Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 2d. 11:00

Kunigų pasisakymai sukėlė audrą: koks Bažnyčios vaidmuo visuomenėje ir kaip pridera kalbėti dvasininkams?

Jūratė Juškaitė, Paulius Subačius, Benas Lyris
15min ir asmeninio albumo nuotr. / Jūratė Juškaitė, Paulius Subačius, Benas Lyris

Pastaruoju metu visuomenėje netyla diskusijos dėl to, koks Bažnyčios vaidmuo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Kada kunigų nuomonė tampa politiniu agitavimu ir ar jiems dera tapti socialinių tinklų žvaigždėmis? Koks dvasininkų kalbėjimas viešai yra priimtinas ir kaip reikėtų kalbėti dabar, visuomenei suskilus į dvi stovyklas? Apie tai – 15min pokalbis su Bažnyčios istoriku, prof. Paulium Subačium, socialiniuose tinkluose garsiu kunigu Benu Lyriu ir žmogaus teisių aktyviste Jūrate Juškaite.

Pastarosiomis savaitėmis socialiniai tinklai tapo kovos lauku ne tik skiepų klausimais, bet ir dėl Stambulo konvencijos. Nemažai žibalo į ugnį įpylė ir kai kurių kunigų vieši pasisakymai LGBT bendruomenės klausimais bei dvasininko Algirdo Toliato pasidalyta peticija prieš Stambulo konvenciją. Ar kunigui derėjo taip daryti? Kur reikėtų brėžti ribą tarp nuomonės laisvės ir kišimosi į politinius reikalus bei naudojimosi statusu?

Anot Vilniaus universiteto profesoriaus, bažnyčios istoriko Pauliaus Subačiaus, klausimas nėra iš paprastųjų, tačiau net ir pats Bažnyčios mokymas brėžia gaires, kaip kunigas galėtų elgtis kalbėdamas viešai.

Prof. P.Subačius: kunigas neturėtų skaldyti bendruomenės

„Kunigams primygtinai nerekomenduojama dalyvauti partinėje politikoje arba politikoje, susijusioje su rinkimais. Agitacija per rinkimus, agitacija už ar prieš kokius nors politikus ar partijas yra netinkama praktika. Be to, tą ne kartą yra pabrėžusi Vyskupų konferencija, tai yra pasakyta ir Šventojo Sosto dokumentuose, tik šiek tiek kitaip, tačiau nuorodos – tos pačios.

Kita vertus, kunigai yra piliečiai ir jie gali komentuoti visus viešuosius reikalus taip, kaip jiems patinka. Visgi tai yra keblus klausimas – tenka atskirti naudojimąsi savo statusu“, – sako P.Subačius.

Anot Bažnyčios istoriko, šis klausimas iškyla ne tik dvasiniams vedliams, bet ir, tarkim, mokytojams. Pavyzdžiui, mokytojas, kalbėdamas apie pilietiškumą ir pilietinį ugdymą, gali pasirinkti prieigą, nepriimtiną tėvams, kitiems mokytojams ar mokyklos vadovybei. Tuo atveju reaguojama ypač jautriai, nes kalbama nepilnamečiams.

O.Gerikaitės / Lrt.lt nuotr./Paulius Vaidotas Subačius
O.Gerikaitės / Lrt.lt nuotr./Paulius Vaidotas Subačius

„Lygiai taip pat bet koks statusas asmens, kurį girdi ir kiti žmonės, tarsi galėtų būti traktuojamas kaip pasinaudojimas savo padėtimi. Čia pat būtų galima pasakyti, kad menininkas, pasinaudodamas savo statusu, tuo, kad jis yra žinomas kaip menininkas, tuo, kad jo klauso, ar jis būtų rašytojas, ar aktorius, dėstydamas savo nuomonę viešaisiais ar politiniais klausimais, naudojasi savo specialiu ir ypatingu statusu“, – svarstė pašnekovas.

