Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 13d. 15:05

Knygą apie sovietinį Vilnių parašęs D.Pocevičius: „Nepaverskime 1944–1990 m. Vilniaus istorijos pilka dėme“

Darius Pocevičius
Josvydo Elinsko / 15min nuotr. / Darius Pocevičius

Sovietinio Vilniaus istoriją pažinti verta, nes būtent tuo metu vykę procesai suformavo Vilnių tokį, koks jis yra dabar, įsitikinęs rašytojas ir Vilniaus tyrinėtojas Darius Pocevičius, kurio antroji knyga „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990“ neseniai pasirodė Lietuvos knygynų lentynose.

D.Pocevičius šioje knygoje, pasitelkdamas įvairius išlikusius 1944–1990 m. Vilniaus reliktus, pasakoja ir šio laikotarpio miesto kasdienybės ir kultūros istoriją – margą, kontrastingą ir prieštaringą, kupiną, anot rašytojo, ir šviesių, ir tamsių tonų.

Viešasis transportas, televizija, kavinės ir valgyklos, vandentiekis, kolektyviniai sodai ar „chruščiovkės“ – visų šių Vilniaus aspektų istorija knygoje atgulė į atskirą skyrių.

Vilniaus tyrinėtojas sako nepritariantis Lietuvoje paplitusiam požiūriui, kuris sovietmetį vertina kaip pilką, vientisą ir nedalomą visumą. Jo teigimu, atsiribojant nuo elito politikos ir tyrinėjant paprastų vilniečių kasdienį gyvenimą atsiskleidžia visiškai kitoks Vilniaus vaizdas. Apie visa tai D.Pocevičius sutiko papasakoti 15min.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Darius Pocevičius
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Darius Pocevičius

– Kas paskatino imtis rašyti knygą apie sovietinį Vilnių ir jo reliktus?

– Pokarinis, sovietmečio Vilnius yra labai mažai ištyrinėtas. Turiu omenyje miesto gyvenimą, miesto kasdienybę.

Pokarinis, sovietmečio Vilnius yra labai mažai ištyrinėtas. Turiu omenyje miesto gyvenimą, miesto kasdienybę.

Valdžios viršūnių, elito santykiai yra gana nuosekliai išnagrinėti, bet žemesnį – miesto kasdienybės lygį – istorikai tyrinėjo mažai. Ypač miesto infrastruktūrą. Tai buvo neatverti klodai. Buvo ką rašyti, atradau daug naujų dalykų, todėl knyga tokia stora.

Iš pradžių, kaip ir pirmosios mano knygos „100 istorinių Vilniaus reliktų“ atveju, planavau surasti ir aprašyti 100 pokario reliktų, tačiau supratau, kad daugeliu atvejų vien pačius reliktus aprašyti neužtenka – verta pateikti ir platesnį kontekstą. Taip knyga ir išsiplėtė. Padėjo tai, kad leidėjas man suteikė laisvę rašyti kiek noriu, neapribojo.

Nors knygos pavadinime minimi reliktai, didžiausias dėmesys čia skiriamas ne jiems patiems, o pasakojimui apie sovietinį Vilnių atsispyrus nuo jų. Reliktai man yra tik pretekstas kalbėti apie Vilnių, kuriame gyveno mūsų tėvai ir seneliai.

Pirmoje knygoje aš aprašinėju konkrečius reliktus, nes jų buvo daug ir jie yra įdomūs. O čia daugelis reliktų jau yra tokie aptriušę, dalis – išnykę. Todėl griebiuosi už to, kas liko, traukiu juos ir bandau, padedamas jų, plačiau papasakoti, kaip jaunystėje gyveno dabartiniai senjorai.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Darius Pocevičius
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Darius Pocevičius

– Kaip manote, kodėl sovietmečio kasdienybės tyrinėjimai mažai domina istorikus?

– Viena priežastis – politinės intencijos. Tokiems tyrimams egzistuoja labai nedėkingas fonas. Tyrinėti, tarkime, miesto kultūros ar švietimo infrastruktūrą yra netgi šiek tiek nepolitkorektiška, nes paaiškėja, kad ta infrastruktūra nebuvo prasta, didele dalimi mes ja naudojamės ir šiandien. O juk būtent tokie tyrimai gali paaiškinti, kodėl infrastruktūra yra tokia, kokia yra.

Kitas dalykas – istorikai akademikai yra panirę į Lietuvos komunistų partijos, KGB archyvų studijas, iš kurių susidaro visiškai kitoks miesto ir jo kasdienybės vaizdas. Svarbu suprasti, kad toli gražu ne kiekvienas aukščiausios valdžios nutarimas, koks bjaurus bebūtų, turėjo įtakos miesto gyvenimo kasdienybei.

