Dabar populiaru
Publikuota: 2017 kovo 8d. 11:01

Kovo 8-oji – jau be sovietinio atspalvio, bet vis dar tik su tulpėmis?

Kovo 8-oji gėlių turguje
Viktoriijos Savickos / 15min nuotr. / Kovo 8-oji gėlių turguje

Kaip ir kasmet, šiandien gėlių pardavėjai džiaugiasi padidėjusiais olandiškųjų žiedų pardavimais, o visuomenėje netyla diskusijos dėl Kovo 8-osios prasmingumo.

Vieni purtosi atsiminimų apie sovietmečiu šią dieną nuo pat ryto girtuokliaujančius vyrus, kiti primena visame pasaulyje minimos Tarptautinės moterų solidarumo dienos kilmę – dar XIX amžiuje Niujorke prasidėjusius moterų darbininkių streikus dėl netinkamų darbo sąlygų. Šia proga apie Kovo 8-osios minėjimo svarbą, kilmę ir prasmę kalbėjomės su Lygių galimybių plėtros centro eksperte Margarita Jankauskaite ir aktyvistu, Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro dėstytoju bei rašytoju Donatu Paulausku.

Kovo 8-oji – sovietinis paveldas ar „importinė“ šventė iš Vakarų?

Nors dalis lietuvių ir bando atsikratyti prisiminimų apie sovietmečiu švęstą Kovo 8-ąją, tačiau, anot D.Paulausko, prasmės šiai dienai vis dar nesuteikėme – ji teliko butaforinė tulpių dovanojimo moterims šventė.

„Tame tulpių dovanojime ir linkėjimuose moterims visada žydėti prasmės nematau, kaip tai susiję moterų judėjimais, dėl kurių ir atsirado šis minėjimas? Kita vertus, daugelis kritikų tuoj pasakys, jog už Atlanto prasidėję streikai nieko bendra su mūsų istorija ir neturi, o šis minėjimas yra „importinis”. Tačiau reikia suprasti, jog panašiu metu ir Lietuva nesnaudė, tarpukariu moterys buvo labai progresyvios ir taip pat reikalavo lygių teisių“, – sakė D.Paulauskas.

Tarpukario istoriją prisiminti kvietė ir M.Jankauskaitė, teigusi, jog mūsų prosenelės buvo ypač pažangios ir kėlė problemas, kurias sprendžiame po šiai dienai.

„Daugėjant išsilavinusių moterų, tarpukariu jos drąsiai kalbėjo apie bėdas, kurių buvo apstu tuometėje visuomenėje. Reikalavo teisės dalyvauti Lietuvos Tarybos darbe – 1918 metų vasario 17 d., Kaune buvo surengtas protestas, o vėliau surinkta 20 000 parašų po peticija. Tuo metu moterys kalbėjo apie smurto, nelygaus atlygio ir darbo sąlygų problemas bei siūlė uždrausti prostituciją. Nepamirškime, jog būtent to meto moterų keltos diskusijos ir judėjimo aktyvumas sukūrė pamatus moterų teisėms Lietuvoje“, – pasakojo M.Jankauskaitė.

Nors nėra išlikę duomenų ar tarpukario Lietuvoje buvo minima Tarptautinė moterų solidarumo diena, tačiau pašnekovai sutarė, jog šios dienos simbolizuojamos lyčių lygybės idėjos to meto visuomenės daliai tikrai nebuvo svetimos, bei išreiškė viltį, jog jas apmąstysime ir šiandien.

Jei lietuvės gyvena geriau nei moterys Somalyje – problemų nėra?

Šiandien visame pasaulyje vyksta įvairios konferencijos, socialinės akcijos ir diskusijos, skirtos aptarti moterų padėčiai bei spręsti lyčių lygybės politikos iššūkius. Tačiau Lietuvoje – jei problemos ir aptariamos – tai dažniausiai tos pačios kaip visada, taip pat kaip ir prieš metus palinguojant galvomis, bet net ir tulpių žiedams nukritus – nieko nesiimant. Deja, problemų, pasak M.Jankauskaitės, šioje srityje yra daug ir jos susijusios tarpusavyje.

„Kaip vieną iš pagrindinių, išskirčiau įvairių formų smurtą prieš moteris, ne tik fizinį, seksualinį, bet ir psichologinį, taip pat kontroliuojantį partnerio elgesį.

Deja, vis dar gajos nuostatos, jog, jei vyras yra itin pavydus arba nenori, kad moteris dirbtų, mokytųsi, o tik būtų namuose, tai taip elgiasi iš didelės meilės ar rūpesčio. Ką jau bekalbėti apie vyraujančius stereotipus. Iškalbingos „Eurobarometro“ ataskaitos liudija, kad didelė Lietuvos visuomenės dalis mano, jog smurtą patyrusi moteris „pati jo prisiprašo“ – buvo išprievartauta neva todėl, kad segėjo per trumpą sijoną, o sumušta, nes pati provokavo smurtautoją“, – sakė M.Jankauskaitė.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Margarita Jankauskaitė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Margarita Jankauskaitė

Paklausta, ką būtų galima padaryti valstybiniu mastu, kad smurto prieš moteris problema bent jau mažėtų, lygių galimybių ekspertė teigė, jog visada galima atrasti įvairiausių politinių priemonių, bet jos neveiks tol, kol nepasikeis visuomenės požiūris.

„Vis dar pasigirsta svarstymų, kad mūsų visuomenėje ne taip jau ir blogai, palyginus su Somaliu!

Tokiems „proto bokštams“ skubu atsakyti, jog lyčių nelygybės problemas turime spręsti ne todėl, kad kažkur yra geriau, o todėl, kad turime mažinti disbalansą savo pačių visuomenėje.

