Akademijoje įsikūręs Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Žemdirbystės institutas yra mūsų valstybės žemės ūkio mokslo lopšys, kuriame šiandien vienos svarbiausių žmonijai mokslo srities paslaptis aiškinasi ne tik tėvynainiai.
Trečius metus Kėdainių krašte gyvenančio ir mokslininko laipsnio siekiančio Olakunle Kelvin Akinroluyo (32) iš Nigerijos pasakojimas verčia dar labiau didžiuotis Kėdainių kraštu.
Kėdainiečiai tolerantiški
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centre Žemdirbystės institute Akademijoje doktorantūroje studijuojantis užsienietis, kurį kraštiečiai vadina tiesiog Kelvinu, džiaugiasi, kad mūsų krašte pritapti buvo visai nesudėtinga. Negana to, Akademiją Kelvinas vadina ramybės ir tolerancijos oaze.
„Į Lietuvą atvykau beveik prieš ketverius metus. Kaune, Aleksandro Stulginskio universitete (ASU), įgijau biotechnologijų magistro laipsnį. Kadangi Kaune mokėsi nemažai mano tėvynainių, su jais daugiausia ir bendraudavau – kartu ir mokydavomės, ir pramogaudavome. Su lietuviais kontakto buvo mažiau, dažniausiai tik mokslo reikalais. O Akademijoje, nors kartais ir būna kiek ilgu, tačiau geriau pažinau lietuvius, labai daug su jais bendrauju.
Antra vertus, Kaune ne kartą teko susidurti ir su patyčiomis, ir su rasine diskriminacija. Kaunas ir Akademija yra nepalyginami tolerancijos srityje. Nesakau, kad didmiestyje nesutikau šaunių žmonių, bet, deja, čia taip pat teko ir nemažai kartėlio išgyventi.
Akademijoje daugiau nei per dvejus metus nė karto neteko patirti nepalankumo. Čia visi labai paslaugūs, tolerantiški, stengiasi padėti, noriai bendrauja. Šiame miestelyje ne tik puiki mokslo įstaiga, bet ir žmonės“, – pasakoja Kelvinas.
Iš mokslininkų aplinkos
Iš inteligentų šeimos kilęs vaikinas gimė ir užaugo didžiausio Nigerijos miesto, buvusios šalies sostinės Lagoso, viename iš prabangiausių rajonų – Viktorijos saloje. Kelvino mama – mokytoja, tėtis – inžinierius. Būsimas mokslininkas turi vyresnį brolį, kuris gyvena Kanadoje ir ten dirba gydytoju.
„Mano vaikystė buvo graži. Nuo mažų dienų sukiojausi tarp mokslo žmonių – tėčio darbovietė buvo universitete. Skirtingai nei Lietuvoje, Afrikos universitetai turi savotiškus miestelius, kuriuose yra ne tik gyvenamieji namai dėstytojams, bendrabučiai studentams, bet ir kita infrastruktūra – darželiai, mokyklos universiteto bendruomenės vaikams, parduotuvės, kavinės ir kt. Štai tokiame miestelyje ir prabėgo mano vaikystė. Čia lankiau mokyklą. Tad beveik visi mano vaikystės draugai buvo mokslininkų atžalos. Tarp mūsų vyravo juokinga konkurencija – kas pasakys protingesnį žodį ar žinos daugiau mokslinių terminų, nustebins draugus kokiu teiginiu. Patikdavo su tėčiu po universitetą pasivaikščioti, ypač atmintin įsirėžė formaline užkonservuoti gyvūnai, kirmėlės ir pan. Užaugęs tokioje aplinkoje natūraliai įsisąmoninau, kad ir aš turiu būti toks – siekti mokslo aukštumų, ieškoti naujų mokslinių problemų sprendimo“, – pasakoja užsienietis.
Domina augalų genetika
Gabus jaunuolis gimtojoje šalyje baigė vietos universitetą, įgijo biochemijos bakalauro laipsnį. Kelvinas atvirauja, kad po studijų gimtojoje šalyje neskubėjo tęsti mokslų.
Įgijęs aukštąjį išsilavinimą Nigerijoje kurį laiką dirbo bendrojo ugdymo mokykloje biologijos mokytoju, tuo pačiu metu dar ir savanoriavo jaunimo tarnyboje.
Po ketverių mokytojavimo metų Kelvinas pajuto poreikį geriau pažinti pasaulį, praplėsti akiratį. Tad nusprendė išvykti į Europą. Studijas tęsė Jungtinėje Karalystėje (JK), čia jis apsigynė verslo administravimo magistro laipsnį. O tada noras mokytis Kelviną atvedė į Lietuvą.
Trečius metus Kėdainių krašte gyvenančio ir mokslininko laipsnio siekiančio Olakunle Kelvin Akinroluyo iš Nigerijos pasakojimas verčia dar labiau didžiuotis savo kraštu.
