Kaip lapkričio 28 d. paskelbta pilotas.lt internetiniame puslapyje, vis labiau į miesto užstatymo tankinimą besigręžiantis Kaunas nusprendė lankytojų nesulaukiančią Steigiamojo Seimo aikštę labiau urbanizuoti ir taip pasistengti suteikti jai daugiau patrauklumo.
Kartu su Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriumi surengtame Steigiamojo Seimo aikštės architektūros idėjų konkurse buvo pateikti 7 projektiniai pasiūlymai, numatytas bendras prizinis fondas – 30 tūkst. eurų.
Vadovaujantis konkurso sąlygomis, su 1-osios vietos laimėtoju sudaroma projektavimo sutartis.
Paaiškėjo, kad konkursą laimėjo „Archas“ architektūrinis kolektyvas, parengęs konkursinį projektą „19/20“ (architektai Neringa Sobeščiukaitė, Gabrielė Jakubonienė, Elena Damaševičiūtė, Jokūbas Platūkis, Mantas Bučiūnas, Mantas Navalinskas).
Nugalėtojai pasirinko neatkurti viso buvusio turgaus perimetrinio užstatymo – pasiūlė užstatyti tik dvi iš keturių perplanuojamos teritorijos kraštines (taip atskirti aikštę nuo intensyvaus eismo gatvių), o formuojamoje aikštėje sukurti, jų įsitikinimu, šiuolaikišką, demokratišką ir įvairioms veikloms pritaikomą gyvą erdvę.
Buvusių senojo turgaus pastatų ribas numatyta pažymėti grindinyje.
Remiantis laimėtojų projektu, šiaurinėje sklypo dalyje iškiltų administracinis korpusas, kuriame taip pat veiktų bendruomenės centras, restoranas. Iš aikštės grindinio „išaugtų“ klombos su 7-10 metrų aukščio medžiais.
Sulaukė įvairių vertinimų
Vis dėlto, paskelbtos laimėtojų vizualizacijos tarp architektų ir visuomenininkų įskėlė aštrias diskusijas.
Kaip pabrėžiama kultūros bei architektūros komunikacijos specialistės, aktyvios kaunietės, telkiančios bendruomenes ir inicijuojančios diskusijas miestui svarbiais klausimais, Indrės Grikšaitės išplatintame pranešime spaudai, Steigiamojo Seimo aikštė — ypatinga erdvė Kauno Senamiestyje.
„Nepaisant istorinės reikšmės, aikštės funkcionalumas ilgus metus buvo ribotas: jį slopino judri Šv.Gertrūdos gatvė, triukšmas, tarša ir aiškaus vietokūrinio centro stoka. Anksčiau vasaromis lankytojus džiuginęs fontanas praėjusią vasarą jau nebuvo įjungtas, todėl aikštė tapo dar tuštesnė.
Dėl įtraukumo stokos Kauno miesto savivaldybė deklaravo siekį aikštę „atgaivinti“ — 2017 m. atlikta galimybių studija, kurioje ieškota naujo veido senamiesčio aikštei, o vėliau paskelbtas ir konkursas architektūrinei idėjai“, – teigė I.Grikšaitė.
Pasak jos, praėjusią savaitę paviešintas laureatas — architektūros studijos „Archas“ projektas „19/20“ – sulaukė įvairių vertinimų: nuo pagyrų už siekį sukurti prieinamesnę viešąją erdvę iki kritikos dėl estetinės kokybės, funkcinių ryšių ir kontekstualumo stokos.
Dar iki paskelbiant architektūrinės idėjos konkursą, viešojoje erdvėje, I.Grikšaitės teigimu, kilo klausimų: ar įmanoma suderinti aikštės kultūrinę paskirtį su komercinėmis funkcijomis, neprasilenkiant su vietos atmintimi?
„Su miesto mero šeima siejama architektų komanda projektą pristatė kaip demokratijos ir prieinamumo stiprinimo viziją, tačiau diskusijos parodė, kad ji įtikino tik dalį visuomenės ir specialistų.
Studija „Archas“, dirbanti ir mero šeimos sklypuose Šančiuose, numatė užstatyti dvi aikštės perimetro kraštines daugiafunkcinių pastatų kompleksu, visuomenės reikmėms paliekant vidinį kiemą. Tokiomis gairėmis reikėta vadovautis ir pagal detalųjį planą“, – pasakojo I.Grikšaitė.
Duoti kuo daugiau kūrybinės laisvės
Kaip skelbiama I.Grikšaitės išplatintame pranešime spaudai, gerai Kaune žinomas architektas Linas Tuleikis pasakojo, kad idėjinio konkurso, kuriame architektai turėjo pasiūlyti, kokia turėtų būti aikštė, dalyviams buvo pateiktas iš anksto parengtas ir patvirtintas detalusis planas.
O detalusis planas yra teisinis dokumentas, kuris nusako, kur tiksliai gali būti užstatymas, kokio aukštingumo, kokio intensyvumo, kur privalo būti želdiniai ir pan.