Pavyzdžiui, Lietuvos moterys sudaro 2/3 universitetinį išsilavinimą turinčių žmonių, tačiau gauna mažesnius atlyginimus nei vyrai. Šis atotrūkis pastaruoju metu didėja ir vidutiniškai siekia maždaug 16 proc. Akivaizdu, kad situacija absurdiška“, – pasakojo M.Jankauskaitė.

Smurto bei atotrūkio tarp atlyginimų problemas pabrėžia ir D.Paulauskas, tačiau teigia nemanantis, kad politinė atsakomybė dėl jų turėtų atsirasti tik visuomenės suvokimui pasikeitus.

„Žinoma, visi politiniai pasikeitimai vyksta sparčiau, jei susiformuoja jų reikalaujanti kritinė žmonių masė. Tačiau, manau, jog vis dėlto politikai turėtų būti tie vėliavnešiai ir lyderiai, vedantys teigiamų pokyčių link. Be to, juk turime suprasti ir kokioje politinėje situacijoje gyvename – egzistuoja ne tik mūsų kaip visuomenės įsivaizdavimai, bet ir viršesnė nei nacionalinė atsakomybė – atsakomybė prieš Europos Sąjungą ir mūsų tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių ir lyčių lygybės srityje. Visi lyčių lygybės indekso skaičiai Nepriklausomybės laikotarpiu išlieka tokie pat nuviliantys arba tik blogėja, o tai rodo, jog Vyriausybė nesiima tinkamų veiksmų“, – apgailestavo D.Paulauskas.

Pašnekovai sutarė, jog per visą mūsų šalies Nepriklausomybės laikotarpį lyčių lygybė nebuvo ir vis dar nėra prioritetinė Lietuvos politikos kryptis, kai tuo tarpu, pavyzdžiui, Švedijos ministrų kabinetas save net drąsiai vadina „feministine vyriausybe“, pagrindinį savo dėmesį fokusuojančia į lyčių lygybės problemas.

Feminizmas = tiesioginė nauda vyrams?

Apie tokią kaip Švedijos vyriausybę, anot D.Paulausko, kol kas dar galime tik pasvajoti – juk mūsų visuomenėje net pati feminizmo sąvoka iki šiol yra demonizuojama.

„Dažnai susiduriu su situacija, kai feminizmo idėjoms pritariantys ir jomis tikintis lietuviai vis dar nedrįsta savęs pavadinti feministu ar feministe, todėl nenuostabu, kad ir politikai kratosi šios nepopuliarios temos ir visų su ja susijusių problemų. Tačiau reikia suvokti, jog feminizmas jau seniai yra ne tik apie moteris, bet apskritai apie lygybę ir laisvę visuomenėje“, – sakė D.Paulauskas.

Asmeninio archyvo nuotr./Donatas Paulauskas
Asmeninio archyvo nuotr./Donatas Paulauskas

Šiai minčiai pritarė ir M.Jankauskaitė, teigianti, jog minėtas demonizavimas atsiranda iš nežinojimo ir paviršutiniško, karta iš kartos perduodamo stereotipinio požiūrio.

„Iš tiesų, vis dar egzistuoja požiūris, jog lyčių lygybė – tarsi paklodė, tampoma į skirtingas puses – jei moterų situacija pagerėja, tai būtinai vyrų sąskaita! Bet taip tikrai nėra, atvirkščiai – tyrimai rodo, jog visuomenėse, kuriose, pavyzdžiui, namų priežiūros našta tarp partnerių yra pasiskirstyta tolygiau (taigi daugiau yra ir lyčių lygybės), naudą patiria visi.

Tokiose visuomenėse yra didesnis gimstamumas, mažėja smurto, jas rečiau ištinka ekonominės krizės arba iš jų išbrendama lengviau. Beje, gerėja ir vyrų gyvenimo kokybė – jie pradeda labiau rūpintis savo sveikata, ilgėja jų gyvenimo trukmė, be to – mažėja vyrų savižudybių skaičius“, – vardino M.Jankauskaitė.

Tuo tarpu Lietuvoje namų priežiūros našta pasiskirto itin netolygiai – skaičiuojama, kad moterys Lietuvoje rūpinimuisi buitimi ir vaikais skiria 6,5 karto daugiau laiko nei vyrai, o tai, lygių galimybių ekspertų teigimu, tiesiogiai koreliuoja su jų ekonominio įgalinimo problemomis, taip pat porų skyrybų skaičiumi bei vaikų emocinio santykio su tėvu silpnumu.

„Akivaizdu, jog iš pradžių užtektų ir kelių politinių priemonių, tam tikros motyvacinės sistemos, kad esama padėtis pasikeistų. Pavyzdžiui, jei Lietuvoje galiotų „tėčio kvota“, kuri įpareigotų vaiko atostogomis dalintis po lygiai abu tėvus. Tikiu, kad vyrai jomis naudotųsi ir daug problemų pradėtų spręstis: nyktų stereotipai, kad „vaikai – tik moterų reikalas“, darbdaviai nebegalvotų, jog moters paaukštinti pareigose „neapsimoka“, nes ji gali pastoti, o svarbiausia – keistųsi pasenusios visuomenės normos“, – kalbėjo M.Jankauskaitė.

Kad tokios normos gali keistis – sutaria ir tiki abu pašnekovai. Nepaisant to, jog problemų lyčių lygybės politikoje turime dar daug, jų teigimu, net maži pokyčiai tiek politinių priemonių, tiek mąstymo prasmėmis gali sukurti sniego lavinos efektą ir nulemti visuomenės mentaliteto lūžį. Tereikia prisiminti savo šaknis, istoriją ir nuspręsti, jog mums turėtų būti artimesnės modernios tarpukario idėjos, o ne sovietmetį primenančios ir šiandien beprasmės tulpės.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min