Toli gražu ne kiekvienas aukščiausios valdžios nutarimas, koks bjaurus bebūtų, turėjo įtakos miesto gyvenimo kasdienybei.

Aš šitoje vietoje leidžiuosi žemyn. Man nelabai rūpi aukščiausios valdžios sprendimai, išskyrus tuos, kurie turėjo tiesioginę įtaką Vilniui. Tačiau man įdomu Vilniaus miesto vykdomojo komiteto, kitaip tariant, savivaldybės sprendimai – tarkime, kodėl pasirinkta plėsti miestą viena, o ne kita kryptimi, kaip vyko pati plėtra. Nes tokie sprendimai turėjo tiesioginę įtaką kasdieniam žmonių gyvenimui.

Daugelis Lietuvos istorikų, deja, dar nėra nusileidę iki šio žemesnio lygio. Čia yra niša, ir todėl knyga išėjo tokia stora. Yra daug medžiagos, kuri pateikiama pirmą kartą.

– Kaip manote, kas knygoje įdomiausia jaunajai kartai, kuri augo nepriklausomoje Lietuvoje ir sovietmečio neprisimena?

– Kai kas turėtų maloniai, o kai kas – tiesiog nustebti, sužinoję, kad, pavyzdžiui, septinto dešimtmečio pradžios ir vidurio jaunimas, vadinamieji šestidesiatnikai, gyveno intensyvų kultūrinį gyvenimą.

Tada gimė absoliutus fenomenas, kuris nedarytų gėdos ir šiandienai – jaunimo kavinė-skaitykla dabartinėje Vilniaus gatvėje, tuomet vadintoje Liudo Giros vardu.

Google maps nuotr. /Pastatas Vilniaus gatvėje, kuriame veikė jaunimo kavinė
Google maps nuotr. /Pastatas Vilniaus gatvėje, kuriame veikė jaunimo kavinė

Ši kavinė veikė saviorganizacijos pagrindais. Beveik viską – renginius, kultūrinius susitikimus, džiazo koncertus – joje tuometiniai jaunuoliai organizavo patys. Tai nuostabus fenomenas. Šiai kavinei tikrai nusileido tiek snobiškoji „Neringa“, kurioje buvo tik plepama už stalų, tiek kitos tuomečio Vilniaus kavinės.

Tokių įdomybių yra ganėtinai daug. Tada jaunuoliai nevažinėjo į užsienius, tačiau buvo labai smalsūs. Susiformavo pirmoji miestietiška Vilniaus karta, kuriai miesto gyvenimas tapo savas ir artimas. Ir jie ėmė gyventi tokį iniciatyvų, žingeidų gyvenimą. Skaitė knygas, jas aptardavo, lankė kultūros renginius.

Ypatingas dėmesys buvo skiriamas sportui. Jaunimas mažai vartojo svaigalus ir kvaišalus, daug sportavo – ėjo kilnoti svarmenis, bėgioti. Ta kūno ir sielos vienovė tarp Vilniaus jaunimo buvo labai akcentuojama.

Jauni žmonės buvo, galima sakyti, pamišę dėl optimistiškos ateities, labai ja tikėjo. Prasidėjo mokslinė-techninė revoliucija, daugelio galvose sukosi tokie dalykai kaip kibernetika, robotai, kosmosas, raketos.

Planetariumas nuolat būdavo pilnas moksleivių ir jaunimo, laikraščiuose buvo gausu pranešimų apie naujus skrydžius, technikos naujoves. Parduotuvėse ir kavinėse pasirodė pirmieji automatai, buvo galima, pavyzdžiui, įmetus žetoną nusipirkti duonos.

Man patinka tų dienų jaunuolių požiūris ir gyvenimo būdas. Jis buvo artimas šių dienų jaunimui. Toks hipsteriškas.

– Bet negi žingeidus jaunimas nesusidūrė su cenzūra, valdžios persekiojimu? Kultūros renginiai vykdavo laisvai?

– Knygų skaičius, aišku, buvo ribotas. Oficialiai nebuvo prieinamos kai kurios užsienio lietuvių knygos, kai kurie pasauliniai bestseleriai. Tačiau smalsūs žmonės sugebėdavo jas gauti ir skaityti, ypač jei mokėjo skaityti užsienio kalbomis – rusiškai, lenkiškai, vokiškai, angliškai. Knygos įvairiais keliais pasiekdavo Lietuvą.

Dabar knygų gausu, bet skaitančių knygas gerokai sumažėjo. Ir klausimas, kas buvo labiau išsilavinę ir apsiskaitę – ar progresyvūs septintojo dešimtmečio jaunuoliai, ar dabartiniai. Gal visgi dabartiniai. Tačiau varžybos būtų įdomios.