„Esant idėjiniam konkursui architektams reikia duoti kuo daugiau kūrybinės laisvės – tik taip jie gali pasiūlyti tikrai geriausią sprendimą. Todėl detalųjį planą verta rengti jau po konkurso, jame atrinkus pačią stipriausią idėją“, – nuomonę išsakė architektas.
L.Tuleikis pabrėžė, kad konkurso problemų priežastys slypi ne dalyvių talentuose, o pačiose sąlygose: „Visų konkursinių darbų akivaizdus neįgalumas rodo, kad čia kalta ne talentų stoka, o gilesnės priežastys: gal netinkamai suformuluota užduotis, gal prasti techniniai projektavimo dokumentai, gal dar kas nors kita.
Gali būti, kad laikantis konkurso sąlygų neįmanoma sukurti gero, šiai vietai tinkamo sprendinio. Todėl protingiausia būtų pripažinti, kad konkursas nepavyko, ir neskubėti įgyvendinti menkai apgalvoto sumanymo.“
Esant idėjiniam konkursui architektams reikia duoti kuo daugiau kūrybinės laisvės.
Kaip įsitikinusi I.Grikšaitė, ši pozicija atspindi platesnį profesionalų nerimą: ar konkurso rėmai neužkirto kelio stipresnėms idėjoms?
Kritika: jungčių stoka ir atminties ignoravimas
Ekspertai, kaip skelbiama pranešime spaudai, akcentuoja keletą esminių problemų.
Pirmiausia — silpnas ryšys su Istorinės Prezidentūros pastatu, Senamiesčiu bei universitetu. Kaip teigiama pranešime spaudai, aikštė yra centrinė jungtis tarp svarbiausių miesto institucijų, todėl jos integracija turėtų būti vienas pagrindinių projektavimo kriterijų.
Kritikuojantieji taip pat pabrėžia, kad galimai nuvertinta aikštės istorinė svarba. Steigiamojo Seimo vardu pavadinta aikštė įpareigoja reflektuoti modernios Lietuvos valstybės gimimą. Kritikai teigia, kad projektas nepakankamai atliepia šią dimensiją — nei interpretuoja istorinės atminties, nei pateikia progresyvesnės vizijos ateičiai, kuri reprezentuotų miestą ir šalį.
Dalis architektų ir miestiečių pastebi, kad siūlomi pastatai labiau primena bendrą biurų ar gyvenamojo kvartalo estetiką, o ne Senamiesčio kontekstą ir modernios valstybės simbolinės širdies sintezę.
Kodėl šiai vietai reikia ypatingo intelektualumo?
Kaip tikina I.Grikšaitė, Steigiamojo Seimo aikštė yra seniausio Kauno urbanistinio branduolio dalis — teritorijos, kuri pradėjo formuotis XIV a., miestui 1408 m. gavus Magdeburgo teises, suteiktas Vytauto Didžiojo. Istoriškai tai buvo jungtis tarp Senamiesčio ir Vitebsko bei Vilniaus priemiesčių — čia vyko intensyvus judėjimas, prekyba ir amatų veikla.
Pietinėje aikštės pusėje yra dabartinės Maironio universitetinės gimnazijos teritorija, anksčiau priklausiusi dominikonų vienuolynui. Greta dominikonų komplekso esantis plotas ilgą laiką tarnavo kaip prekybos ir amatų erdvė.
Vakarinėje pusėje aikštė ribojasi su J.Jablonskio gatve, kuri, manoma, susiformavo XVII–XVIII a. ir istoriniuose šaltiniuose minima kaip „skersgatvis iš dominikonų į benediktinus“.
Nuo XIX a. antrosios pusės šioje teritorijoje veikė Senasis turgus, išlikęs iki 1976 m. Tai buvo viena aktyviausių Kauno prekybos vietų, sutelkusi prekeivius ir amatininkus.
Strateginė padėtis tarp priemiesčių nulėmė, kad ši vieta siejama ir su įvairiais miesto gyvenimo epizodais, tarp jų — XIX a. sukilimų laikotarpiu.
Pagerbiant 1920 m. gegužės 15 d. įvykius, kai Kaune susirinko Lietuvos Steigiamasis Seimas, aikštei 1990 m. suteiktas Steigiamojo Seimo aikštės pavadinimas.
Ar verta skubėti statyti, jei rezultatai nuvylė?
Šiandien, kai visuomenė ir ekspertai atvirai kritikuoja projektą, I.Grikšaitei kyla klausimas, ar miesto valdžia gali sau leisti ignoruoti šias pastabas.
„Steigiamojo Seimo aikštė nėra tuščias žemės lopas, kurį galima lengvai ir greitai užstatyti. Tai viena politiškai jautriausių ir istoriškai tankiausių Kauno vietų — šalia Laikinojo Seimo salės, VDU Teologijos fakulteto, buvusio dominikonų vienuolyno su Šv. Sakramento bažnyčia, sinagogos. Čia formavosi moderni Lietuvos valstybė ir jos politinė kultūra.
Todėl bet koks projektas šioje teritorijoje turi būti ne kompromisas tarp funkcijų, o kokybiškas, pagarbus ir istoriją įprasminantis sprendinys. Kitaip tai būtų tiesiog neatleistinas šios vietos nuvertinimas“, – reziumuojama pranešime spaudai.
