Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugsėjo 8d. 19:26

Kriminologas apie žiaurią Lietuvos kalėjimų realybę: po gražiais lozungais klesti totalitarizmas

Kalėjimų departamento pareigūnai atlieka kratą Pravieniškių pataisos namuose
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Kalėjimų departamento pareigūnai atlieka kratą Pravieniškių pataisos namuose

Nuo sovietinių laikų išlikusi totalitarinė sistema Lietuvos kalėjimuose per beveik 3 nepriklausomybės dešimtmečius visiškai nepakito. Dabar valdžios vykdomi veiksmai – tik nieko nekeičiantis gaisrų gesinimas, o aktyviai vykdomos kratos, taip džiuginančios Kalėjimų departamentą, ilgalaikėje perspektyvoje pridarys tik dar daugiau žalos. Taip 15min studijoje kalbėjo Vilniaus universiteto docentas, kriminologas Gintautas Sakalauskas.

Anot G.Sakalausko, tai, kas dabar daroma – tėra galios demonstravimas, su kaliniais Lietuvoje elgiamasi taip, kaip totalitariniai režimai elgiasi su savo piliečiais.

„Reikia suvokti, kad žiniasklaidoje aprašoma kalinių grietinėlė, kurie viduje gyvena pagal kitokią tvarką, jų yra labai mažai. Tai nėra įkalinimo sistemos realybė, ta hierarchinė sistema. Realybė dažniausiai yra kitokia, ji dažniausiai banali, paprasta, nuobodi, ilgą laiką trunkanti. Ta realybė yra depresinė“, – teigia G.Sakalauskas.

Jis rodo ir su kolegomis darytą tyrimą, kaip išties kalėjimuose jaučiasi kaliniai, dauguma jų nemato prasmės gyventi, jaučiasi vieniši ir prislėgti.

Įkalintųjų apklausa
Įkalintųjų apklausa

Kalėjimų beprasmybė

Kriminologijos mokslas seniai yra įrodęs: sodindami žmones į kalėjimus, nemažiname nusikalstamumo. Be to, ir bausmių griežtumas nieko nesprendžia, nusikaltėliai darydami nusikaltimus niekada negalvoja, jiems teks sėdėti 3 ar 15 metų, jie įsitikinę, kad tiesiog neįklius.

„O jau patekusių į įkalinimo įstaigą dalis yra tokių, kurie iš pradžių gailisi, nori atlyginti žalą, gal net nori atsiprašyti, jaučia kaltę, bet po to praeina daug laiko, praeina 3, 4, 5 metai. Vidutinė įkalinimo trukmė Lietuvoje – 7 metai. Ir žmogus po kelerių metų mato, kad niekas nevyksta, jis ryte atsikelia, gauna valgyti, eina parūkyti, pakilnoja svarmenis, pasivaikščioja, grįžta ir tai trunka metų metus.

Žmonės tada klausia, kas toliau? Kur yra ta bausmės esmė? Niekas daugiau nevyksta, nejaučiu jokio pokyčio, nebendrauju su auka, neatsiprašau, negaliu atlyginti žalos, nes nedirbu, ir tada įgauna beprasmybę, kur žmonės prisigalvoja visokių dalykų: vartoja alkoholį, jį gamina, turi narkotikų, sukelia riaušes, prekiauja visokiais daiktais, tu turi kažką susigalvoti“, – realybę nušviečia G.Sakalauskas.

Niekas daugiau nevyksta, nejaučiu jokio pokyčio, nebendrauju su auka, neatsiprašau

Anot jo, Vakaruose kalėjimų darbuotojai daug aktyvesni, jie padeda pakeisti kasdienybę, padeda dirbti normalų darbą ir realiai integruoja nuteistuosius atgal į visuomenę.

„Pas mus to nėra, bet čia nereikia kaltinti pačių darbuotojų, nes jie neturi tam įrankių, neturi infrastruktūros. Viso to nėra ir tai išvirsta į beprasmybę, kurią mes turime, – sakė jis. – Su užuojauta ar empatija žiūriu į darbuotojus, kai jie ten jaučiasi palikti, jaučiasi bejėgiai, jaučiasi didžiulėje įtampoje, turintys per daug darbo, kai jie tas problemas po to sprendžia alkoholiu, lygiai taip pat ir jų realybė yra neigiama to sunkaus darbo, kurį ten daro.“

Išeina labiau sužaloti

Šiandien turime situaciją, kai įkalinimo sistema tik stengiasi, kad atliekant bausmę nieko nenutiktų, nekiltų skandalai, nebūtų visokių kalinių transliacijų internete, tačiau negalvojama, ką nuteistieji darys išėję į laisvę. O išeina jie labiau sužaloti, nusivylę tiek visuomene, tiek gyvenimu, praradę įgūdžius.

„Kartais visuomenėje girdima, kaip jie gerai gyvena, bet jie ne patys dėl to kalti, tokia sistema, kad tu viską gauni. Tu išeini po 5, 10, 15 metų. Įsivaizduokite, žmogus išeina į laisvę, kur jau visai kita infrastruktūra, su visai kitomis darbo rinkos galimybės, viskas pasikeitę.