Kas dėl cenzūros... Septintojo dešimtmečio progresyvus jaunimas, aišku, susidurdavo su ribojimais. Negalėjo lengvai ir oficialiai gauti, tarkime, vakarietiškų plokštelių, vinilų. Jos plito piratiškai, buvo įrašomos ant rentgeno nuotraukų. „Beatles“, „Rolling Stones“ ir kitų grupių įrašai plito nelegaliai. Sunkumai tikrai egzistavo. Tačiau buvo būdų juos nugalėti, ir apribojimai buvo nugalimi.

Sunkumai tikrai egzistavo. Tačiau buvo būdų juos nugalėti, ir apribojimai buvo nugalimi.

Su tiesiogine cenzūra iš esmės susidurdavo tik rašytojai. Bet nuo septintojo dešimtmečio cenzūra dažniausiai virsdavo autocenzūra. Be to, daug kas priklausydavo nuo santykio su redaktoriumi.

Nereikėtų įsivaizduoti, kad, kaip caro laikais, sėdėdavo koks nors cenzorius ir braukydavo visus rašytojų ar laikraščių tekstus. To nebuvo. Kūrybą ir žiniasklaidą labiau kontroliavo partija per sau palankius redaktorius ir viešąją nuomonę. Viešoji opinija buvo suformuota tokia, kad visi žinojo, apie ką nereikėtų rašyti, kad neturėtum problemų.

– Kokius dar visuomenėje įsitvirtinusius sovietmečio stereotipus koreguoja ši knyga?

– Pas mus laikotarpis nuo 1944 iki 1990 m. dažnai vaizduojamas kaip vientisas pilkas masyvas. Bet klaidinga žiūrėti į sovietmetį kaip į nedalomą ir panašią visumą, jis buvo labai įvairus ir skirtingas. Jame galima rasti visko – ir gėrio, ir blogio, ir daug pilkų pustonių, niuansų.

Skirtingi sovietmečio dešimtmečiai buvo labai skirtingi ir netgi neigė vieni kitus.

Skirtingi sovietmečio dešimtmečiai buvo labai skirtingi ir netgi neigė vieni kitus.

Tarkime, aktyvi antistalininė kampanija iš esmės paneigė pirmąjį pokario dešimtmetį. Buvo verčiami paminklai ir taip toliau. Antrasis sovietmečio dešimtmetis tiesiog kovėsi prieš pirmąjį. Ir žmonės, skaitantys knygą, iškart pamatys skirtumus tarp dešimtmečių.

– Kaip manote, kodėl dabartiniam žmogui svarbu žinoti tokius sovietmečio kasdienybės niuansus?

– Paskutiniame XX a. dešimtmetyje, pasitelkiant Čingizo Aitmatovo knygą „Ilga kaip šimtmečiai diena“, viešojoje erdvėje buvo įtvirtintas sovietmečio kaip mankurtus kūrusios epochos įvaizdis. Neva sovietmetis sukūrė mankurtų armiją, žmones, kurie užmiršo Lietuvos istoriją – tiek tarpukario, tiek dar senesnę.

Vytauto Daraškevičiaus nuotr. /Justinas Marcinkevičius 1988 m. rugpjūčio 23 d. Sąjūdžio mitinge Vingio parke
Vytauto Daraškevičiaus nuotr. /Justinas Marcinkevičius 1988 m. rugpjūčio 23 d. Sąjūdžio mitinge Vingio parke

Tačiau priėmus tokį požiūrį galima sakyti, kad dabar lygiai taip pat kuriasi nauja mankurtų karta. Karta, kuri nežino savo tėvų ir senelių istorijos. Kaip jie gyveno. Daugelis žmonių yra susidarę paviršutinišką vaizdą, nežino savo šaknų.

Labai didelė dalis šiuolaikinio Vilniaus buvo sukurta būtent sovietmečiu. Nauji rajonai, kultūros, sporto, švietimo, transporto infrastruktūra, kuria naudojamės iki šiol – visa tai atsirado tada. Ir visa tai turi didžiulės įtakos mūsų kasdieniam gyvenimui: lemia, kiek laiko sugaištame važiuodami į darbą ir taip toliau.

Viso to nežinančiam jaunuoliui istorija prasideda nuo 1990 metų, o prieš tai sekę 45 miesto istorijos metai yra išmetami, telieka pilka dėmė. Tai neteisingas požiūris. Nes sovietmečio istorija taip pat yra įvairiaspalvis įvykių kaleidoskopas ir pastovus miesto kūrimo procesas, kurio nereiktų pamiršti ir netapti tuo mankurtu.

– Minėjote, kad daug knygoje pateikiamos informacijos anksčiau nebuvo skelbta viešai. Kaip ieškojote informacijos?