Kaip pridūrė P.Subačius, ypatingo sprendimo čia nepritaikysime, nes Lietuva – demokratinė šalis, kur vyksta diskusijos, o ribas pradedama matuoti tada, kai jos peržengiamos.

Pirmiausia Bažnyčia pabrėžia, kad kunigas neturėtų daryti nieko tokio, kas skaldo bendruomenę, – teigė P.Subačius

„Griežtai ribos yra nustatytos tik statutinėms organizacijoms. Beje, kai kuriose valstybėse mokytojai yra valstybės tarnautojai. Pas mus po nepriklausomybės atkūrimo mokytojai kuris laikas taip pat buvo traktuojami kaip valstybės tarnautojai, vėliau įstatymai keitėsi.

Valstybės tarnautojui yra taikomas tam tikras lojalumo įpareigojimas, į ką jis tarnybos vietoje negali kištis. O, tarkim, kariuomenėje esantys kariškiai tarnybos metu negali dalyvauti politikoje tiesiogine prasme, priklausyti partijoms ir panašiai“, – pasakojo profesorius.

O koks yra Bažnyčios požiūris į visuotiniais klausimais pasisakančius kunigus? Pasirodo, tam tikras gaires institucija brėžia rekomendacijomis.

„Pirmiausia Bažnyčia pabrėžia, kad kunigas neturėtų daryti nieko tokio, kas skaldo bendruomenę. Jeigu jis reiškia tokią nuomonę, dėl kurios dalis jo parapijiečių arba dalis tos bendruomenės žmonių galėtų būti atstumti iš bendruomenės, iš Bažnyčios arba nuo tikėjimo, šitoks veikimas būtent iš pačios Bažnyčios pozicijų yra laikomas netinkamu jam veikiant kaip ganytojui.

Bažnyčia šią problemą supranta būtent taip, o ne iš tos perspektyvos, kaip kai kas dabar komentuoja, kad esą, kunigas naudojosi ypatingu statusu, dėl to jis ko nors negali sakyti ar panašiai. Ne, jis savo nuomonę reikšti gali, pasisakyti apie politikus ir t. t. Vertinant Bažnyčios ir valstybės santykius, kaip jie yra reguliuojami, tokia yra mūsų teisinė sistema“, – pasakojo profesorius.

Anot Bažnyčios istoriko, sąmoningi tikintieji, ar tai būtų vyskupai, ar kunigai, ar katalikų bendruomenei save priskiriantys asmenys, tuo dažniausia ir yra susirūpinę – kad bendruomenės nariai nebūtų atstumti.

„Atstūmimo klausimas vėlgi galbūt dviem trečdaliais yra net ne turinio, o formos, stiliaus: tai gali būti bet koks piktas kalbėjimas, bet koks kalbėjimas, kuris yra nesuderinamas su šiandienės visuomenės bendromis sampratomis, kas yra empatija, kas yra leistina ar neleistina viešai kalbant, kokia leksika yra vartojama, kaip atsiliepiama apie žmones. Jeigu peržengiama ši riba, aišku, kad natūraliai kyla pasipiktinimas“, – komentavo profesorius.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Paulius Subačius
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Paulius Subačius

Dabar, Lietuvai pasidalijus į dvi stovyklas kunigų žodžio laisvės ir Stambulo konvencijos klausimais, P.Subačius ragina gerai įvertinti taip aršiai diskutuojamų klausimų kontekstą.

„Kiekvienas žmogus, kuriam rūpi šios visuomenės gerovė, jos raida, pirmiausia turėtų pagalvoti apie tai, iš kur kyla konfliktas: ar jis kyla iš vidaus, natūraliai, ar ta diskusija, tas konfliktas yra primestas ir eskaluojamas išoriškai“, – sakė bažnyčios istorikas.