Jis tiesiog pasimeta ir vėlgi, keista, kad didžioji dalis neina iškart nusikalsti, bet yra tokių, kurie sako, o ką man daryti. Aš nežinau, iš ko man gyventi, išėjau be nieko, dalis išeina net be dokumentų“, – teigė jis.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Gintautas Sakalauskas
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Gintautas Sakalauskas

Nesiskiriame nuo Rusijos

Be to, anot G.Sakalausko, Lietuvos ir Rusijos kalėjimai skiriasi tik tuo, kad mūsų šalies pareigūnai turi naujesnes aprangas, tačiau atmosfera – tokia pati, jaučiama įtampa ta pati.

„Tokių vaizdų niekur Vakaruose mes nepamatysim, – rodydamas į kratos nuotrauką sako kriminologas. – Jau daug metų, daug dešimtmečių nepamatysim. Daryti tokias parodomąsias akcijas ir paimti kažkiek telefonų daugiau, kartu žeminant žmones ir veržiantis į jų privačią erdvę, ilgalaikėje perspektyvoje kyla dvi problemos.“

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Kalėjimų departamento pareigūnai atlieka kratą Pravieniškių pataisos namuose
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Kalėjimų departamento pareigūnai atlieka kratą Pravieniškių pataisos namuose

Pirmoji problema – tai brangiai kainuoja finansiškai. Vien pernai už blogas kalinimo sąlygas kaliniams priteistas maždaug milijonas eurų.

„Kitas dalykas, o kokia perspektyva? Tie žmonės tampa pikti, dar labiau įsiutę, dar labiau nepasitikintys, jie visi kažkada vis tiek išeis į laisvę. Kas bus tada? Tas trumpalaikis tvarkos įvedimas nėra perspektyvus ilgalaikiu požiūriu, negalvojant, kas toliau bus su tais žmonėmis. Visi jie išeis į laisvę ir klausimas, kokie jie išeis. Kaip jie išmoko žiūrėti į tą pačią policiją, pareigūnus, visuomenę... nežinau“, – atsidūsta kriminologas.

Kaliniai nuolat skundžiasi, kad kratų metu prieš juos yra smurtaujama, kriminologo nuomone, tai visai realu.

„Kiekviena krata yra lengvo karo būsena ir karo metu visi daro, kas ką nori. Ir patys žemiausi, juodžiausi žmonių veiksmai ir polėkiai prasiveržia. Galbūt pareigūnai ir įsivaizduoja, kad savo darbu, lazdomis, daužymu, galios rodymu juos auklėja, taiso, moko“, – atsidūsta jis.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Kalėjimų departamento pareigūnai atlieka kratą Pravieniškių pataisos namuose
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Kalėjimų departamento pareigūnai atlieka kratą Pravieniškių pataisos namuose

Realybės neigimas

G.Sakalauskas vasaros pradžioje skaitė pranešimą „Kalėjimas kaip paskutinis sovietinės kultūros bastionas“. Ruošdamasis pranešimui jis atrado apie 20 paralelių tarp totalitarinės sistemos ir šiandieninės situacijos kalėjimuose.

„Vienas iš tokių bruožų – lozungai. Sovietiniais laikais kabėdavo tokie plakatai: „Mano darbas tau, tėvyne“. Tie plakatai visiškai skiriasi nuo realybės. Šioje įkalinimo sistemoje tų plakatų taip pat yra labai daug, – tvirtina mokslininkas. – Pavyzdžiui, yra tos žaliosios oazės kiekvienoje įkalinimo įstaigoje. Tai tokia banalybė visoje toje gūdžioje, niūrioje, pilkoje sistemoje, bet tai pateikiama kaip kažkas labai įspūdingo ir gražaus. Arba pranešama, kad nuteistieji dalyvavo kažkokioje akcijoje, buvo išvažiavę į teatrą. Tai grynai totalitarinės sistemos lozungas, nes realybė visai kitokia nei skelbiama. Tai yra realybės neigimas,“ – sako G.Sakalauskas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Augalai tardymo izoliatoriuje
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Augalai tardymo izoliatoriuje

Taip neigiant realybę įkalinimo įstaigose neįmanoma spręsti problemų ir keisti situacijos, nes problemos tiesiog nepripažįstamos.

Veikia neva visuomenės vardu

G.Sakalauską itin stebina, kad politikai, priimdami sprendimus, susijusius su bausmėmis ir kalėjimais remiasi menama visuomenės parama.

„Tai sieju su totalitarizmu, nes bet kuriam totalitarizmui reikia visuomenės paramos. Politikai įsivaizduoja, kad turi visuomenės paramą. Kad visuomenė nori griežtų bausmių, yra sakęs ne vienas premjeras, ne vienas ministras. Nors iš tiesų niekas visuomenės neklausia ir nežino, kokia ta nuomonė, ji tikrai nėra vienalytė“, – kalba kriminologas.