– Informacijos rinkimas susidėjo iš trijų dalių – pasivaikščiojimų po Vilnių, archyvų tyrinėjimo ir pokalbių su dar gyvais liudininkais.

Labiausiai vargino darbas archyvuose. Man kaip gyvam ir judriam žmogui sėdėti archyvuose buvo peilis po kaklu. Tačiau tą teko iškęsti ir tai sudaro gal trečdalį knygos turinio. Kai kurių temų, tokių kaip karo belaisviai Vilniuje po karo arba lenkų iškeldinimas, be archyvų išnagrinėti tiesiog nebuvo įmanoma. Teko domėtis archyviniais dokumentais, aiškinantis, kur, tarkime, belaisviai buvo laidojami ir panašiai.

Su dar gyvais sovietmečio liudininkais susitikti buvo daug įdomiau. Būdavo, sutikdavau kokį senuką ir jis pasakodavo, kol diktofonas baigdavosi. Bet liudininkų atsiminimus irgi reikėjo tikrinti, nes jie dažnai imdavo fantazuoti, pasakoti, kaip jiems dabar atrodo, o ne kaip tada iš tikrųjų buvo.

– Kaip rasdavote pašnekovus?

– Dažniausiai vieni pašnekovai nukreipia į kitus. Nepatikėsite, tačiau daugybė 70-mečių, 80-mečių ir vyresnių žmonių labai nori kalbėti apie savo jaunystės laikus. Nelabai kas jų klauso, nelabai kam jie yra įdomūs, ir kai aš juos užkalbinu, jie prabyla. Ir kalba ilgai ir daug, suteikdami įdomių žinių.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Senjorai
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Senjorai

Jie patys pasako apie kitame kieme gyvenančius jaunystės draugus. Pasiūlo užeiti, užsimena, kad jie apie tą ar aną žino. Tai aš ir einu. Tas, pas kurį nueinu, nukreipia mane dar kitur.

Taip aš sužinojau labai daug. Mano pašnekovai mažai politikuoja, tiesiog pasakoja, kaip buvo: kaip jie gyveno, kur šoko, kokiose kavinėse sėdėjo, į kokius kino teatrus ėjo, kiek kas kainavo ir taip toliau. Apie tą istorijos dalį, kuri man pati įdomiausia.

Teko pakalbinti ir lenkiškai, ir rusiškai kalbančius pašnekovus. Paradoksalu, kad mažne pusę septinto dešimtmečio progresyvaus jaunimo kartos sudarė žydų tautybės vilniečiai, paskui emigravę į Izraelį. Lietuvių šioje bendruomenėje buvo mažuma, nes jie dažniausiai būdavo ką tik atsikėlę iš provincijos ir dar nespėję užsikabinti už miesto gyvenimo.

Lietuvių istoriografija labai orientuojasi į lietuvių elitą – pavyzdžiui, tokius pokario rašytojus kaip Marcinkevičius ar Baltakis. Į jų gyvenimą. Bet tas elitas, Baltakis ar Marcinkevičius, iš tikro nedalyvavo miesto gyvenime, dar nebuvo miestiečiai. Jie vaikščiojo palei Nerį ir grožėjosi saulėlydžiais arba ėjo į Vingio parką. Jiems jis buvo daug artimesnis už, tarkime, Gedimino prospektą, nes labiau priminė gimtąjį kaimą.

O šitie mano minėti šeštojo dešimtmečio jaunuoliai jau buvo antroji ar trečioji miestiečių karta, pradėjusi gyventi įprastą, kaip tada buvo sakoma, miesčionio gyvenimą.

Beje, sovietinėje spaudoje netgi buvo prasidėjusi prieš juos ir prieš „miesčionizmą“ nukreipta kampanija. Jos metu akcentuota, kad nereikia bandyti išsiskirti iš kitų, rengtis madingai.

Tačiau miesčionys nepasidavė ir dėstė savo argumentus. Spaudoje vyko diskusija, tęsėsi apie metus. Ir miesčionys laimėjo – galiausiai įsivyravo požiūris, kad nieko blogo, jei žmogus nori nusipirkti patogų baldą ar gražiai atrodyti.

– Kaip manote, ar dėl to, kad daugumos dabartinių vilniečių tėvai ar seneliai gimė ne Vilniuje, vilniečių charakteris yra kitoks negu, tarkime, Vakarų Europos didmiesčių gyventojų?

– Geras klausimas. Bet atsakyti į jį negaliu – mano žiniomis, didelių tyrimų šiuo klausimu nėra atlikta. Nėra tirta ir tai, kokią įtaką vilniečiams padarė lenkų iškeldinimas ir Vilniaus virtimas įvairiakalbiu, įvairiataučiu Babilonu, kuriame lietuviai sudarė daugumą.