P.Subačius dabar prasiveržusius visuomenės pūlinius sieja ir su kitais aspektais, ne tik su kontroversiškai kalbančiais kunigais – tai ir klausimai dėl Žmogaus teisių komiteto pirmininko, dėl Partnerystės įstatymo, protestai prieš P.Gražulio buvimą Kultūros komitete ir tai, kaip jie yra eskaluojami viešojoje erdvėje.

„Daugiausia toje eskalacijoje, aišku, dalyvauja žmonės, kurie nėra nei agentai, nei kas nors kitas, bet, matyt, priklauso naudingų idiotų kategorijai – labai gražiai vadinamai, bet tokiai. Žmonės ten dalyvauja iš naivumo, neįsigilinimo. Galų gale, psichologinė situacija visuomenėje yra bloga – visi pavargę nuo karantino, įsitempę, ieško progų, kur išlieti savo pyktį.

Visi tie dalykai, kurie yra susiję su seksualumu, žymiais visuomenės žmonėmis, yra labai geri triggeriai, leidžia lengvai nukanalizuoti emocijas. Net negali pasakyti paprastai: būkime visi ramūs, nediskutuokime, nekalbėkime, nes reikia ir kalbėti, ir diskutuoti, ir ironija, ir sarkazmas yra tos visuomeninės diskusijos natūralūs palydovai.

Vis dėlto pirmiausias patarimas būtų žiūrėti, kiek kas galime, ne dviejų nuomonių, o keturių, penkių nuomonių. Dėl tos pačios Stambulo konvencijos yra tikrai ne dvi nuomonės, yra ir kritinių pasakymų, kodėl ji galbūt nėra idealus dokumentas ar nėra labai prasmingas Lietuvai, pasirenkant visai kitus motyvus, negu išsakė mūsų pokalbio aptariami asmenys.

Lygiai taip pat ir agitavimas – čia yra motyvų spektras, nes dabar sakoma, kad tie, kurie yra prieš, yra už smurtą moterų atžvilgiu ir pan. Viskas yra kur kas sudėtingiau ir kebliau, bet visuomenę ilgai ir kantriai reikia ugdyti, kad ji pajėgtų suprasti sudėtingas problemas, nes, tiesą pasakius, pastangų išaiškinti irgi nėra per daug“, – užbaigė profesorius.

Kun. Benas Lyris atakuojamas tikinčiųjų laiškais

Bene 50 tūkst. sekėjų turintį kunigą Beną Lyrį būtų galima įvardyti nuomonės formuotoju socialiniuose tinkluose. Tiesa, pastarosios dienos jam ypač nelengvos, nes dvasininką esą puola visi – ir palaikantys Stambulo konvenciją, ir jos nepalaikantys, ir prašantys prisiimti aiškią poziciją.

Kiek daug vakar vakare atėjo žmonių į bažnyčią! Sako, mes išėjome iš trijų bažnyčių, nes pavargome girdėti apie politiką, – stebėjosi B.Lyris

15min B.Lyris pasakojo net turėjęs ištrinti vieną savo publikacijų, nes batalijų komentaruose negalėjo skaityti, o pykčio jis tikrai nenorėjęs skatinti.

„Dar gavau 239 laiškus iš tikinčiųjų, vakar į juos atsakinėjau iki 2 val. nakties. Kai kurie uolūs neva krikščionys man pradėjo siųsti Švento Rašto citatas, klausti, kaip aš jas paaiškinčiau, nors mano įraše nebuvo nieko nei prieš vieną pusę. Dabar labai noriu dvasinės higienos, nes labai pavargau“, – sakė kunigas.

Paklaustas, ar sunku būti taip viešai matomam ir socialiniuose tinkluose žinomam dvasininkui, B.Lyris pritarė, kad tai – ne lengviausias uždavinys, tačiau jis visada besistengiantis remtis į tai, kaip buvo mokytas – kad jo misija vienyti tikinčiuosius ir juos suprasti.

