buvo prieš ketverius metus, nes prisiminkime, kaip tada buvo su aplinkosauga – nei diskusijų kilo, kas bus aplinkos ministras, nei diskusijų apie tai, ką jis mano. Dabar yra visiškai kitaip – dabar realiai domimasi, kas bus padaryta.

Liberalų sąjūdyje irgi turime prisipažinti, kad aplinkos apsauga niekada nebuvo tarp prioritetinių temų, tai irgi keičiasi.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Aukštaitijos nacionalinis parkas ir Labanoro giria iš paukščio skrydžio
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Aukštaitijos nacionalinis parkas ir Labanoro giria iš paukščio skrydžio

– Jūs kritikos jau sulaukėte. Labanoro klubo prezidentas Andrejus Gaidamavičius prieš kelias savaites ragino I.Šimonytę neatiduoti Aplinkos ministerijos Liberalų sąjūdžiui ir neskirti ministru S.Gentvilo. Jo teigimu, Liberalų sąjūdis neigia biologinės įvairovės nykimo problemą, todėl miškai toliau bus kertami. Jūs pats minėtą problemą įvardijate kaip vieną iš savo būsimos veiklos prioritetų.

– Bandžiau susisiekti su A.Gaidamavičiumi, bet jis kažkaip nesileidžia į diskusijas. Bet man atrodo, kad mes nieko neneigiame ir aš tarp prioritetinių darbų tikrai įvardiju biologinės įvairovės svarbą, kad svarbiausi miškai turi būti apsaugoti jau per ateinantį pusmetį. Reikia greitų sprendimų ir dėl rezervatų praplėtimo, ir dėl kai kurių nacionalinių parkų miškų perdavimo iš urėdijų į Saugomų teritorijų tarnybos direkcijas.

Ateičiau į tokią sferą, kur yra daugybė neišspręstų konfliktų, už kuriuos mus bara ir ES, ir sąmoningi piliečiai. Aš įsipareigoju tuos konfliktus per ateinantį pusmetį ar metus išspręsti.

Tų sprendimų reikia greitai. Simonas Gentvilas ateitų į tokią sferą, kur yra daugybė neišspręstų konfliktų, už kuriuos mus bara ir ES, ir sąmoningi piliečiai kaip A.Gaidamavičius arba aplinkosaugininkų organizacijos. Aš įsipareigoju tuos konfliktus per ateinantį pusmetį ar metus išspręsti. Bet tai nėra tik Liberalų sąjūdžio kaltė, ministrai buvo ir „žaliųjų“, ir konservatorių, ir kitų, o tas nebuvo padaryta.

Medžioklę Žuvinte vadina pasityčiojimu

– Daug aistrų sukėlė žinia, kad Žuvinto biosferos rezervato teritorijų dalyje galima medžioti, po lapkričio pirmosios ir žvejai apgulė ežerus tame pačiame rezervate, kur vis dar gausu migruojančių paukščių. Kokia jūsų nuomonė apie tai, kad bent dalyje tokių svarbių gamtinių teritorija leidžiama medžioti arba žvejoti? Ar reikia daugiau saugiklių, siekiant užtikrinti šių teritorijų ramybę?

– Nors kažkas bijo Liberalų sąjūdžio kandidato į aplinkos ministrus, tačiau priminsiu, kad vasarą kreipiausi į Vyriausiąjį administracinį teismą, jog būtų panaikintas Vyriausybės nutarimas dėl Žuvinto rezervato naujojo statuto. Jeigu aš tapčiau ministru, per pirmą savaitę pateikčiau naują Žuvinto rezervato nuostatų variantą, kur būtų uždrausta tiek paukščių medžioklė, tiek žvejyba visoje teritorijoje.

Turi būti gamtai paliktos teritorijos. Lietuvoje yra dešimtys tūkstančių ežerų ir upių, upelių, pramogauti, tęsti medžioklės tradicijas tikrai galima kitur, ne pirmajame ir seniausiame Žuvinto rezervate, kuris įkurtas Tado Ivanausko. Tai yra pasityčiojimas iš gamtos.

O kalbant apie kitas saugomas teritorijas, yra įvairių atvejų, reikia žiūrėti kiekvieną. Pvz., Aukštumalos pelkė Šilutės rajone – ji yra aprašyta garsaus vokiečių mokslininko Karlo Vėberio, nuo Naujosios Zelandijos iki Brazilijos jo rašiniai apie šią pelkę yra cituojami kaip klasika aukštapelkių teorijoje. O mes ten kasame durpes. Yra tokių kuriozų, kur turime atstatyti, ne viską reikia eksploatuoti, turi būti paliktos teritorijos gamtai.

Tęsti medžioklės tradicijas tikrai galima kitur, ne pirmajame ir seniausiame Žuvinto rezervate, kuris įkurtas Tado Ivanausko. Tai yra pasityčiojimas iš gamtos.

Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Į Žuvinto biosferos rezervatą ateina ruduo. Arūnas Pranaitis
Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Į Žuvinto biosferos rezervatą ateina ruduo. Arūnas Pranaitis

Bet aš klausimuose, kuriuos girdžiu pastaruoju metu, kas aktualu visuomenei, pastebiu labai mažai supratimo, kad Aplinkos ministerija kuruoja ir statybas, ir teritorijų planavimą, taršos leidimus, pramonę, kontroliuoja tokias įmones kaip „Orlen Lietuva“, „Achema“ ir t.t. Dažnai diskusija vyksta apie tai, kas vyksta konkrečiame miške, ar kelmas tinkamas. Aš jaučiu, kad visuomenė turi daug entuziazmo aukotis, mokėti dėl geresnės gamtos, bet didieji laimėjimai, procesai yra keičiant visą pramonę, miestus, kaip mes judame miestuose, kaip gaminame kasdienius produktus.

Šita tema ES su „žaliuoju kursu“ yra milžiniška, bet Lietuvoje apie tai mažai dar diskutuojama.

– Didelės įmonės turi daug interesų. Greičiausia nepavyks su jomis susijusių problemų išspręsti per pirmą pusmetį?

– Aš nesu tas, kuris ir išspręs visas potencialias problemas, bet aplinkosaugos politika turi būti ambicinga ir gebanti stabdyti Žemės ūkio, Ekonomikos ir inovacijų ministerijas, nes aš turiu būti tas balsas Vyriausybėje, kuris prašys maksimumo, o ne minimumo. Ir kai kalbame apie saugomų teritorijų apsaugą ir pan., reikia suprasti Aplinkos ministerijos vaidmenį – kaip ministras Arūnas Kundrotas kažkada sakydavo, tai visų pirma draudimų ir reguliavimo ministerija.

Nenori išimčių KAM

– Prakalbote apie statybas. Šiuo metu rengiamas Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas, kuriame paskutinę minutę atsidūrė ir įrašas apie galimą karinį poligoną Žemaitijoje. Kokia Jūsų nuomonė apie tokių didelių teritorijų, kur įeina į dirbami laukai, ir miškai, paskirties keitimą, tarkim, įrengiant minėtą karinį poligoną?

– Aš išsakiau kritiką, kai buvo atėjęs ministras Raimundas Karoblis ir keitėme Miškų įstatymą, kuriame teigiama, kad nereikia poligonams mokėti kompensacijų už iškertamus miškus. Aš tada parlamente pasisakiau, kad visi yra lygūs ir jeigu savivaldybės moka, turi mokėti ir krašto apsauga, kad nebūtų važiuojama kiaurai per gamtą, visi resursai turi visiems kainuoti.

Man atrodo, kai įkainoji gamtos išteklius, prasideda svarstymas, ar mums iš tikrųjų reikia tiek teritorijų ir tokios apimties. Labai svarbu, kad būtų įkainojamas ne tik medienos tūris, bet ir ekosisteminės paslaugos, kurias gamta suteikia, tarkim, saugomų rūšių išsaugojimas. Tos ekosisteminės paslaugos Lietuvoje vis dar nėra skaičiuojamos, nėra įkainotos, todėl dažnai žiūrime į mišką tik kaip į tūrinę medieną, o reikia apskaičiuoti visą gamtos vertę.

Krašto apsaugos ministerija yra išsimušusi tas išimtis, jie nemoka dabar už gamtos išteklių naudojimą. Aš kritiškai tai vertinu, sakiau ir tada, kai buvo svarstomos įstatymo pataisos, kad taip būti negali. Juk yra savivaldybių, kuriose žemės grąžinimas sustojęs ir reikia miško žemės paskirtį pakeisti kita, grąžinti žmonėms. Savivaldybės turi mokėti valstybei už kiekvieno miško žemės lopinėlio paskirties pakeitimą.

Yra ir kitų projektų, kur savivaldybės, kitos institucijos turi sumokėti valstybei už miško žemę, bet Krašto apsaugos ministerija turi išimtį. Ministras R.Karoblis tuomet argumentavo, kad taip būtų iššvaistomi pinigai, skirti krašto apsaugai, nes Lietuva ir taip sunkiai pasiekė 2 proc. šiai sričiai, o jeigu tai bus išleidžiama susimokėti valstybei, NATO partneriai to nelaikytų išlaidomis krašto apsaugai.

Tai yra plati sisteminė tema, kiek turi kainuoti intervencija į gamtą, kokia yra gamtos kaina. Kai kur ji yra įkainota labai brangiai, kitur – per pigiai. Taip yra su geriamuoju vandeniu, karjerais, žala gamtai, kiekviena iš šių temų galima kalbėti labai daug.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min