– Tai jau mažytė dalelė iš jūsų knygos „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“, kuri buvo puikiai įvertinta...
– Kai išėjo antras leidimas ir knyga buvo pristatoma Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje, ne tik visos 450 sėdimų vietų buvo užimtos, bet dar apie penkiasdešimt stovinčių mačiau. Vienas garbus mokslininkas sakė, kad po Sąjūdžio susirinkimų tiek žmonių šioje salėje nebuvo... Tai rodo, kad mūsų bendruomenė yra gerbiama ir jos istorija domimasi.
– O kokia turėtų būti valstybės atsakomybė už piliečius, kurie yra lyg atskirties zonose – nemokantys kalbos, dažnai nežinantys savo šalies istorijos?
– Jau ketvirtį amžiaus stebiu, kas vyksta Pietryčių Lietuvoje. Valstybė nieko nedaro, kad ten gyvenantys žmonės išmoktų lietuvių kalbą, geriau pažintų Lietuvos istoriją, integruotųsi. Šis mūsų šalies regionas yra specifinis, nuo amžių ten gyvena žmonės, turintys savo kultūrą, bendruomeninio gyvenimo patirtį.
Mano galva, valstybė turi rodyti daugiau pagarbos savo piliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės. Tik Vilniuje, Tautinių bendrijų namuose, šiuo metu galima mokytis lietuvių kalbos nemokamai. Vidurinė ir vyresnė karta neturi galimybių išmokti lietuvių kalbą, jei jie gyvena provincijoje. Todėl dažnai jiems daro įtaką nedraugiškų šalių informacija bei propaganda jiems suprantama kalba, sukuriamos priešiškos nuostatos. O taip neturėtų būti valstybėje, kuri deramai rūpinasi savo nacionaliniu saugumu.
Mano galva, valstybė turi rodyti daugiau pagarbos savo piliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės. Tik Vilniuje, Tautinių bendrijų namuose, šiuo metu galima mokytis lietuvių kalbos nemokamai.
Mano įsitikinimu, visi Lietuvos regionai, tame tarpe ir Pietryčių Lietuva, valdžios turi būti vienodai traktuojami, jiems užtikrinamas vienodas kultūrinis ir ekonominis vystymasis, skiriamas dėmesys. Tai vienintelis kelias į Lietuvos integraciją ir klestėjimą.
– Jūs – gerai žinomas visuomenės veikėjas, palaikote ryšius su Turkijos, Azerbaidžano, Irano ir kitų šalių ambasadomis, rengiate vakarus, kuriuose propaguojama Rytų kultūra. Kaip tai priima Lietuvos visuomenė?
– Mūsų organizuojami renginiai visada sulaukia didelio susidomėjimo. Vis daugiau žmonių susirenka į Vilniaus įgulos karininkų ramovę, ar į kitą erdvę, kur vyksta panašūs renginiai, mes matome, kad į juos ateina įvairių tautų atstovai, ne tik totoriai. Salė būna pilna. Energingai plojama mūsų dainininkų, šokėjų pasirodymams. O ypač, kai į sceną išeina vaikai...
Lietuvos visuomenei tampa artimas multikultūriškumas ir tai gerai. Totorių vaikų ansamblis „Ilsu“ mokosi įvairių tautų dainų ir šokių, taip pat lietuvių. Ne kartą jis atstovavo Lietuvai tarptautiniuose festivaliuose. Mes suprantame, koks turtas yra pažinti kitas kultūras, praplėsti savo akiratį. Juk nėra nei aukštesnių, nei žemesnių kultūrų, jos tik visos yra skirtingos.
– Lietuvoje gyvena apie 3000 totorių. Kaip pavyksta išsaugoti savo kultūrą, tradicijas? Mes dažnai girdime susirūpinimą, kad lietuviai, išvykę gyventi į užsienį, greitai nutautės, praras ryšius su tėvyne. Ir tai dabar – informacinių technologijų amžiuje.
– Tai tikras fenomenas, kad Lietuvoje išliko totoriai, išsaugojo savo kultūrą, tradicijas, atsispyrė asimiliacijai. Tik, deja, prieš 400 metų prarado savo gimtąją kalbą. Tačiau unikalus dalykas, kad sukūrė savo raštą – arabiškais rašmenimis rašė tekstus slavų kalbomis. Tokios knygos – „Kitabai“ išliko, jos turi didžiulę mokslinę vertę ir saugomos įvairiuose pasaulio muziejuose, bibliotekose, taip pat jų yra ir Lietuvoje.
Totoriams išlikti bei pasipriešinti asimiliacijai padėjo ir tai, kad iki XX a. vidurio beveik nebuvo mišrių santuokų. Tradiciškai buvo rengiami jaunimo vakarai, kuriuose dalyvaudavo totoriai ne tik iš Lietuvos, bet ir Baltarusijos, vėliau – Lenkijos. Jaunuoliai susipažindavo ir taip susikurdavo šeimos. Dabar globaliame pasaulyje jau viskas kitaip – dažnas linkęs bendrauti socialiniuose tinkluose...
– Neseniai sugrįžote iš Kijevo, kur buvo minimos 71-osios Krymo totorių masinės deportacijos metinės. Tai skaudi jūsų tautos istorijos dalis, primenanti ir mums, lietuviams, kaip mūsų tėvai ir seneliai buvo priversti palikti gimtinę.
Jau nuo pat pradžių nepriklausoma Lietuva stengėsi padėti Krymo totoriams: čia buvo leidžiami ir spausdinami jų žurnalai, knygos.
– 1944 m. gegužės 18 d. iš Krymo buvo ištremta per 230 tūkstančių Krymo totorių į Vidurinės Azijos respublikas: Kazachstaną, Kirgizstaną, Uzbekistaną, dalis mūsų tautiečių buvo išvežta į Sibirą. Pakeliui į tremties vietas ir pirmaisiais tremties metais žuvo apie 44 proc. žmonių. Be to, tremties vietose jie buvo labai priešiškai sutikti. Vietiniai gyventojai buvo nuteikti, kad tai šalies priešai, kenkėjai, todėl apie dešimtmetį, kol žmonės geriau juos pažino, jie buvo nekenčiami, izoliuoti, jų vengė.
Krymas buvo išvalytas nuo totorių ir iki pat 1989 m. totorių tautybės žmonėms buvo uždrausta grįžti į gimtąsias vietas. Po to prasidėjo masinis totorių sugrįžimas į Krymą. Ir ką jie ten rado? Nei darbo, nei stogo virš galvos, kai kas išsikasė žemines ir apsigyveno jose. Pradžia buvo siaubinga.
Svarbus faktas tai, kad jau nuo pat pradžių nepriklausoma Lietuva stengėsi padėti Krymo totoriams: čia buvo leidžiami ir spausdinami jų žurnalai, knygos. Po Krymo aneksijos 2014 m. vėl pablogėjo Krymo totorių padėtis – uždarytas TV kanalas „ATR“, kuris transliavo laidas Krymo totorių kalba, uždaryti kai kurie laikraščiai. Šiuo metu iš Krymo į Ukrainą pasitraukė apie 10 tūkst. Krymo totorių.
Deportacijos datos minėjimas buvo surengtas Maidano aikštėje, prie Ukrainos Nepriklausomybės kolonos, kur dalyvavo 3-4 tūkst. įvairių tautybių žmonių. Iškilmingas minėjimas vyko Kijevo operos teatre, kur dalyvavo Ukrainos prezidentas ir premjeras, Turkijos užsienio reikalų ministras bei ES pareigūnai, atsakingi už tautinių mažumų reikalus.