„Pagrindinė Bažnyčios žinia visų pirma yra gailestingumas. Manau, kad kunigai per pamokslus turėtų pasakoti apie tai, kaip užmegzti santykį su Dievu, nes juk iš jo ir gimsta moralas, moralinis gyvenimas ir kitos tiesos. O pas mus dabar pradeda nuo moralizavimo. Dabar sakome, kad visi žmonės yra blogi ir Dievas ateina tik pas gerus, tokius pačius kaip mes, o išeities recepto niekam nepasiūlome.

Asmeninio albumo nuotr. /Benas Lyris
Asmeninio albumo nuotr. /Benas Lyris

Tokia Bažnyčia man apskritai kvestionuotina. Šventajame rašte galime fiksuoti, kad kur buvo nuodėmės, ten yra aukštesnio etapo malonė. Neteiskite ir nebūsite teisiami. Kiekvienas renkasi pagal save, o mes kartais prisiimame teisėjo vaidmenį“, – tikino pašnekovas.

Dėl to, kad bendruomenė būtų nesusiskaldžiusi ir jaustųsi mylima, B.Lyris sakė moralizacijos kelią besirenkantis kaip įmanoma rečiau. Tą daro ir šiuo atveju, o per pamaldas politinių temų apskritai neliečia, nes nemato prasmės.

„Kiek daug vakar vakare atėjo žmonių į bažnyčią! Sako, mes išėjome iš trijų bažnyčių, nes pavargome girdėti apie politiką. Manau, kad Gavėnia yra laikas kalbėti apie santykius su Dievu, o ne politikuoti apie ideologijas ir konvencijas. Ir tai žmogus, įsijungęs internetą, gauna visą srautą informacijos, ir taip sunku.

Kunigams dabar reikia kelti dvasią, o ne moralizuoti ir politikuoti. Gyvenime ir pats vadovaujuosi tikslu nesmerkti kito žmogaus, nes pats nežinau, kaip baigsiu savo gyvenimą.

Juk Dievas mus myli be sąlygų. Mes vienas kitus mylime su sąlygomis, kad esame geri, kad turime interesų, o Dievas mus myli be sąlygų, jis yra beribis. Reikėtų parodyti tą mylinčio Dievo veidą, kuris buvo nukryžiuotas, o ne visus daužė, mušė, įrodinėjo tiesas“, – sakė B.Lyris.

Šiuo metu kunigas teigė neprisiimantis jokios pozicijos aštriausiomis temomis, tačiau kartais pasigendantis ekspertų nuomonės ir tokio paaiškinimo, kuris sutaikytų dvi kariaujančias puses, o ne komentatorių rėkimo soc. tinkluose.

Tiesa, jis atskleidė nepasirašęs peticijos prieš Stambulo konvenciją. „Man niekada nepatinka peticijos „prieš“ kažką, nes ten yra užprogramuotas pasipriešinimas. Visada dalis tiesos yra abiejose pusėse, bet aš mieliau renkuosi palaikyti „už“: už gyvenimą, už gyvybę, už šeimą. Tai teigimo kelias, pozityvas“, – argumentavo kunigas.

Internete žmonių „nebara“

Pozityvo ieškoti B.Lyris patarė ir kitiems. Anot jo, šis laikas yra skirtas nurimti ir įsiklausyti į kitus, tai daryti pagarbiai ir neįžeidinėjant.

„Suprantu, kad kartais turime pasakyti, ką galvojame, bet pasakius nuomonę geriau nuolat tos temos neeskaluoti ir neįžeidinėti kitų, gerbti kito nuomonę, netgi jeigu ji ir priešinga, nesiskaldyti, nesikapoti. Toks turėtų būti laisvo žmogaus bruožas – sugebėti sutikti su informacija, svarstyti nuomonę, su kuria nesutinki. Tai demokratinės visuomenės pamatas.