Aš manau, kad šių faktorių įtaka miesto gyvenimui buvo milžiniška. Tačiau apie lenkų iškeldinimą mažai kalbama, jis lieka nuošalėje. Nors tai yra vienas iš dviejų pačių svarbiausių įvykių, suformavusių dabartinį Vilnių. Antrasis – tai masinė stambiaplokščių gyvenamųjų namų statyba, dėl ko Vilnius galėjo išaugti tris ar keturis kartus.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Daugiabutis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Daugiabutis

Be pirmojo įvykio – lenkų iškeldinimo – Vilnius nebūtų virtęs lietuvišku miestu, o be antrojo nebūtų virtęs didmiesčiu. Naujieji daugiabučių rajonai dabar yra keikiami, tačiau reikia pripažinti faktą, kad be jų Vilnius būtų likęs daug mažesnis. O dabar jis tapo dideliu miestu.

– „Chruščiovkes“ daugelis lietuvių puikiai pažįsta, bet ar galite daugiau papasakoti apie lenkų iškeldinimą?

– Lenkų iškeldinimo užuomazgų galima ieškoti 1939 m. rudenį. Vilniuje įsitvirtinus Lietuvos administracijai, kilo klausimas, ką daryti su lenkais, kurie sudarė Vilniaus gyventojų daugumą ir buvo Vilniaus senbuviai.

Jau tada pradėjo eiti kalbos apie jų iškeldinimą. Svarstyta siūlyti jiems važiuoti į Lenkiją arba perkelti juos į Lietuvos gilumą. Pradėti sudarinėti planai, kaip dešimtys tūkstančių lenkų galėtų būti perkelti į šiaurės Lietuvos miestelius, tokius kaip Žagarė.

1940 m., kuomet Vilnius tapo sovietinis, iškeldinimo vajus prislopo, bet vėliau vėl driokstelėjo visu smarkumu. Stalino administracija Maskvoje 1944 m. priėmė sprendimą etniškai išgryninti tam tikras Lenkijos ir SSRS teritorijas, tarp jų ir Vilnių.

Toks žmonių skirstymas pagal tautybę šiaip jau sovietinės ideologijos visiškai neatitiko, bet pasielgta būtent taip. Galima sakyti, kad 1944 m. nutarimas atvėrė kelią padaryti tai, apie ką 1939 m. svajojo lietuvių nacionalistai – Vilnių paversti lietuvišku miestu.

Galima sakyti, kad 1944 m. nutarimas atvėrė kelią padaryti tai, apie ką 1939 m. svajojo lietuvių nacionalistai – Vilnių paversti lietuvišku miestu.

Iškeldinti lenkus ir atkeldinti lietuvius.

Vilniuje pradėjo veikti lenkų evakuacijos biuras, sovietinė valdžia primygtinai ragino ir netgi vertė Vilniuje gyvenančius lenkus registruotis persikėlimui į Lenkiją. Už Vilniuje paliekamą turtą siūlytos nemenkos kompensacijos, aiškinta, kad Lenkijoje laukia geresnis gyvenimas.

Čia svarbu pažymėti ir tai, kad lenkų pogrindis, tuo metu vis dar aktyviai veikęs Vilniuje, tikėjo, kad Vilnius galiausiai vėl atiteks Lenkijai. Emigracijoje veikianti Lenkijos vyriausybė ragino Vilniaus lenkus registruotis ir pranešti apie savo norą kraustytis į Lenkiją – vien tam, kad matytųsi, kiek mieste lenkų. Tikėtasi, kad į tai bus atsižvelgta 1945 m. vasarį vykusioje Jaltos konferencijoje ir kad Vilnius bus prijungtas prie Lenkijos.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Maršalo Pilsudskio kapas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Maršalo Pilsudskio kapas

Tuo patikėję, daug lenkų registravosi savo noru. Bet po Jaltos konferencijos jie atsidūrė įkaitų vietoje. Vilčių, kad Vilnius atiteks Lenkijai, nebeliko, o patys lenkai lyg ir pareiškė norą kraustytis. Ir valdžia, užsikabinusi už to noro, sakė: norit į Lenkiją, tai ir važiuokit. Nors daugelis nebenorėjo, pasirinkimo nebeturėjo. Buvo išgrūsti prievarta. Tik dalis kraustėsi laisvanoriškai – tikėdamiesi rasti geresnį gyvenimą ar bijodami tremčių į Sibirą.

Lenkus sovietinė valdžia reikalavo palikti miestą per 10 dienų. Vilnių tada paliko apie 100 tūkst. lenkų, dar apie 30 tūkst. – vėliau. Tarp jų buvo ir didžioji dalis tarpukario Vilniaus lenkų inteligentijos.