„Dažnai girdžiu klausimą, kodėl studijas tęsiu Lietuvoje. Kodėl nelikau studijuoti Jungtinėje Karalystėje? Jau nuo mokyklos laikų mane labai domino ir traukė gamta, biologija, žemės ūkis. Matydamas skurdą ir maisto trūkumą savo gimtajame žemyne, dar vaikystėje svajojau sukurti tokias augalų veisles, kurios padėtų spręsti maisto trūkumo problemą žemės ūkiui nepalankiose gamtinėse sąlygose įsikūrusiose šalyse. O be to, žmonių populiacija Žemėje ir toliau nuolat auga – tad neabejoju, kad maisto poreikis pasaulyje ateityje tik didės. Išrastos naujos augalų veislės jau padėjo įveikti ne vieną maisto krizę.
Ši sritis mane labiausiai ir domina. Apie gana aukštą Lietuvos agrarinių mokslų lygį išgirdau dar studijuodamas Jungtinėje Karalystėje – Kaune mokėsi keletas mano pažįstamų. Todėl, pabaigęs mokslus ten, ilgai nedvejodamas, nusprendžiau studijas tęsti Kaune. Šiandien dėl savo sprendimo nė kiek nesigailiu. Studijų kokybė ir mokslinės, techninės bazės lygis Lietuvoje mane visiškai tenkina.
Pasižiūrėkite, kokias laboratorijas, šiltnamius ir kitus įrengimus mes turime Akademijoje – kiekvieno mokslininko svajonė! Ir dar – studijos skirtingose šalyse gerokai praplečia pažinimo horizontus, nes net ir mokslininkai įvairiose pasaulio vietose turi savo darbo specifiką – labai įdomu tai pažinti. Keletas mano draugų po studijų JAV ir kitose šalyse atvyko studijuoti į Lietuvą. Juk kelionės – tai taip pat tam tikra mokymosi forma“, – šypsosi Kelvinas.
Liks Lietuvoje
Vaikinas neslepia, kad po studijų rinktis mokslininko kelią mūsų šalyje paskatino ir nuojauta.
„Pasitikiu savo pasąmonės balsu, tikiu, kad turiu gerą nuojautą. O ji man kuždėjo, kad likti mokytis Lietuvoje būtų geras sumanymas, – šypsodamasis prisipažįsta egzotiškos išvaizdos užsienietis. – Todėl, baigęs magistrantūrą Kaune, parašiau prašymą mokytis doktorantūroje Žemdirbystės institute. Man patinka mokytis, atrasti ir ieškoti naujų dalykų bei sprendimų. Labai norėčiau akademinėje srityje pasiekti kaip įmanoma didesnių aukštumų.“
Kelvinas, studijuodamas Akademijoje, gilinasi į genetinius augalų ypatumus ir jų variacijas. Didžiausias dėmesys doktoranto veikloje skiriamas pašarinių žolių genetiniams tyrimams ir bandymams. Apsigynęs disertaciją ir įgijęs mokslų daktaro laipsnį, pašnekovas neatmeta galimybės ir toliau likti Lietuvoje.
„Kol kas dar nesu visu šimtu procentų tikras, ką veiksiu ir kur būsiu baigęs doktorantūrą. Dabar po studijų save matau Lietuvoje toliau siekiant mokslininko karjeros. O kaip čia bus, laikas parodys. Nesikratau minties ir vėl išvykti mokytis į kitą šalį.“
Patinka cepelinai
Kelvinas galvoja, kad įtakos nesunkiai pritapti Europoje turėjo ir jo religija.
Po ketverių mokytojavimo metų Kelvinas pajuto poreikį geriau pažinti pasaulį, praplėsti akiratį. Tad nusprendė išvykti į Europą.
„Mano šeima išpažįsta krikščionybę. Esame krikščionys sekmininkai (viena iš vėlyvosios reformacijos krikščionybės krypčių, atsiradusi XX a. pradžioje JAV. Išskirtiniai sekmininkų bruožai – Šventosios Dvasios dovanų svarbos krikščionio gyvenime akcentavimas, ekspresyvumas bei gyvos religinės patirties sureikšminimas, atvirumas ekumeniniam dialogui). Tikiu, kad žmonių gyvensenai įtakos turi ne tik vietinė kultūra, bet ir religija. Tad, atvykus į Lietuvą, vienintelis dalykas, ko aš pasigendu – tai nuo vaikystės įprasto maisto. Nors negaliu skųstis – Lietuvoje atradau naujų skanėstų. Labai džiaugiuosi, kad Europoje pagaliau galiu sočiai prisivalgyti obuolių, nes šie Nigerijoje buvo labai retas vaisius, o dar ir be proto brangus. Instituto valgykloje patiekia ypač nuostabų maistą. O jūsų tradiciniai cepelinai yra tikras šedevras – ir skanu, ir sotu, ir pigu. Ar gali būti geriau?“– plačiai šypsosi pašnekovas.