Dabar pats jau nieko nenoriu vertinti, nes labai pavargau nuo tų laiškų. Galbūt dabar viskas turi šiek tiek aprimti. Nė vienoje savo publikacijoje nesirenku lengviausio kelio moralizuoti, nes tam nereikia studijų. Apskritai, moralui nereikia jokių studijų, tai yra lengviausia kalbėjimo forma. Gali pasakyti, kad visi sugedę, ir nepasiūlyti jokios išeities.

Bet Evangelija ir reiškia gerąją naujieną. Ką reiškia? Kad Dievas ateina į mūsų gyvenimą. Kaip jis ateina? Reikia pamatyti ir vilties grūdą, prisilietimą prie mūsų gyvenimų, ne tik tai, kad visi yra sugedę, pasaulis sugedęs… Niekada internetinėje komunikacijoje nesirenku barti žmonių“, – sakė kunigas.

Anot B.Lyrio, kunigams su politika save reikėtų sieti kuo mažiau – nuomonę turėti jie gali, tačiau turi suvokti ir atsakomybę, todėl kartais geriau jiems susilaikyti nuo viešo nuomonės išsakymo.

„Manau, kad mes visi esame geros valios, esame už pačius gražiausius dalykus. Jeigu būtume už priešingus, tai tiesiog nesusitiktume. Visgi kartais norime tarsi gerų dalykų, bet pasakome ir vienas kito negirdime, nors norime būti išklausyti“, – kalbėjo kunigas.

Lietuvos žmogaus teisių centras: turi būti kalbama pagarbiai

15min pakalbino ir žmogaus teisių aktyvistę, Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovę Jūratę Juškaitę. Ji visų pirma pabrėžė, kad Kontsitucijos 43 straipsnis viena vertus garantuoja Bažnyčiai teisę ir galimybę skleisti savo mokslą, religiją, kitaip tariant – užtikrina religijos laisvę.

„Kita vertus, tas pats straipsnis įvardija, kad Lietuvoje valstybinės religijos nėra, ir uždeda tokią demokratinėse valstybėse įprastą ribą, kad Bažnyčia ir valstybė yra atskirtos, kad Bažnyčiai yra suteikiamos galimybės turėti visą religinį gyvenimą, išpažinti tas religines tiesas, kurias viena arba kita konfesija, religija išpažįsta. Autonomija yra suteikiama net ir tais atvejais, kai tos normos pasaulietiniais standartais būtų vertinamos kaip diskriminacinės. Bažnyčia turi teisę skleisti savo mokymą“, – sakė žmogaus teisių aktyvistė.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jūratė Juškaitė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jūratė Juškaitė

Vis dėlto J.Juškaitė sakė, kad kalbėdamas viešai kunigas turėtų atsižvelgti į tai, kokia forma tai daro, kokius argumentus naudoja, ar religinio gyvenimo principus taiko tik tikintiesiems, ar ir kitiems piliečiams.

„Pavyzdžiui, visuomenės reakcija į neseniai nuskambėjusio Br.Pauliaus žodžius, kur jis LGBT bendruomenę išvadino „iškrypėliais“, rodo, kad tokia komunikacija nėra tinkama kunigams. Čia, matyt, yra tokia bazinė linija, dėl kurios mes galime susitarti“, – sakė žmogaus teisių aktyvistė.

Anot jos, bazinė linija, kuri taikoma tiek kunigams, tiek, galbūt, Bažnyčios bendruomenei nepriklausantiems žmonėms, yra ta pati – diskusija turi būti pagarbi.

„T. y. kad bent jau tokie menkinantys žodžiai negali būti mūsų susitarimo linija, jie negali būti mūsų atspirties taškas, nuo kurio, mes, kaip visuomenė, atsispiriame ir kurį laikome normalia diskusija. Tai yra įžeidimas, menkinantis, žeminantis žodis ir to mes turime atsisakyti – nesvarbu, kuri pusė tai bebūtų: ar kunigai, ar asmenys, kurie neigiamai pasisakė A.Toliato atžvilgiu“, – kalbėjo J.Juškaitė.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min