Atsivėrė galimybės Vilniui tapti lietuvišku. Valdžios atstovai važinėjo po kaimus, primygtinai įtikinėjo lietuvius kraustytis į Vilnių, žadėjo aukso kalnus. Tačiau situacija buvo tokia, kad į Vilnių lietuviai dėl įvairių priežasčių nelabai norėjo keltis. Pokario metais kaime pragyventi buvo lengviau ir saugiau negu mieste, ir žmonės tai suprato. Trūkstant į miestą kraustytis norinčių lietuvių, į Vilnių buvo keliami rusai, baltarusiai, kitų tautybių atstovai, ištisas margumynas.

Lenkų iškeldinimas turėjo įtakos daugybei kitų su miesto istorija susijusių dalykų. Ir šiame kontekste, manau, mano knyga gali papasakoti vilniečiams tokių dalykų apie jų miesto istoriją, kokių tėvai ar seneliai nepapasakos. Nes jie patys to nežino.

Deja, visgi knygą parašiau šiek tiek per vėlai. Nes žmonės, kurie dar būtų galėję patys papasakoti apie lenkų iškeldinimą, jau yra mirę. Jei knygą būčiau rašęs prieš 10 ar 15 metų, dar būčiau galėjęs rasti žmonių, kurie būtų iš arti matę iškeldinimą, ar, tarkime, matę Vilniuje dar dirbančius vokiečių karo belaisvius. Dabar tokių žmonių nebėra.

– Tačiau penktadalį Vilniaus gyventojų ir dabar sudaro lenkai. Kaip jie išvengė iškeldinimo?

– Senųjų lenkų liko labai nedaug. Dauguma dabartinių Vilniaus lenkų nėra senieji vilniečiai – į Vilnių jie ar jų tėvai atsikėlė sovietmečio metais, su mano minėtu margumynu. Dauguma jų atsikėlė iš Vilniaus krašto ar Baltarusijos provincijų kaimų. Įsibėgėjus urbanizacijai, iš kaimų į Vilnių atsikraustė daug žmonių, tarp jų buvo ir lenkų, bet šie lenkai jau neturėjo nieko bendra su senuoju Vilniumi.

Po lenkų iškeldinimo lenkų mažuma Vilniuje taip niekada ir neatsitiesė – nei sovietmečiu, nei šiandien. Viešojoje erdvėje jie nelabai sugebėjo ir dabar nesugeba konkuruoti ne tik su lietuvių dauguma, bet ir su rusakalbių ar žydų mažumomis.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Apleista Juzefo Pilsudskio tėviškė Zalave
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Apleista Juzefo Pilsudskio tėviškė Zalave

Dėl to lenkiškų regionalistų ar autonomistų judėjimų, kurie sakytų, kad lenkai gali vėl pretenduoti į Vilnių, dabar nereikia bijoti. Nes pernelyg nelygios jėgos. Lietuviai čia įsitvirtino stipriai ir visiems laikams.

– Kur sovietmečio reliktais besidomintis žmogus dabar turėtų nueiti, kad išvystų ką nors autentiško?

– Jų daug. Kai kurie slepiasi viduje, interjerų detalėse. Tuomet buvo madinga puošti įvairias įstaigas, viešas vietas, tokias kaip kavinės ar kino teatrai, įvairiais meno kūriniais. Kai kurie yra išlikę.

Siūlyčiau nueiti į tris vietas, kur reliktų sankaupa didelė. Pirmoji – prie dabartinės Vilniaus dailės akademijos. Akademijos viduje yra likę kai kurie studentų darbai, koridoriuje kabo 1948 m. įrengta memorialinė lenta Laurynui Gucevičiui, prie įėjimo stovi 1953 m. suprojektuota šiukšlių urna, panaši į graikų amforą. Šalia stūkso Bernardinų sodo vartai su kasos pastatu, akustines lubas turėjusi buvusi Vilniaus plokštelių studija. Dar kiek toliau tarp medžių slepiasi buvusi „Rotondos“ kavinė.

Kita reliktų sankaupa yra Vingio parke. Tai ir pati estrada, ir šalia stovintis memorialinis akmuo Dainų šventėms. Ten ketinta pastatyti ir paminklą dainų šventėms kaip tautinės arba liaudies kultūros apraiškai, bet jo taip ir nepastatė nei ana valdžia, nei dabartinė. Vingio parke taip pat yra buvusi lauko šokių aikštelės vieta, išlikę vaikų geležinkelio trasos stulpai. Išlikęs Darbo rezervų stadionas, ten, rodos, regbininkai dabar žaidžia. Išliko ir memorialinė lenta stadiono statytojams. O šalia galima rasti netgi parašiutizmo bokšto liekanas – tai buvo bokštas, ant kurio užlipęs galėjai nušokti su parašiutu.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vingio parko estrada
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vingio parko estrada

Trečia vieta – Gedimino prospekto galas. Visi statiniai, kurie buvo pastatyti per 15 metų po karo, visų pirma M.Mažvydo biblioteka su garsiuoju jos vitražu, ir aplinkinių namų puošyba yra reliktinė – tai tada propaguotas monumentalus klasicizmas, kurį 7-ojo dešimtmečio pradžioje įveikė modernizmas. Architektūroje gausu klasicistinių puošybos elementų, galima rasti netgi varpų ar pjautuvų.