Paklaustas, ar mūsų šalyje nepasigenda daugiau saulės, Kelvinas nė kiek nesutrikęs sako, kad jos čia trūksta turbūt visiems, ne tik atvykėliams. O šalies klimato ypatumus jis priima kaip savaime suprantamą dalyką, dėl kurio neverta nei dejuoti, nei keiktis: „Yra svarbesnių dalykų nei oras – džiaugiuosi puikiais žmonėmis aplink save, galimybe mokytis ir tobulėti.“
Suprantama, kad iš egzotiškosios Nigerijos atvykęs studentas čia pasiilgsta ir artimųjų. Kelvinas atvirauja, kad savo tėvus, kurie liko gyventi Nigerijoje, aplanko retokai, dažniausiai tik per Kalėdas.
„Dažnai ir ilgam išvykti iš Lietuvos neleidžia mano moksliniai tyrimai – juk augalas ne daiktas. Turiu savo augalėlius prižiūrėti pats – pagal griežtą grafiką reguliariai laistyti, tręšti, stebėti ir t.t.
Mano tėvai, nepaisant nemažai iš Afrikos išvykusių šeimos narių, pasirinko gyventi gimtojoje šalyje. Mama pedagogė, daug metų dirbo valstybinės mokyklos direktore. Šiuo metu kuria savo privačią mokyklą, taip pat ji dar yra ir tekstile prekiaujančios įmonės viena iš bendraturčių, tad verslo reikalais tenka nemažai keliauti. Dažniausiai visa šeima – tėvai ir mes su broliu – susitinkame kur nors Europoje arba pas brolį Kanadoje. Greitu metu tėvai planuoja atvykti į Lietuvą aplankyti manęs ir susipažinti su šalimi“, – pasakoja užsienietis.
Vertina sistemą
Kelvinas Akademijoje nuomojasi butą ir džiaugiasi, kad visi aplinkiniai labai paslaugūs, kviečiasi jį į savo šventes, jam skiria daug dėmesio, vaikinas su instituto kolektyvu nemažai keliauja, iškylauja ir pan.
Kelvinas pasakoja, kad ugdymo sistema Europoje ir Afrikoje skiriasi kardinaliai, čia vertinami ir akcentuojami visiškai skirtingi dalykai.
„Apie Afrikos ir Europos universitetų skirtumus žinojau dar prieš išvykdamas studijuoti į Jungtinę Karalystę. Net ir aukštosiose mokyklose mokslas Afrikoje yra mažai kūrybingas – tu turi išmokti būtent taip, kaip knygose parašyta, improvizacijos, išvedžiojimai ir kritinis požiūris į dėstomą medžiagą nėra sveikintinas dalykas. Tačiau reikia pripažinti, kad mano gimtajame kontinente iš studentų reikalauja daug, dėstytojai griežti, tad mokslo pagrindai buvo pakloti tikrai tvirti. O Jungtinėje Karalystėje, taip pat ir Lietuvoje – ASU bei Žemdirbystės institute, labai vertinamas kritiškas požiūris ir skirtingos nuomonės. Labai džiaugiuosi, kad čia skatinamas kūrybiškumas, kad leidžiama išbandyti savo sumanymus, nors jie ir ne visada pasiteisina. Taip pat smagu, kad vyksta gražus bendradarbiavimas ir žinių bei patirties dalybos tarp studentų, mokslininkų ir pan.“, – pasakoja pašnekovas.
Vaikinas neslepia, kad po studijų rinktis mokslininko kelią mūsų šalyje paskatino ir nuojauta.
Pinigų pakanka
Studentas iš juodojo žemyno mūsų šalyje kol kas tik studijuoja, tačiau tikina, kad finansinės paramos iš tėvų neprireikia.
„Doktorantai gauna stipendiją (pirmakursiai apie 400 eurų, aukštesnių kursų doktorantai – 465 eurus – red.), nors ji nėra didelė, tačiau labai stengiuosi, kad užtektų – labai nenoriu varginti tėvų ir naudotis jų gerumu, nors jie tikrai nieko prieš pagelbėti finansiškai“, – atviraširdiškai pasakoja pašnekovas.
Paklaustas apie antrąją pusę, Kelvinas prasitaria, kad visai neseniai, vos prieš keletą mėnesių vedė merginą iš savo gimtosios šalies. Moteris šiuo metu gyvena Kaune ir Vytauto Didžiojo universitete studijuoja socialinį darbą. Pora atžalų kol kas neturi.
„Su žmona matomės kiekvieną savaitgalį – tai aš pas ją į Kauną atvažiuoju, tai ji pas mane į Akademiją. Ji pirmakursė, Lietuvoje dar visai naujokė, tad nusprendėme, kad šiuos metus ji pagyvens Kaune. Pamanėme, kad taip jai liks daugiau laiko ne tik mokslams, bet ir kitai veiklai“, – apie savo šeimą pasakoja jaunavedys.
Vėliau su Kelvinu ir jo kolegomis dar ilgai kalbėjomės apie mokslus ir jo sąlygas Lietuvoje, apžiūrėjome laboratorijas, šiltnamius ir dar daugybę kitos įspūdingos mokslinės įrangos, į kurią žvelgdami pasijutome lyg filme apie kosmosą.