Pats G.Sakalauskas svarsto, kad žmonių, nepalaikančių griežtų bausmių, šalyje gali būti šimtai tūkstančių. Savo skaičiavimą jis argumentuoja tuo, kad Lietuvoje yra maždaug 100 tūkst. žmonių turėjusių įkalinimo patirtį, o jų artimieji taip pat puikiai supranta, kokia žiauri yra ši bausmė.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Gintautas Sakalauskas
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Gintautas Sakalauskas

„Tai labai didžiulė dalis. Tos dalies nuomonė visai kitokia nei tų populistų, mėgstančių rašyti komentaruose ir piktintis. Vien kalėję ir jų artimieji sudarys bent 300 tūkst. žmonių grupę, kurios nuomonė bus tikrai kitokia nei tų, kurie neturi žalio supratimo, kas yra įkalinimas. Imkime dar ir racionalesnę visuomenės dalį, kuri šiek tiek skaito, kažkiek suvokia, nėra tokia emocinga. Vėlgi čia bus nemaža dalis nenorinti griežtų bausmių“, – svarsto pašnekovas.

Tačiau dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių politikai remiasi į neva juos palaikančius ir taip nusimeta atsakomybę: apsimeta bausmes griežtinantys visuomenės pageidavimu.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Seime svarstomas A.Skardžiaus apkaltos klausimas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Seime svarstomas A.Skardžiaus apkaltos klausimas

„Kaip bebūtų keista, jokioje kitoje srityje taip nėra. Jei visuomenė yra prieš kažką, prieš alkoholio ribojimą, neina į rinkimus, nepasitiki politikais, nenori, kad jie važinėtų su prabangiais automobiliais, čia kažkodėl politikai visuomenės neklauso.

O kalbant apie bausmes, iškart sakoma: visuomenė mus palaiko. Tai labai blogai, nes tai mažina politikų atsakomybę: esą visuomenė to nori, todėl aš nieko nedarau, nes ji supyks. Ir tai skatina tą patį totalitarizmą. Žmonės, įvedinėjantys tvarką, jaučia, kad tai daro visuomenės vardu. Tai grynai totalitarinės sistemos elementai“, – kalba kriminologas.

Ilgalaikės strategijos nėra

Įkalinimo įstaigų problemos nesusiformavo per vieną ar du dešimtmečius. G.Sakalauskas veda paralelę tarp Lietuvos ir Suomijos. Abi valstybės buvo Rusijos imperijos sudėtyje ir paveldėjo jos požiūrį į bausmę.

„Pas mus nuo sovietinių ir dar ankstesnių Rusijos imperijos laikų įsivaizduojama, kad kalėjimas kažką pakeičia, kažką resocializuoja. Vakaruose padaryta daug tyrimų, kad viso to nėra. Tai seniai žinoma kriminologijoje, baudimas yra politinė taktika, įkalinimas geriausiu atveju nepadaro nieko blogo, šiaip jis yra žalingas ir tai turi būti taikoma tik paskutiniu atveju.“

Kalinių skaičius Europoje
Kalinių skaičius Europoje

Anot jo, iki Antrojo pasaulinio karo įkalintų asmenų skaičius 100 tūkst. gyventojų Lietuvoje ir Suomijoje buvo panašus, šiandien pagal šį rodiklį mes pirmaujame Europoje.

„Suomiai pasakė, kad įkalins kiek įmanoma mažiau žmonių keisdami visas bausmes į baudas, nepaisant to, kokios bus nusikalstamumo tendencijos. Jie pasakė: mes norime per 30 metų pasiekti tą lygį, kuris buvo Norvegijoje ir Švedijoje.

Jie taip darė, nusikalstamumas didėjo. Kažkas sakytų: aha, nusikalstamumas didėjo, tai jūsų politikos padariniai. Tai trumparegiškas požiūris, nes tuo metu nusikalstamumas didėjo ir Švedijoje, ir Norvegijoje, kur kalinių skaičius nemažėjo drastiškai. Ryšis tarp nusikalstamumo ir kalinių skaičiaus yra labai minimalus“, – kalbėjo G.Sakalauskas.

Dabar Suomijoje įkalinta penkis kartus mažiau žmonių nei Lietuvoje.

„Teisingus ilgalaikius sprendimus prieš porą dešimtmečių priėmė ir estai. O Lietuvoje iki šiandien mūsų politikai yra labai trumparegiai“, – vertina kriminologas.

Jis sako niekada negirdėjęs politikų vizijos apie kalėjimų sistemą po 10 ar 20 metų. Ir apie kalinių skaičiaus mažinimą retas, kas kalba.

„Čia grynai valstybės baudimo kultūros reikalas, pasirinkimas, kiek ji užsiprogramuoja kalinių turėti, kiek nori to skausmo suteikti žmogui, kad jis pajaustų kančią. Tos kančios turime daug ir gaila, apmaudu“, – sako jis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min