– Apie kokius įvykius dabartiniai vilniečiai net neįsivaizduoja, bet sovietinio Vilniaus gyventojams jie buvo svarbūs?

– Galbūt galima kalbėti apie dabar jau įprastų naujovių pradžią. Tarkime, televizija. 1957 metais pradėjo pirmosios transliacijos. Vilniuje tada tebuvo 12 televizorių, juos turintys kvietėsi kaimynus pažiūrėti. Vienai valandai per dieną pasirodydavo nelabai kokybiškas vaizdas, bet skambėjo lietuvių kalba.

Televizija pakeitė žmonių kasdienybę. Prie televizoriaus žmonės vis daugiau laiko praleisdavo, televizija ėmė konkuruoti su knyga. 9-ojo dešimtmečio viduryje vykdyti tyrimai rodė, kad žmonės prie televizoriaus praleidžia 2–3 valandas per dieną.

1956 metais atsirado pirmieji troleibusai. Atrodė stebuklas – kaip gali mašinos važiuoti be garso? Tai miesto gyvenime buvo didelis žingsnis į priekį, nes autobusai visų norinčių aptarnauti jau nebegalėjo. Į pirmąjį troleibusą visi žiūrėjo kaip į stebuklą.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Troleibusas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Troleibusas

Tiesa, šiaip jau Vilnius visur vėlavo. Tai nebuvo kažkuo išskirtinis miestas netgi SSRS mastu. Ir televizija, ir troleibusai atsirado vėliau negu kitur. Bet vis tiek tai buvo radikalūs žingsniai į priekį.

– Dėl ko sovietiniai reliktai išnyksta – ar tai labiau lemia politinės priežastys, ar tiesiog nežinojimas?

– Politiškai angažuotas reliktų naikinimas jau įvyko seniai. Dabar yra užsilikę vos keli, dėl kurių smarkiai diskutuojama. Pavyzdžiui, Petro Cvirkos paminklas. Tai vienintelė išlikusi monumentalaus klasicizmo skulptūra. Ji pastatytas praėjus dešimtmečiui po P.Cvirkos mirties, 1959 metais. Paminklo autorius yra Juozas Mikėnas, garsiausias tarpukario ir pokario Lietuvos skulptorius. Mano manymu, jis neturėtų dingti iš viešųjų erdvių, nes nelabai kam trukdo. Stovi, ir tegu stovi.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paminklas Petrui Cvirkai
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paminklas Petrui Cvirkai

Išnykstančius reliktus dabar naikina ne tiek politikų sprendimai, kiek miesto plėtra, kaita, rekonstrukcijos, perstatymai ir taip toliau. Pavyzdžiui, buvusias Lietuvos kino studijos patalpas neseniai nutarta tiesiog paversti kotedžais, gyvenamųjų namų kvartalu. Įvyko didžiulė rekonstrukcija, ir jokių reliktų tiesiog nebeliko.

– Ar sovietinis Vilnius dar turi paslapčių? Ar yra vietų, įvykių, reliktų, kurių kilmės, aplinkybių, tikslo ir panašiai nustatyti nepavyko?

– Turi. Tarkime, yra dokumentų, rodančių, kad vienas knygynas buvo uždaras. Dominikonų gatvėje buvo antikvariatas ir tame pačiame pastate buvo knygynas, pažymėtas kaip uždaras. Kas juo galėjo naudotis, kam jis buvo skirtas, man iki šiol yra mįslė.

Daug dalykų, kurių neišsiaiškinau, perkėliau į antrą dalį. Tikiuosi, pavyks rasti atsakymus per artimiausius pusantrų metų, kuomet rašysiu antrą knygą.

– Kuo antra dalis skirsis nuo pirmosios?

– Bus panaši, tik aptariami reliktai bus vėlesni, atsiradę nuo 1965 iki 1990 m. Daug temų dar nepaliesta – Vilniaus mokyklos ir švietimo sistema, Vilniaus fontanai, kurie veikė, kurie ne, ir panašiai.

– Ačiū už pokalbį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Konservatoriai sieks atšaukti mokesčių reformą, o jei nepavyks – nepalaikys biudžeto

15min iš Ploješčio Interviu Sportas

Tylą nutraukęs G.Arlauskis apie sugrįžimą į rinktinę: „Šiuo metu – ne“

Aktualu

CŽV išvada: Saudo Arabijos princas suorganizavo žurnalisto J.Khashoggi nužudymą

Maistas

Vytaro Radzevičiaus „Pasaulio puodai“: briediena kanadietiškai

Gyvenimas

Saudo Arabijos karališkosios šeimos grožio terapuetė Lilija: „Turėdavau būti pasiekiama per 20 minučių“

Aktualu

Apleistos turgavietės padegėjai visiškai suįžūlėjo: šįkart gaisrą sukėlė dienos metu

Aktualu

Naujos konservatorių partijos įkūrėjai nerodo savo veidų

24sek

Panevėžio „Lietkabeliui“ – kaltinimas dėl skolų ir neteisėto sprendimo

Mokytojų palaikymo akcija „ŠMM, išgirsk mokytojus“ prie Vilniaus Žemynos progimnazijos

Aktualu

TS-LKD taryba patvirtino: prezidento rinkimuose rems Ingridą Šimonytę

Vardai

Carolina Herrera žeria patarimų moterims: „Niekas taip nesendina, kaip bandymas apsimesti jaunai“

24sek

Perimtas žalgiriečių ginklas: kaip „Barca“ suvystė „Žalgirį“?

„Vieni vartai“: (Ne)prarasta karta, E.Jankauskas ir Lietuva – Rumunija

Verslas

Remontui lombarde pasiskolinusi pora liko ir be buto, ir su skolų našta

Vardai

V.Siegel švenčia 24-ąjį gimtadienį: „Didžiausias džiaugsmas – dukra. Mano „aš“ nuėjo į antrą planą“

Sportas

Geriausias planetoje Ricardinho panašumų į L.Messi mato daugiau nei su C.Ronaldo

Vardai

Mauricijuje medų kopinėję Skaisgiriai liko sužavėti rojų primenančių vaizdų, kurie – lyg atvirutės

Aktualu

Konservatoriai tvirtins dešimt kandidatų į merus

Gyvenimas

Alkoholikas Povilas: „Gimus sūnui, švenčiau tris paras“

Multimedija

Didžiausia pasaulyje atostogų būsto nuomos paieškos sistema

Naujienos

Gyvenimas

Persivalgymas ir fizinės veiklos stygius – prastos atminties priežastis?

24sek

Atkakliame mūšyje M.Gecevičius dviem lemtingais šūviais nukalė Prienams pergalę

Sportas

E.Jankauskas prieš mačą su Juodkalnija: „Turime didelį norą laimėti“

Aktualu

Bulgarijoje įsikūręs Vladas Simanelis sukūrė aromatizuotas kojines: 1000 porų jau parduota

Interviu Kultūra

Filosofas N.de Warrenas: nežinojimas įveikiamas, bet mes susiduriame su kvailumu

Vardai

Ypatinga princesės Eugenie nuotakos suknelė: nenorėjo slėpti didžiulio rando po operacijos

Deuce

Turnyre nežaisti galvojęs Borna Čoričius nugalėjo R.Federerį ir pateko į finalą

Pasaulis kišenėje

Odekolono ir gero oro miestas Vokietijoje, puikiai tinkantis net ir rudens savaitgaliui

Aktualu

Donaldas Trumpas priims iš Turkijos areštinės paleistą JAV pastorių Andrew Bransoną

Aktualu

Europos socialdemokratai Vilniuje diskutavo apie kairiųjų ateitį

Laisvalaikis

Lietuvos karpininkai pasaulio čempionate sugavo „auksinę žuvelę“

Sportas

„L'Equipe“: pradėtas tyrimas dėl PSG ir „Crvena Zvezda“ rungtynių

Sportas

Lietuvos regbininkai įspūdingu stiliumi parbloškė čekus

Aktualu

D.Trumpas žada nubausti Rijadą, jei paaiškės, kad dingęs žurnalistas buvo nužudytas

Aktualu

15min paaiškina: kodėl pagal Konstituciją Seimo narių yra būtent 141?

24sek

Ispanų spauda: N.Woltersas buvo pernelyg vienišas karys, kad „Žalgiris“ laimėtų

Vardai

„Lietuvos balse“ – vienas aštriausių Donato Montvydo ir Ingos Jankauskaitės konfliktų

Aktualu

Kelmėje girtas vyras kėde trenkė sugyventinei į galvą

Aktualu

Įtakingas Malaizijos politikas Anwaras Ibrahimas užsitikrino parlamentaro mandatą

Vardai

Pirmojo Lietuvoje šokolado muziejaus atidaryme Trakuose – ir garsenybės

Vardai

Ypatingos

07:40
07:22

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Būk nesustabdoma

Parašykite atsiliepimą apie 15min